Vytautas Plečkaitis: Rusija siekia Azovo jūrą paversti savo vidaus ežeru

Karinės operacijos metu 2014 metais rusai sunaikino beveik visą Ukrainos laivyną – apie 50 laivų. Dabar Ukraina turi daugiau teorinį, nei faktinį laivyną, susidedantį iš keleto didesnių ir poros tuzinų katerių su simboline karine galia.

Rusijos karinių laivų ataka prieš kelis silpnai ginkluotus ukrainiečių katerius, kurie, kaip teigė Rusijos prezidentas žiniasklaidai, atsidūrė Rusijai priklausančiuose vandenyse, iš esmės buvo hibridinio karo nukreipto prieš Ukrainą, tąsa.

Rusija išbandė Vakarų valstybių reakciją į galimą, kur kas didesnį, konfliktą tarp Rusijos ir Ukrainos. Vakarai, įskaitant Jungtines Valstijas, reagavo atsargiai, nors ir pasmerkė Rusijos veiksmus

Apie tai liudija tas faktas, kad tuo pačiu metu, kai rusų laivai blokavo Ukrainos katerius ir išprovokavo susišaudymą tariamai dėl to, kad ukrainiečiai neatsakė į rusų pasienio laivų šaukinius, hakeriai išjungė Ukrainos gynybos ministerijos internetinį portalą.

Tačiau nors informacija apie Rusijos laivų ir Ukrainos katerių veiksmus prie Kerčės sąsiaurio yra prieštaringa ir gerokai politizuota, vis dėlto yra aišku, kad Rusija pasinaudojo šiuo jūriniu konfliktu savo naudai. Ji dar kartą parodė Ukrainai ir pasauliui, jog ji nuosekliai siekia Azovo jūrą, kurią sutartimis yra pasidalinusi Ukraina ir Rusija, paversti vidiniu savo ežeru, pamažu išstumiant Ukrainos karinį laivyną iš šios jūros arba geriausiu atveju – apribojant jo veikimo laipsnį ar padarant jį priklausomu nuo Rusijos.

Kita vertus, Rusija išbandė Vakarų valstybių reakciją į galimą, kur kas didesnį, konfliktą tarp Rusijos ir Ukrainos. Vakarai, įskaitant Jungtines Valstijas, reagavo atsargiai, nors ir pasmerkė Rusijos veiksmus.

Iš pradžių JAV prezidentas D.Trumpas kalbėjo labai aptakiai, nurodęs, kad jam dar trūksta informacijos. Jis paragino Vokietijos kanclerę A.Merkel, o po to ir Prancūzijos prezidentą E.Macroną imtis konflikto normalizavimo. Galiausiai, prieš išskrisdamas į Argentiną, į G 20 vadovų susitikimą kur turėjo susitikti ir su V. Putinu, jis savo twiteryje atšaukė būsimą susitikimą su Rusijos prezidentu. D.Trumpas nurodė, kad rusai turi atiduoti Ukrainai paimtus jų laivus ir paleisti sulaikytus ukrainiečių jūrininkus ir tik tuomet bus galima galvoti apie dviejų prezidentų susitikimą. JAV senatas priėmė rezoliuciją, smerkiančią Rusijos veiksmus prieš Ukrainą.

Vakarai moraliai parėmė Ukrainą, pasmerkdami Rusiją, sudavė antausį pačiam Rusijos prezidentui, bet kol kas tuo ir apsiribojo. Nors Ukrainos prezidentas P.Porošenka, pasak leidinio „Das Bild“, paprašė Vokietijos atsiųsti bent du karo laivus į konflikto zoną, bet šio prašymo Vakarai rimtai nepriėmė, duodami suprasti, kad dėl Mariupolio vakariečiai nėra pasirengę aukotis.

Artėjant Ukrainos prezidento rinkimams kitų metų kovą, konfliktų gali tik daugėti, nes destabilizacija, matyt, Rusijai yra naudinga

Beje, net karingai nusiteikusi Lenkija reagavo gana atsargiai, perleisdama sankcijų iniciatyvą Vakarams, teigdama, kad jei Vakarai iškels papildomų sankcijų klausimą, tai Lenkija jas parems. Vokiečių kanclerė A.Merkel pasmerkė Rusijos veiksmus, bet abiems pusėms pasiūlė ieškoti taikaus kelio, ramindama Ukrainos prezidentą.

Rusija, kaip beje ir kitos imperinės valstybės, mažai paiso tarptautinių sutarčių, kai jos trukdo imperijos stiprinimo interesams įgyvendinti ir laukia tinkamo istorinio momento jas pažeisti. Imperijos, gyvuojančios šimtmečiais, yra linkusios palankiai išnaudoti laiko faktorių savo naudai, neskubindamos įvykių, o kantriai laukdamos sau patogios geopolitinės konjunktūros. Taip, mano galva, elgiasi Rusija, nepaisydama to fakto, kad daugelis imperijų jau yra žlugusios ir kad norėdama iš tarptautinės bendruomenės sulaukti pagarbos, ji turėtų laikytis priimtų taisyklių. Visų pirma tarptautinės teisės, o ne remtis tik karine jėga ir ją demonstruoti. Bet iš Rusijos veiksmų galima suprasti, kad ji nelikusi žaisti pagal tarptautinės teisės taisykles.

Valdant prorusiškam prezidentui V.Janukovyčiui, Rusija iš Ukrainos nuomojo karinio laivyno bazes Kryme, daugiausia Sevastopolyje ir akylai sekė, kaip Ukraina iš lėto kūrė savo laivyną. Deja, ji tai darė ne itin sėkmingai, nes turėjo mažai patirties ir finansų ir jokios paramos iš Vakarų. Rusiją tenkino silpna, prorusiška, neretai oficialiai vadinama net broliška Ukraina. Tačiau, kai Maidano revoliucija atvedė į valdžią provakarietiškus politikus, Maskva ėmėsi visokių būdų Ukrainą susilpninti.

Pabėgus nuverstam prezidentui V.Janukovyčiui į Maskvą, Kremlius ėmė įgyvendinti Ukrainos destabilizacijos politiką. Rusijos strategijos požiūriu, anot lenkų leidinio „Polityka“, Ukraina „turi būti arba prorusiška, arba turi būti sistemingai žlugdoma.“

Pagal 2003 m. dvišalę sutartį tarp Ukrainos ir Rusijos Azovo jūra turėjo būti laisva abiejų šalių laivų plaukiojimui tiek komerciniais, tiek žvejybiniais tikslais su galimybe per Kerčės sąsiaurį laisvai išplaukti į jūrą. Kariniai laivai, prieš įplaukdami į kitos šalies teritorinius vandenis, turi prašyti kitos šalies leidimo. Tie leidimai iki šio konflikto buvo išduodami.

Artėjant Ukrainos prezidento rinkimams kitų metų kovą, konfliktų gali tik daugėti, nes destabilizacija, matyt, Rusijai yra naudinga, tikintis palankesnio Rusijai prezidento išrinkimo. Ar tai jai pavyks, ar moralinio pobūdžio spaudimas iš Vakarų palengvins Ukrainos padėtį, artimiausia ateitis greit parodys.