Kyla daug klausimų, bet į svarbiausią,– kodėl tiek daug Lietuvos piliečių yra nepatenkinti savo valstybe ir ją palieka, vieno atsakymo neturime. Ar tai susiję su tautos pasyvumu, nesugebėjimu už save pakovoti ir išsikovoti sau teises ir padorų atlygį savo tėvynėje? Ar pripratome savo gyvenimą vertinti tik užgyventais turtais?
Gal mes nesugebame išsiugdyti aukštesnę elgesio ir politinę kultūrą, kuri daugeliu atvejų apsprendžia mūsų visuomeninius santykius. Nuo jos lygio priklauso, ar žmones tampa geranoriški, paslaugūs, mandagūs ir solidarūs, arba pikti, įtarūs,pagiežingi,nepasitikintys ir bloga vieni kitiems linkintys.
Mūsų lietuviška kultūra yra balansuojanti tarp Rytų ir Vakarų, kaip pastebėjo iškilus lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis. Tačiau nuolat besidairanti į vakarus ir nuolat juos besivejanti ir, matyt, niekada jos nepavysianti.
Galbūt, mums vakarietiškos kultūros pavyti ir nereikia, bet kai ką perimti iš vakarų tikrai vertėtų. Pavyzdžiui, bent supratimą, kad laisvė yra neatsiejama nuo pareigos savo kraštui ir jo žmonėms. Ne tik savo šeimai bei artimiesiems. Akivaizdžiai matome, kad tokios pareigos supratimo nemažai kam laisvoje Lietuvoje trūksta.
Kaip ir teisinio išprusimo ir suvokimo net aukščiausiems valstybės vadovams, kas yra nekaltumo prezumcija, kad tik teismas, o ne vyriausybės vadovas ar frakcijos pirmininkas nusprendžia, kas yra kaltas, o kas ne.
Vertėtų iš vakarų perimti ir tokius paprastus ir elementarius dalykus, kuriuos sugebėjo perimti estai. Jie prieš mus pirmauja beveik visose srityse , mano galva todėl, kad yra kur kas labiau savikritiški, pragmatiški, vieni kitiems labiau draugiški ir pakantūs. Žinoma, dar ir todėl, kad yra šalia Suomijos.
Pavyzdžiui, bent supratimą, kad laisvė yra neatsiejama nuo pareigos savo kraštui ir jo žmonėms. Ne tik savo šeimai bei artimiesiems. Akivaizdžiai matome, kad tokios pareigos supratimo nemažai kam laisvoje Lietuvoje trūksta.
Mūsų politinė kultūra, norim ar nenorim, yra glaudžiai susijusi su bendra mūsų materialine bei elgesio kultūra, kuri nuolat kinta.
Jei palygintume pirmuosius nepriklausomybės metus, kai buvo klojami demokratinės valstybės pamatai su dabartimi, tai dabartinė valdžia tapo labiau ciniška, veidmainiška ir populistine su pigiais šou elementais. Patyčios tapo gyvenimo norma ne tik mokyklose, bet ir aukščiausiame valstybiniame lygmenyje, jau nekalbant apie seimą – mūsų visuomenės ir valstybės veidrodį.
Lietuvos vartotojiškai kultūrai, kaip ir daugeliui pokomunistinių valstybių , būdinga tai, kad nors esame išsivadavę iš komunistinės sistemos, bet vis dar esame pereiname laikotarpyje iš surogatinio tariamai socialistinio lagerio į liberaliai kapitalistinę sanklodą.
Žodis lageris labiausiai tinka apibūdinti buvusiam režimui, kuriame teko egzistuoti daugiau kaip pusei dabartinės mūsų visuomenės. Visas socialistinis lageris buvo aptvertas koncentracijos lageriams būdinga spygliuota tvora. Bet reikia pripažinti, kad buvo ir yra Lietuvos piliečių, kuriems tas lageris patiko.
Galbūt, taip yra todėl, kad jame kaliniai ir jų saugotojai mažai kuo vieni nuo kitų skyrėsi – tiek vieni, tiek kiti buvo nelaisvėje. Kad nebuvo tokia milžiniška turtinė praraja, kuri dabar yra tarp milijonieriaus seime ar savivaldos taryboje ir minimalų uždarbį gaunančio darbininko.
Lietuviškas jaunas kapitalizmas, kaip ir visos Vidurio Rytų Europos kapitalizmai, yra agresyvus, nesolidarus, nesigailintis silpnesnio, verčiantis tą silpnesnį tarnauti stipresniam ir turtingesniam pagal stipresniojo sąlygas. Nes pasyvus, neorganizuotas lietuvis nepajėgus nei susivienyti su panašiais į save, nei pasipriešinti naujiesiems oligarchams. Jam geriau bėgti iš savo krašto, užuot kovojus už savo teises ir laisves, kaip tą daro vakariečiai ES šalyse.
Mūsų politinė kultūra, norim ar nenorim, yra glaudžiai susijusi su bendra mūsų materialine bei elgesio kultūra, kuri nuolat kinta.
Nemaža dalis žmonių lietuvišką kapitalizmą keikia ir jo neapkenčia, jis jiems yra svetimas ir nepriimtinas. Nuo jo bėgama į labiau civilizuotą vakarietišką kapitalizmą su „žmogišku veidu“: į londonus, airijas, norvegijas, amerikas – toliau nuo Lietuvos. Nuo jo bėga net pačių lietuvių milijonierių ir net dalies seimūnų vaikai. Vietoj mūsų tautiečių atvyksta piliečiai iš buvusio lagerio, kaip pigesnė darbo jėga su dar didesne buvusio sovietinio lagerio kultūra.
Lietuvos visuomenę nuo apačios iki viršaus ir nuo viršaus iki apačios yra užvaldęs vos ne visuotinis didesnio turto siekis Vis didesnį vartojimą skatinanti reklama , sklindanti dieną naktį iš visų komercinių radijo ir TV programų, bukina visuomenę ir daro ją menkai kritiška ir mažiau mąstančia. Pinigai, turtas, valdžia daug kam tampa svarbiausia gyvenimo vertybe.
Anot vokiečių filosofo Artūro Šopenhauerio, turtas yra „tarytum sūrus vanduo: juo daugiau jo geri, tuo didesnis ima troškulys. Tą patį galima pasakyti ir apie garbę“.
Lietuvos parlamentas, o ne retai ir savivaldybių tarybos deja, yra neigiamas lietuviško kapitalizmo pavyzdys. Jame koncentruotai matome tariamą vartotojiškos visuomenės „elitą“, agresyvių oligarchų, diktatą. Prisidengus žaidimais su demokratija ir tariamo skaidrumo kitiems, bet ne sau, paieškomis visuomeninė yra kiršinama. Ieškomi priešai žiniasklaidoje ir oponuojančiose politinėse , visuomeninėse ir privačiose struktūrose, bandančiose pasipriešinti lietuviškų oligarchų ir jų tarnų, prieš kuriuos kažkada garsiai žadėjo kovoti prezidentė, savivalei.
Begalė komisijų, kuriamų kažkam atsikeršyti, kažką nubausti, kažką pažeminti, kai ką susilpninti ar pašiepti, smulkius nusižengimus sureikšminti, o savų partiečių milijonines aferas pridengti tapo lietuviško parlamento kasdienybe. Toms komisijoms ir jų iniciatoriams bei vadovams mažiausiai rūpi rasti tiesą ir užkirsti kelią blogiui. Prisidengus morale, iš tikrųjų, tikroji moralė yra kiekvieną dieną trypiama purvinais batais. Valdžioje vis daugiau cinizmo, savigyros bei įžulumo.
Nors save laikome krikščioniškos kultūros šalimi, bet tos krikščioniškos kultūros, kuriai būdingas pakantumas, atlaidumas, pagarba ir pagalba silpnesniam su kiekvienais metais vis mažėja. Valdžia laiko save pačia protingiausia, geriausia ir skaidriausia nuo valstybės lopšio 1990 Kovo 11-os. Etalonas, į kurį mes ,eiliniai Lietuvos piliečiai, turime lygiuotis ? Tikrai ne ! Ne už tai kovota Sąjūdyje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kovota už tai, kad valdžia tarnautų tautai, o ne tauta – valdžiai.Laisva visuomenė to niekada neužmiršta ir jokia valdžia jos neapgaus.
