Keičiantis visuomenei, keitėsi ir atstovaujamoji socialdemokratų partijos bazė, iš dalies apimdama ir dalį vidutinio sluoksnio. Tačiau nebuvo atsisakoma ir labiausiai pažeidžiamos visuomenės dalies interesų atstovavimo. Toks procesas vyko Vakaruose, bet, deja, ne Lietuvoje.
Nepriklausomoje Lietuvoje socialdemokratų partiją atkūrė grupelė kairiųjų idealistų, iš kurių dabartinėje partijoje menkai kas beliko. Neliko ne tik idealistų, bet ir socialdemokratinės minties, kurią pakeitė tuščiažodžiavimas, populizmas ir pataikavimas stipresniam ir turtingesniam visuomenės sluoksniui. Tai labai akivaizdžiai buvo matyti, kai paties socialdemokratų pirmininko Algirdo Butkevičiaus, nepaisant didelės dalies net socialdemokratų kritikos, buvo stumiamas dirbantiesiems nepriimtinas Darbo kodeksas.
Tiek partijos, tiek vadovaujančios viršūnės triuškinantis pralaimėjimas, kai iš dvylikos LSDP valdybos ir 38 LSDP prezidiumo narių vos vienas – Mindaugas Bastys nusipelnė tiesioginio rinkėjų pasitikėjimo, parodė, kad rinkėjams tokie partijos lyderiai nereikalingi, jais nepasitikima. Pagal rinkiminį sąrašą į Seimą daugiausia pateko buvę vadai, iš esmės sukompromitavę socialdemokratijos idėją realiame gyvenime ir neįgyvendinę nei proporcinių mokesčių, kuriuos žadėjo, nei daugelio kitų socialinį teisingumą garantuojančių reformų.
LSDP pirmininko rinkimai yra svarbūs partijai atsinaujinti. Tačiau to gali neužtekti socialdemokratų partijos autoritetui prikelti.
Triuškinantis pralaimėjimas ir partijos apačių kritika privertė partijos bosus keisti LSDP pirmininko rinkimų tvarką. Iš esmės nukopijuojant Tėvynės sąjungos pirmininko rinkimus. Tai yra pirmas nedidelis žingsnis link didesnio partijos demokratėjimo. Buvo iškelta daugiau kaip dešimt kandidatų į partijos pirmininko postą. Du realūs pretendentai, dirbantys Europos Parlamente – Vilija Blinkevičiūtė ir Zigmantas Balčytis nėrė į krūmus, palikdami partiją pačiai kapstytis iš krizės, pasirinkdami patogesnį gyvenimą europinėse struktūrose.
Skirtingai nei koks nors vokietis Martinas Schulzas, palikęs Europos Sąjungos parlamento pirmininko postą ir metęsis gelbėti vokiečių socialdemokratų ateinančiuose parlamento (Bundestago) rinkimuose. Arba jų kolega iš Tėvynės sąjungos Gabrielius Landsbergis, galėjęs dar ne vienus metus maloniai ir pelningai leisti laiką Europos Parlamente, bet pasirinkęs kur kas menkiau apmokamą darbą mūsų Seimo opozicijoje.
Dėl LSDP pirmininko kėdės liko grumtis daugiausia jauni, energingi, menkiau patyrę, bet kur kas su didesne ugnele ir, reikia tikėtis, socieldemokratinei idėjai ištikimi jauni politikai. Realiausi iš jų, matyt, yra Mindaugas Sinkevičius ir Gintautas Paluckas. Pirmasis sėkmingai vadovavo Jonavos miestui, dabar užima ūkio ministro pareigas, o antrasis – jau ne pirmą kadenciją yra Vilniaus savivaldybės narys, dabar – mero pavaduotojas.
LSDP derėtų ieškoti sąjungininkų su jos idėjoms artima Krikščionių demokratų partija, nebijoti frakcijų atsiradimo partijoje.
Įdomu tai, kad G.Palucko kandidatūrą palaiko pastovūs socialdemokratų oponentai ir kritikai iš Tėvynės sąjungos, kurie vargu bau, „esant reikalui“ jam ir visuomenei neprimins, kad prieš septynetą metų jis teismo buvo „pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba“.
LSDP pirmininko rinkimai yra svarbūs partijai atsinaujinti. Tačiau to gali neužtekti socialdemokratų partijos autoritetui prikelti. Didelės įtakos partijos kritimui ar pakilimui turės LSDP frakcijos darbas Seime. Kol kas jis visuomenei nėra matomas ir partijos reitingai toliau krenta.
Matyt, buvo klaida eiti į koaliciją, neturint stiprios komandos Seime ir aktyvių žmonių, nuolat ginančių silpnesnių žmonių interesus. Socialdemokratų viršūnėje Seime, deja, tokių nematyti. Jų neaktyvumas ir nekritiškumas, antraeilių klausimų svarstymas, ignoruojant aktualiausių visuomenei problemų svarstymą, dar labiau smukdo partijos reitingus. Ir čia yra visos partijos, negalinčios paveikti frakcijos Seime, bėda.
Naujam partijos pirmininkui teks didžiulė atsakomybė už LSDP tolesnę ateitį. Jam derėtų sumažinti išpūstą LSDP vadovybės narių skaičių, radikaliai atnaujinti partijos valdybą ir prezidiumą. Tik tuomet galima tikėtis realių permainų partijos politikoje. Jei nebus išgryninta socialdemokratinė mintis, jei partija nepritrauks prie savęs kitų kairiųjų jėgų, neišplės ryšių su socialiniais tinklais, nebus aktyvi visuomeninėse akcijose, neturės glaudžių ryšių su profsąjungomis, LSDP gali dar labiau sunykti. Net likti už borto per kitus Seimo rinkimus. Kaip yra atsitikę Lenkijoje ir Vengrijoje bei kitose pokomunistinėse šalyse.
LSDP derėtų ieškoti sąjungininkų su jos idėjoms artima Krikščionių demokratų partija, nebijoti frakcijų atsiradimo partijoje. Beje Tėvynės sąjungoje yra įteisinta Krikščionių demokratų frakcija. Tai reikėtų padaryti ir socialdemokratams. Pavyzdžiui, Socialistų – krikščionių frakcijos atsiradimas galėtų tapti tiltu glaudesniam bendradarbiavimui su socialinio teisingumo siekiančiomis politinėmis jėgomis.
