Kita vertus, mūsų laikais jau pasidarė sunku susivokti , kiek politiniame gyvenime yra viešųjų ryšių, o kiek tikro ir nesuvaidinto poreikio. Į viską galima žvelgti kaip į nesibaigiantį politinį spektaklį, kur politikai yra tarsi aktoriai, nenorintys nueiti nuo scenos, nors publikai jie seniai nebeįdomūs.
Tačiau būtent nesuvaidintas kuklumas, o ne jo demonstravimas, visada traukia žmones ir populiarina tuos, kurie tą kuklumą skleidžia, jiems to net nenorint.
Taip, pavyzdžiui, elgėsi Buenos Airių arkivyskupas, dabartinis popiežius Pranciškus, važinėdamas viešuoju transportu kartu su tikinčiaisiais ir nuoširdžiai besirūpindamas didžiausiais vargšais savo šalyje.
Jis tikrai galėjo važinėti BMW ar kita brangia mašina ir turėti asmeninį vairuotoją, kaip daugelis aukštųjų dvasininkų katalikiškame pasaulyje, bet pasirinko kuklaus ganytojo kelią, kad būtų arčiau tų, kuriems labiausiai reikia užtarimo ir pagalbos. Moderniai šnekant, jis solidarizavosi su vargšais ir skurdžiais, kurie sudaro jo šalies ir viso pasaulio gyventojų daugumą.
Teko dirbti turtingoje šalyje, kur prezidentas ar prezidentė, kasmet perrenkami parlamente, Berno gatvėmis vaikšto be jokios apsaugos, o gynybos ministras važinėja be vairuotojo kukliu automobiliu, nes pats tokį pasirinko. Aukšti valdininkai ir parlamento nariai, turtingi verslininkai į darbą ir iš darbo vyksta daugiausia traukiniais. Turtingesni – pirmąja klase, mažiau turtingi – antrąja.
Net mūsų prezidentą, atvykusį su oficialiu vizitu į Šveicariją, iš Berno į Ciurichą šveicarų protokolo tarnyba vežė ne automobiliu, lydimą kortežo, o greituoju traukiniu bendrame pirmos klasės vagone. Nes taip ir patogiau, ir greičiau, ir pigiau. Traukiniai atvyksta laiku, o geležinkelyje, priešingai nei greitkeliuose, nebūna kamščių.
Daugeliui lietuvių tai pasirodė keista. Tačiau daugeliui lietuvių visai nekeista, kai mūsų Seimo pirmininkas į koncertą Kongresų rūmuose atvyksta lydimas net dviejų asmens sargybinių. Nuo ko jis yra ten saugomas? Nuo vilniečių, atėjusių pasiklausyti G.Rinkevičiaus simfoninio orkestro?
Kuklumas, kaip ir naudingumas bei praktiškumas šveicarų vertinamas ir puoselėjamas nuo Jono Calvino laikų, nors jų šalis milijonierių skaičiumi tūkstančiui gyventojų pirmauja pasaulyje. Teko skaityti apie turtingą šveicarų milijonierių, kuris ne tik pats dažnai važinėjo visuomeniniu transportu, bet ir savo atžaloms mieste draudė važinėti automobiliais, kad mažiau terštų orą ir būtų arčiau savo bendruomenės. Net materialiai savo vaikus skatino už važiavimą tramvajumi.
Garsios visame pasaulyje firmos IKEA prezidentas, milijardierius, gyvenantis Šveicarijoje, daugiausia taip pat naudojasi visuomeniniu transportu arba savo mažyčiu automobiliu, taip demonstruodamas savo bendradarbiams kuklų gyvenimo būdą. O štai žinomas lietuvių milijonierius, prisiėmęs paskolų, užėjus krizei nesugebėdamas jų išmokėti, neskubėjo išparduoti savo prabangių automobilių, bet sėdęs į vieną iš jų su vairuotoju nuvažiavo derėtis į banką, kad jam, vargšui, sumažintų palūkanas.
Dauguma Vakarų Europos žaliųjų ne tik neperka automobilių, bet ir vengia jais važinėti, populiarindami dviračius ir viešąjį transportą.
Pažįstamas lietuvis menininkas turi butą Vilniuje, nemažas dirbtuves ir sodybą už Vilniaus. Už juos mokesčių nemoka, bet nuolat skundžiasi valdžia – anksčiau dešiniųjų, dabar – kairiųjų. Mat sunku išlaikyti tiek nekilnojamo turto už vidutinį atlyginimą.
Keista Lietuvoje matyti prabangius, daug kuro reikalaujančius automobilius, vairuojamus kai kurių vadinamųjų žaliųjų. Asmeniškai ignoruodami žaliųjų skelbiamą politiką, ne savo elgesiu, o žodžiais bando ja užkrėsti kitus. Gal todėl toks silpnas žaliųjų judėjimas Lietuvoje?
Neretai lietuviai žavisi Skandinavijos šalimis, laiko jas pavyzdžiu, vyksta į jas uždarbiauti. Ne vienam krenta į akis, kad Skandinavijos miestuose kur kas mažiau naujų prabangių automobilių, nei, pavyzdžiui, Vilniuje, kad jie ten gerokai brangesni nei kitose Europos šalyse. O jų individualūs namai neretai būna kur kas mažesni ir kuklesni, nei lietuvių Vilniaus rajone.
Skandinavijos šalių gyventojai nuo seno išmokyti gyventi kukliai. Tai, matyt, lėmė protestantiškas mokymas, pabrėžiantis kuklumo ir susilaikymo svarbą gyvenime. Kuklesniam gyvenimo būdui juos skatina ir mokesčių politika.
Skirtingai nei Lietuvoje, jie moka didelius mokesčius už naujus ir prabangius automobilius, už nekilnojamąjį turtą, apskritai už prabangą. Danijoje vidutiniškai turtingieji sumoka 51 proc. mokesčių nuo gaunamų pajamų. Tai vadinamas solidarumo mokestis, padedantis bent šiek tiek išlyginti turtinį skirtumą tarp pačių turtingiausių ir mažiausiai uždirbančių.
Lietuvoje aimanuojama, kad nėra iš ko didinti atlyginimus policininkams. Argi turtingiausias Lietuvos sluoksnis, pavyzdžiui, prabangos mokesčiu negalėtų prisidėti prie didesnio savo pačių ir bendrapiliečių saugumo, kad mūsų policija galėtų mus geriau apsaugoti? Žinoma, kad galėtų. Tam tik reikia Seimo narių valios ir tikro, o ne tariamo rūpesčio savo šalies žmonėmis.
Pažįstamas vokietis iš Hamburgo neseniai nupirko savo sūnui nedidelį butą Berlyne ir iš karto pradėjo mokėti mokesčius valstybei už antrą butą. Pažįstamas lietuvis menininkas turi butą Vilniuje, nemažas dirbtuves ir sodybą už Vilniaus. Už juos mokesčių nemoka, bet nuolat skundžiasi valdžia – anksčiau dešiniųjų, dabar – kairiųjų. Mat sunku išlaikyti tiek nekilnojamo turto už vidutinį atlyginimą. Tačiau jei norisi turėti daugiau, tai tenka ir mokėti daugiau.
Geriausia, matyt, buvo sovietinė valdžia, kuri garbiems dailininkams duodavo dirbtuves nemokamai ir dar su paveldėjimo teise. To negali leisti sau net tokia turtinga šalis kaip Šveicarija. Ženevoje dailininkai gali tikėtis paramos įsigyjant dirbtuves, tačiau jos niekada nepereis dailininko nuosavybėn. Jam mirus, dirbtuvės grįžta miestui.
Kol Lietuvoje nebus suvokta, kad kuklumas yra vertybė ir dorybė, kad daugiau valstybei turi mokėti tie, kurie daugiau turi iš ko mokėti ir kol valdžia pataikaus tik pačiam turtingiausiam sluoksniui, saugodama juos nuo didesnių mokesčių, vilksimės ne tik Skandinavijos ir Baltijos šalių, bet ir visos Europos Sąjungos uodegoje. Ir vis didesni lietuvių emigrantų pulkai darbo ieškos visur, tik ne Lietuvoje.