Britų profesorius Markas Galiotti, dirbantis Niujorko universitete, Lenkijos dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ teigia, kad Ukrainos valdžia neturi strategijos. Jo nuomone, Ukrainos karinė vadovybė yra nepakankamai kompetentinga, o kariuomenėje pilna Rusijos šnipų, informuojančių Rusijos kariškius apie Ukrainos planus dar net nepradėjus jų vykdyti.
Panašu, kad ir Rusija neturi ilgalaikės strategijos kare su Ukraina ir reaguoja į vietinių vadukų sumanymus ar avantiūras bei keršto akcijas. Tačiau ir ne karo ekspertui aišku, kad rimtesnės separatistų karinės operacijos planuojamos jau ne pačių separatistų, bet patyrusių Rusijos generolų, o tose operacijose gausiai naudojama ne tik Rusijos sunkioji technika, bet ir Rusijos armijos kareiviai bei karininkai.
Vietiniai separatistai nesugebėtų parengti tokios operacijos, kurios metu būtų apsupta apie 8 tūkst. Ukrainos karių, kaip atsitiko šią savaitę mūšiuose prie Debalcevo.
Iš to, kas vyksta pietryčių Ukrainoje, lyg ir galima daryti išvadą, kad Rusija nesiekia užimti visos Ukrainos, bet siekia praplėsti Donecko ir Luhansko sričių teritorijas. Kremliui svarbu kurstyti nuolatinį ginkluotą konfliktą ir priversti Ukrainos valdžią tartis pagal Maskvos parengtą planą.
V.Putino galimybės griežtai laikyti Rusijos žmones savo valdžioje yra kur kas didesnės nei prezidento P.Porošenkos, nes Ukrainos piliečiai yra laisvesni ir labiau reiklūs savo valdžiai. Be to, Rusijos materialiniai ištekliai yra kur kas didesni nei Ukrainos.
Jei rusų remiamiems separatistams pavyktų užimti Mariupolį – vieną svarbiausių Azovo jūros uostų, Maskvai gali pasisekti sukurti savotišką Megapadniestrę su keliais milijonais gyventojų ir su keturių šimtų kilometrų Ukrainos nekontroliuojama siena su Rusija.
Kariaujančius už savo tėvynę ukrainiečius silpnina tai, kad Rusijos kariškiai gerai žino, kas planuojama Ukrainos kariuomenėje. Rusijos šnipų netrūksta Ukrainos armijoje ir Ukrainos saugumo tarnyboje. Ukrainos žvalgyba negali tikėtis tokios pat sėkmės, nes tam anksčiau nebuvo skiriama nei pakankamai dėmesio, nei lėšų.
Kariaujančius už savo tėvynę ukrainiečius silpnina tai, kad Rusijos kariškiai gerai žino, kas planuojama Ukrainos kariuomenėje. Rusijos šnipų netrūksta Ukrainos armijoje ir Ukrainos saugumo tarnyboje.
Karas pietryčių Ukrainoje – tai nepavykusio 20 metų trukusio Ukrainos valstybės kūrimo išdava. Už tai atsakomybę pirmiausia turėtų prisiminti jau nepriklausomos Ukrainos politinis elitas, daugiausia kilęs iš sovietinių veikėjų, Komunistų partijos ir komjaunimo struktūrų.
Negalvota nei apie kariuomenę, nei patriotišką saugumo struktūrą, nei apie šalies modernizavimą ar piliečių socialinę apsaugą.
Kariaujanti Ukraina šiandien turi vos 50 tūkst. žmonių armiją. NATO priklausanti, priešų šalia neturinti ir panašiai gyventojų turinti Ispanija išlaiko 75 tūkst. karių. Nė 4 mln. gyventojų neturinti Bosnija ir Hercegovina, kariavusi panašų karą su serbų separatistais, remiamais Jugoslavijos, buvo pašaukusi į karinę tarnybą 150 tūkst. vyrų.
Karas truko trejus metus. Žuvo apie 150 tūkst. žmonių, o apie 1,2 mln. tapo pabėgėliai. Tokią kainą sumokėjo Bosnija ir Hercegovina už savo valstybingumą, o Serbija – už mėginimą sustabdyti tai, ko sustabdyti nebuvo įmanoma.
Prieš devynis mėnesius Ukrainai labai trūko ne tik amunicijos ir ginklų, bet net ir padoresnės aprangos ar geresnių batų. Šiandien Ukrainos armijoje ginklų yra daugiau negu reikia. Ukrainoje dabar yra tiek daug ginklų, kad jie nežino, ką su jais daryti.
Ginklai patys nešaudo. Reikalingi žmonės, kurie nebijotų žudyti priešo ir patys nebijotų žūti. Karas pietryčių Ukrainoje nėra tik apkasų karas. Jis vyksta miestuose, kaimuose ir miesteliuose, kaunantis dėl atskiro namo ar gatvės, neretai matant žūvančio ar žudančio akis.
Jei šalies gynybai trūksta karių, tai būtina įgyvendinti visuotinę mobilizaciją ir pašaukti apie 250 tūkst. vyrų.
Jei šalies gynybai trūksta karių, tai būtina įgyvendinti visuotinę mobilizaciją ir pašaukti apie 250 tūkst. vyrų.
Tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje bijoma tiesioginio karo su Rusija, nes jis nebūtų prognozuojamas ir galėtų išprovokuoti Trečiąjį pasaulinį karą, kuris gali nušluoti ne tik tarpusavyje kariaujančias puses, bet ir jų kaimynes. Tai supranta JAV ir NATO vadovybė bei didžiųjų Vakarų valstybių vadovai.
To nesupranta arba nenori suprasti tik V.Landsbergis ir jo pasekėjai, Vakarus vadinantys bailiais. Kita vertus, lengva būti drąsiam, kai esi už nieką neatsakingas, kai į tave ir tavo šeimą niekas nešaudo ir esi saugiai pasislėpęs po tų pačių peikiamų ar net keikiamų Vakarų skėčiu.
Neseniai Ukraina pagaliau ryžosi pašaukti 100 tūkst. rezervistų, bet susidūrė su dideliu skaičiumi vengiančių kariauti Ukrainos jaunuolių problema.
Kaip nurodo vokiečių „Spiegel“, daug šaukiamojo amžiaus jaunuolių pabėgo iš šalies, ieškodami prieglobsčio kaimyninėse Europos Sąjungos šalyse, Moldovoje ar net toje pačioje Rusijoje.
Prezidentas P.Porošenka pažadėjo skatinti savo karius: mokėti jiems po 60 JAV dolerių per mėnesį bei premijuoti už sunaikintą priešo karinę techniką. Taip pat ėmėsi priemonių šaukiamojo amžiaus jaunuolių suvaržymams išvykti iš šalies.
Iš P.Porošenkos laukiama ne tik griežtų ekonominių reformų, bet ir pergalių fronte, efektyvios kovos su korupcija ir oligarchais. Tai padaryti gali būti net sunkesnė užduotis, nei nugalėti Rusiją.
Dabar Ukraina gauna nemažą pagalbą iš Vakarų šalių, bet ne ji nulems Ukrainos ateitį. Ukrainos ateitis yra pačių ukrainiečių rankose. Jie turės tokią šalį, kokią sugebės sukurti.
