Įdomu tai, kad Lietuvoje, pirmaisiais nepriklausomybės metais, valdant Sąjūdžiui, kai lietuviai pasijuto kuriantys tikrai laisvą ir demokratišką valstybę, jie juto ir poreikį įsivesti progresinius mokesčius dar net neturėdami savos valiutos. Sąjūdžio deputatai, sudarę absoliučią daugumą Aukščiausiojoje Taryboje, siekė kurti ne tik nepriklausomą Lietuvą, bet ir labiau teisingą, socialiai orientuotą Lietuvą, pavyzdžiu matydami daugiausia Skandinavijos šalis.
Tuomet, prieš 27 metus, Lietuvos atstovai Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) buvo arti juos išrinkusių žmonių, žinojo jų rūpesčius ir siekius. Jie gyveno ne atskiruose butuose, o nugyventuose sovietinio viešbučio „Draugystė“ kambarėliuose, į darbą vaikščiojo pėsčiomis, o iš rajonų į Vilnių atvykdavo reisiniais autobusais.
Kitaip tariant, jie su savo rinkėjais gyveno vienoje, toje pačioje valstybėje, kurią reikėjo dar sukurti ir apginti. Dar nebuvo dviejų ar trijų Lietuvų. Buvo viena Lietuvos Respublika ir viena Lietuvos Tauta, palaikanti savo valdžią. Ir buvo progresiniai mokesčiai, suprantami ir priimtini daugumai Lietuvos žmonių.
Lietuvai turtėjant, atsiradus saviems kapitalistams ir valdant buvusiai Lietuvos Komunistų partijos nomenklatūrai, kuri aktyviai dalyvavo sukaupto Lietuvoje turto privatizacijoje, 1994 m. buvo atsisakyta progresinių mokesčių. Pamažu Lietuva skilo į dvi Lietuvas: į tuos, kurie turi labai daug, ir į tuos, kurie turi labai mažai. Dar buvo ir plonas viduriukas – nelabai turtingas, bet ir ne skurdus, sugebėjęs pritapti laisvoje rinkoje ir premjero G.Vagnoriaus politikos dėka galėjęs privatizuoti savo gyvenamus būstus.
Liberaliai mąstantys buvę komunistai ir juos valdžioje pakeitę konservatoriai bei liberalai pasakė, kad taip ir turi būti, kad mes gyvename laisvoje rinkoje, kurioje nelygybė yra užprogramuota, kad viskas tavo rankose. O jei rankos yra per trumpos, pats esi kaltas.
Skirtumas tarp tų, kurie turi labai daug, ir tų, kurie turi labai mažai, kiekvienais metais vis didėjo, vidutinis sluoksnis menko, o atsilikimas, nepaisant gausių investicijų iš Briuselio, nuo kitų, net buvusių komunistinių valstybių, tokių kaip Čekija ar Slovėnija darėsi vis ryškesnis kone visose srityse.
Atsidarius sienoms su Europos Sąjungos valstybėmis, prasidėjo masinė emigracija. Jauni žmonės, ypač gyvenantys provincijoje, galintys kurti ir stiprinti savo valstybę, bet nerandantys padoriau apmokamo darbo, ėmė masiškai palikti savo tėvynę, kad galėtų užsidirbti sau ir savo šeimai ir normaliai gyventi. Jie nepanoro likti antroje, toje blogesnėje Lietuvoje, neturėdami galimybių įsiveržti į tą gerąją, kurioje neblogai gyvena turintys labai daug. Lietuva susitraukė tarsi Šagrenės oda. Ją papildyti bandom emigrantais iš Rytų. Su rusų kalba ir posovietiniu mentalitetu bei tokiu pat požiūriu į darbą.
Buvo prisiminti ir progresiniai mokesčiai. Net žinomas bankininkų patarėjas Gitanas Nausėda pripažino, kad Lietuvai, norint sumažinti prarają tarp dviejų Lietuvų, būtini progresiniai mokesčiai. Kokie? Jis dar nežinąs, bet jie yra būtini. Akivaizdžios tiesos atėjo iki Lietuvos pavėluotai. Kaip ir krikščionybė. Todėl ir pagonys, tikri ir tariami, galvas pakėlę vaikšto, civilizacinį atsilikimą pavertę dorybe ir vis kovoja prieš tris „nelietuviškas raides“.
Liberalams ir konservatoriams, kurie menkai skiriasi nuo liberalų, o gal, kaip sako mano draugas konservatorius, niekuo nesiskiria, progresiniai mokesčiai Lietuvoje tikrai nerūpi. Jie priešinsis tokiems mokesčiams, kol galės, nes jų rinkėjai nors ir neturi labai daug, bet patenkinti bent tuo, kad šiek tiek turi. O kol kas jie ramiai sėdi Seime ir laukia, kol valdžia nukris jiems į rankas. Retsykiais pafilosofuoja ir net istoriją prisimena.
Štai Gabrielius Landsbergis, užuot svarstęs, kaip gelbėti Lietuvą dabar nuo demografijos krizės ir kaip mažinti atsilikimą nuo kitų Europos kraštų bei mažinti skurdą savo šalyje, šneka, ką jis būtų daręs 1940 m., puolant sovietams. Gal vėliau jis dar pasakys, ką būtų daręs LDK Didžiajam kunigaikščiui Algirdui puolant Maskvą ar 1655 m. maskoliams puolant Vilnių? Laiko pasvajoti, būnant opozicijoje, matyt, netrūksta.
„Žalieji valstiečiai“ su savo premjeru vis dar kalba apie reformas kone visose gyvenimo srityse, bet realiai be alkoholio pabrangimo nieko nepadaryta. Emigracija nesumažėjo, žmonių iš antrosios Lietuvos gyvenimas nepagerėjo. Bet jis pagerėjo labiausiai turtingiems. Todėl kalbėti apie progresinius mokesčius valdant partiją milijonieriui valstiečiui būtų vos ne šventvagystė. Todėl „valstiečiai“ apie tai ir nekalba.
Didėjant socialinei įtampai nubudo socialdemokratai, norėdami parodyti ar priminti, kad jie yra kairioji partija, kad jiems rūpi paprastas žmogus. Tas, iš antrosios Lietuvos. Grupelė frakcijos narių net užregistravo Seime progresinių mokesčių įvedimo įstatymo projektą, pasiūlydami patį mažiausią mokestį turtingiausiam Lietuvos gyventojų sluoksniui visoje Europoje.
Prancūzijos ar Vokietijos milijonierius, toks kaip V.Uspaskichas, ten turi mokėti 48 proc. nuo gaunamų pajamų į valstybės iždą, Vengrijoje ar Didžiojoje Britanijoje – 40 proc., Čekijoje ir Norvegijoje – 33 proc., o Lietuvoje pagal lietuvių socialdemokratų projektą jam tektų mokėti vos 20 proc.
Kodėl socialdemokratai siūlo tokias žemas lubas patiems turtingiausiems, jie nepaaiškina. Gal todėl, kad tarp jų pačių yra ne vienas milijonierius, kad jiems galbūt artimesni tie, labiau turtingi, nei tie vargšai, iš kurių nieko nepaimsi.
Nesigirdi dėl tokių pseudoprogresinių, visai ne socialdemokratinių, mokesčių projektų jokių protestų iš naujo ir jauno pirmininko G.Palucko ir kitų jaunimo atstovų, tarsi norinčių padaryti partiją tikrai socialdemokratine. Štai yra proga, nes būtent mokesčių politika ir pasako apie partijos dešinumą ar kairumą.
Apskritai socialdemokratams dėl mokesčių tarifų su „valstiečiais“ reikėjo tartis sudarant koaliciją ir progresiniai mokesčiai galėjo būti viena pagrindinių sąlygų koalicijai sudaryti. Dabar, kai partijos skyriai reikalauja išeiti iš koalicijos, siūlymas dėl mokesčių atrodo kaip imitacija ir noras pasirodyti.
Pasiūlymas dėl progresinių mokesčių atrodo nei labai rimtas, nei perspektyvus. Jis tegali likti tik pasiūlymu. Nes įstatymui priimti reikalinga dauguma balsų, kurių socialdemokratai neturi. O kad paremtų juos kiti tokiu Lietuvos Seime nepopuliariu klausimu kaip progresiniai mokesčiai, yra labai abejotina.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nuo 2018 metų liepos siūloma įvesti 4 tarifų progresinius mokesčius
