Tais pačiais metais bus paminėtos ir Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos dvidešimt penktosios metinės. 1993 m. rugpjūčio pabaigoje apie 35 tūkstančiai sovietinės kariuomenės karių, apie 1000 tankų ir beveik du kartus daugiau šarvuočių bei 180 lėktuvų paliko Lietuvą.
Rusija, vadovaujama prezidento Boriso Jelceno ir antikomunistiškai nusiteikusios jo komandos bandė pertvarkyti neefektyvią šalies ekonomiką, diegdami rinkos ekonomiką. Užsienio politikoje ji pripažino buvusių Sovietų Sąjungos užgrobtų teritorijų teisę turėti savo valstybes ir pačioms rinktis savo vystymosi kelią. Tačiau ji nepritarė nei Baltijos šalių, nei buvusio Varšuvos pakto valstybių suartėjimui su NATO, o ypač Ukrainos posūkiui į Vakarus.
Nei demokratu vadintas B.Jelcinas, nei V.Putinas iki šiol neįsivaizduoja, kad Ukraina galėtų nusisukti nuo Rusijos. Baltijos šalims Rusija siūlė neutralių valstybių statusą, kurį garantuotų tiek Vakarai, tiek Rusija. Tačiau Lietuva jau turėjo karčią neutralumo patirtį, kuri neapgynė jos nuo bolševikinės Sovietų Sąjungos agresijos 1940 m. ir siekė užsitikrinti savo saugumą, priklausydama Vakarų gynybiniai sąjungai.
Būdama ekonomiškai silpna ir net priklausydama nuo Vakarų šalių finansinių injekcijų, B.Jelcino Rusija nusileido politiniam Vakarų spaudimui ir sutiko su Baltijos šalių ir buvusių Rusijos satelitų apsisprendimu tapti NATO narėmis.
Stodamos į NATO 2004 m. Baltijos šalys ir kitos Vidurio–Rytų Europos valstybės siekė užsigarantuoti ilgalaikį savo valstybių saugumą, nekeldamos jokios grėsmės demokratinei Rusijai.
Tačiau po B.Jelcino mirties prezidentu tapus Vladimirui Putinui, Rusija ėmė peržiūrėti savo užsienio politiką ir į Vidurio–Rytų Europos šalių priklausymą NATO pradėjo žiūrėti kaip į grėsmę. Tuo labiau kad kai kurie vokiečių ir JAV politikai, kaip dabar aiškėja iš neseniai paskelbtų dokumentų, privačiai žadėjo rusams, kad NATO nesiplės į rytus po Vokietijos susijungimo ir rusų kariuomenės išvedimo iš Rytų Europos.
Rusijoje pats prezidentas ir artimiausia jo aplinka nusprendžia, kas šalį valdys po jo.
V.Putinas aukščiausią valdžią Rusijoje gavo iš buvusio prezidento B.Jelcino rankų. Nes „demokratinėje“ Rusijoje ne partijos, ne parlamentas ir ne rinkėjai nusprendžia, kas bus prezidentas. Rusijoje pats prezidentas ir artimiausia jo aplinka nusprendžia, kas šalį valdys po jo. Panašiai, kaip carų valdomoje Rusijoje. Tik dabar Rusijos valdovas vadinasi prezidentas, o anksčiau imperatorius.
Vladimiro Putino paskyrimas vyko su B.Jelcino antros kadencijos metu susiformavusio „šeimos“ klano, kuriam priklausė patikimi oligarchai, įtakingos žiniasklaidos bosai ir prezidento šeimos nariai, pritarimu. Buvęs „šeimos“ klanas dar kurį laiką valdė kartu su V.Putinu. Apie tai gerai yra aprašęs talentingas rusų žurnalistas ir dabartinio režimo opozicionierius Michailas Zygaras knygoje „Visa Kremliaus kariauna“ (Vsia kremlevskaja rat). Beje, šią knygą (rusų kalba), kuri puikiai atskleidžia dabartinės Rusijos valdžios mechanizmą, galima įsigyti ir Lietuvoje.
V.Putinas, stojęs valdyti Rusiją 2007 m., faktiškai valdo ją be pertraukos iki šiol ir pasiruošęs ją valdyti dar šešerius metus. Per tuos metus V.Putinas gerokai sustiprino karines ir saugumo struktūras, kurios tapo jo pagrindine atrama kovoje dėl valdžios. Dėl akių, kad laikomasi konstitucijos, vieną kadenciją pabuvo premjeru, bet faktiškai ir šiame poste jis turėjo didesnę įtaką už prezidentą D.Medvedevą.
Nors objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad Rusiją palankiai vertina beveik 40 proc. Lietuvos gyventojų. Pagal tas pačias apklausas JAV palankiai vertina apie 70 proc. Lietuvos žmonių.
Taigi, Rusijos prezidento rinkimų rezultatas jau yra nulemtas. Prezidentas ir jo artimiausia aplinka nusprendė, kad geresnio kandidato už V.Putiną nėra ir jis turi būti išrinktas, nes jis geriausiai užtikrina tos aplinkos, kuri supa V.Putiną, interesus. Ir, žinoma, tokios Rusijos, kurios daugelis iš mūsų jau nepažįsta. Ir ačiū Dievui. Nors objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad Rusiją palankiai vertina beveik 40 proc. Lietuvos gyventojų. Pagal tas pačias apklausas JAV palankiai vertina apie 70 proc. Lietuvos žmonių.
Kremlius, valdantis didžiausias ir įtakingiausias žiniasklaidos priemones, turintis milžinišką valdžios resursą centre ir gubernijose, jėgos struktūras savo pusėje ir eliminavęs iš rinkimų pavojingą sau konkurentą, vienintelį tikrą opozicionierių, Aleksejų Navalną, gali būti ramus dėl V. Putino išrinkimo prezidentu. Nors Rusijoje leista išsikelti ne vienam kandidatui į prezidentus, bet visi supranta, kad nė vienas iš jų neturi jokių galimybių laimėti. Taip pat ir komunistų partijos vadas G. Ziuganovas, gyvenantis komunistinių laikų nostalgija, ar Liberalų demokratų partijos vadovas V.Žyrinovskis, garsėjantis šovinistine retorika.
Tuo labiau kad V.Putiną parems ir Rusijos oligarchai, kurie supranta, anot M.Zygaro, kad „dėl valstybės interesų jų turtas arba dalis jo bet kuriuo momentu gali būti nacionalizuotas. Jie su tuo seniai susitaikė. Priimta sakyti, kad Rusijos stambūs verslininkai nėra milijardieriai, jie tik dirba milijardieriais“. Tuos, kurie to nesuprato ir bandė, „dirbdami milijardieriais“, kištis į politiką, gali ištikti M. Chodorchovskio arba neseniai nuteisto aštuoneriems metams buvusio ekonomikos ministro A.Uliukajevo likimas.
Gerokai klydo tie, kurie manė, kad Rusijos valdžia, vadovaujama V. Putino, bus lengvai nušluota dėl žmonių nepasitenkinimo, izoliacijos ar ekonominių sankcijų. Panašu, kad visa tai suveikė atvirkščiai ir Rusijai dar šešis metus vadovaus karingai nusiteikęs jos vadovas, turintis faktiškai imperatoriaus galias. Panašiai tokias, kokias turi Saudo Arabijos karalius. Tik Saudo Arabija, skirtingai nuo Rusijos, neturi atominio ginklo.
