1915 m. rugsėjo pabaigoje susibūrė Lietuvių komitetas politiniams klausimams svarstyti, kuriam priklausė Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, Petras Klimas ir kun. Juozas Stankevičius. Ši lietuvių grupė 1916 m. birželio 13 d. vokiečių okupacinei valdžiai įteikė pirmąjį memorandumą, kuriame buvo pavaizduota esamoji lietuvių kultūrinio, tautinio ir politinio sąjūdžio būklė.
P.Klimas yra nurodęs, kad 1916 m. lietuviai buvo subūrę „diplomatų“ grupę. Tos grupės vadovas buvo Jurgis Šaulys, 1912 m. pavasarį grįžęs iš mokslų Šveicarijoje, kur Berno universitete apsigynė filosofijos daktaro laipsnį. Pasak P.Klimo, dr. Jurgis Šaulys lietuvių veikėjų buvo tituluojamas „užsienio reikalų ministru“.
Būsimi Vasario 16-os Nepriklausomybės Akto signatarai labai rimtai vertino diplomatinę veiklą. Žinoma, tai nebuvo visavertė diplomatinė veikla, nes už jos stovėjo tik atskirų Lietuvos asmenybių intencijos, o ne pati valstybė. Tačiau neabejotinai ta veikla buvo vertinga bei reikalinga būsimos Lietuvos valstybės kūrimui.
Žinoma, tai nebuvo visavertė diplomatinė veikla, nes už jos stovėjo tik atskirų Lietuvos asmenybių intencijos, o ne pati valstybė.
Iš 20-ies Nepriklausomybės Akto signatarų tikrais Lietuvos valstybės diplomatais tapo keturi asmenys. Tai J.Šaulys, P.Klimas, K.Bizauskas ir D.Malinauskas.
Dar du signatarai – Jonas Vileišis ir Mykolas Biržiška vykdė Lietuvos vyriausybės deleguotas diplomatines misijas. Jonas Vileišis 1919 m. buvo pasiųstas į Jungtines Valstijas užmegzti diplomatinius santykius bei rinkti JAV lietuvių lėšas kuriamai Lietuvos valstybei. Tų lėšų Vileišis surinko net 1,8 milijono JAV dolerių. Tačiau diplomatiniai santykiai tarp JAV ir Lietuvos buvo užmegzti gerokai vėliau – 1922 m.vasarą.
Mykolas Biržiška su Juozapu Albinu Herbačiausku 1919 m. spalio 3 d. premjero M.Sleževičiaus buvo pasiųsti į Varšuvą. Ten buvo susitikę su Juzefu Pilsudskiu. Tačiau vizitas apčiuopiamos naudos neturėjo santykių su Lenkija gerinimui.
Priminsiu, kad pirmuoju Lietuvos valstybės užsienio reikalų ministru buvo pirmosios vyriausybės premjeras Augustinas Voldemaras. Jis užėmė net tris pozicijas savo vyriausybėje: premjero, užsienio reikalų ir krašto apsaugos. Pirmosios vyriausybės premjeru jis išbuvo vos penkias savaites, pasitraukęs iš Vilniaus su A.Smetona 1918 m. gruodžio pabaigoje, bolševikams artėjant prie Vilniaus.
M.Sleževičiaus kabinete užsienio reikalų ministru ir toliau liko A.Voldemaras, daugelio laikytas provokišku politiku. A.Voldemaras vienoje savo kalbų, sakytų Berlyne 1918 m. kovą, Vokietiją lygino su Saule, apie kurią sukasi mažesnės planetos (t.y. ir Lietuva tarp tų mažųjų planetų).
Vienas iš labiausiai patyrusių Lietuvos diplomatų buvo 26 metų signataras Petras Klimas, pirmoje A.Voldemaro vyriausybėje tapęs UR generaliniu inspektoriumi ir kurį laiką buvo vienintelis pareigūnas visoje ministerijoje. Kai jis išvyko į Paryžiaus Taikos konferenciją padėti A.Voldemarui, ministerija kuriam laikui liko apskritai be žmonių. P.Klimas dalyvavo ne vienose derybose, pradedant Paryžiaus Taikos konferencija, po to tariantis dėl sutarties su Rusija, derybose su lenkais tarpininkaujant Tautų Sąjungai, vėliau Genujos konferencijoje ir ginant Lietuvos teises į Klaipėdos kraštą.
1923 m. Petras Klimas buvo paskirtas Lietuvos atstovu Italijoje, o nuo 1925 iki Prancūzijos okupacijos 1940 m. – pasiuntiniu Prancūzijoje. Taigi, 15 metų be pertraukos P.Klimas buvo Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje. Už jį ilgiau – net 18 metų – Lietuvos atstovu Maskvoje išbuvo Jurgis Baltrušaitis. Dabar ambasadoriai skiriami daugiausiai ketveriems metams.
P.Klimas buvo vokiečių suimtas Prancūzijoje, tąsytas po kalėjimus, kol Kaune buvo išlaisvintas. Nespėjęs emigruoti buvo ištremtas į Sibirą. Po Stalino mirties jam pavyko grįžti į Lietuvą ir čia numirti.
Pats jauniausias signataras, 24 metų buvo teisininkas Kazimieras Bizauskas, apie du dešimtmečius išbuvęs diplomatu.
K.Bizauskas savo diplomatinę karjerą pradėjo 1919–1920 m., kai buvo pakviestas į derybinę delegaciją su Didžiąja Britanija. 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu į Vatikaną. Čia išbuvo tik metus ir buvo pasiųstas į Jungtines Valstijas. Amerikoje ketverius metus dirbo Lietuvos atstovu.
Du kartus buvo pasiųstas atstovauti Lietuvai į Latviją. Dar buvo ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje ir Nyderlanduose. UR ministerijoje dirbo devyneris metus, turėdamas įgalioto ministro rangą, vadovavo Teisės ir administracijos departamentui. Eidamas vicepremjero pareigas dalyvavo paskutiniame Vyriausybės posėdyje. Pasisakė už nesipriešinimą sovietų armijai. 1940 m. liepą buvo suimtas, prasidėjus karui – išvežtas iš Lietuvos ir prie Minsko stoties sušaudytas.
Donatas Malinauskas iš visų signatarų trumpiausiai dirbo diplomatinėje tarnyboje. Auklėtas patriotine dvasia nuo pat jaunumės buvo nusiteikęs lietuvybės labui ir aktyviai dalyvavo Vilniaus inteligentų tautinėje veikloje. Buvo 48–erių, kai tapo Nepriklausomybės Akto signataru. Diplomatinėje tarnyboje dirbo nuo 1922 m., kai buvo paskirtas užmegzti santykius su Čekoslovakija, kurioje jis gyveno studentavimo laikais ir ten baigė agronomijos studijas.
Kurį laiką dirbo UR ministerijoje, 1931 m. buvo pasiųstas laikinuoju reikalų vedėju – Charge d'affaires – į Estiją. Ten dirbo gerą pusmetį. Jo diplomatinė veikla istorikų vertinama nevienareikšmiai.
Pirmuoju Lietuvos diplomatu užsienyje, kuriam buvo suteiktas aukščiausias tuo metu nepaprasto pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas, buvo Jurgis Šaulys. Jis buvo viena žinomiausių po J.Basanavičiaus ir A.Smetonos lietuvių politinių figūrų Vilniuje 1912–1918 m., žinomas kaip „Varpo“ leidėjas ir redaktorius, publicistas, literatūros kritikas. J.Šaulys 1918 m. lapkričio 20 d. buvo pasiųstas į Vokietiją – į vienintelę tuo metu Lietuvą pripažinusią valstybę.
J.Šaulys ne kartą buvo susitikęs ir su Adolfu Hitleriu, jam 1933 m. tapus kancleriu. Kai J.Šaulys Berlyne vedė italų operos dainininkę Mafaldą Salvatini, jis sulaukė ir vokiečių fiurerio sveikinimų.
Jam teko pora metų dirbti Romoje, 4 metus atstovauti Lietuvai prieš Šv. Sosto, kai buvo pasirašytas konkordatas su Vatikanu. Net septynerius metus J.Šaulys dirbo Lietuvos pasiuntiniu Berlyne, likus vos metams iki Antrojo pasaulinio karo – Lenkijoje, po to Šveicarijoje, kol Lietuvos ambasada šveicarų buvo uždaryta 1946 m.
J.Šaulys buvo, matyt, vienintelis Lietuvos diplomatas, kuris du kartus buvo susitikęs su Lenkijos vadovu Juzefu Pilsudskiu: vieną kartą oficialiai 1919 m. gegužę ir neoficialiai – 1933 m. vasarą Vilniuje. Tuomet Pilsudskis iš Pikeliškių dvarelio, kur mėgo atostogauti, atvyko į Vilnių, o Šaulys iš Berlyno per Kauną automobiliu – prie demarkacinės linijos ir nuo ten buvo palydėtas Pilsudskio adjutanto į lenkų užimtą Vilnių.
Siekta rasti bent kokią išeitį santykiams pagerinti, nes iki šio susitikimo tarp šalių nebuvo ne tik diplomatinių santykių, bet ir žiniasklaidos atstovų, nebuvo jokio tiesioginio susisiekimo.
J.Šaulys ne kartą buvo susitikęs ir su Adolfu Hitleriu, jam 1933 m. tapus kancleriu. Kai J.Šaulys Berlyne vedė italų operos daininkę Mafaldą Salvatini, jie sulaukė ir vokiečių fiurerio sveikinimų.
Iš aukšto rango diplomatų būtent J.Šaulys, P.Klimas ir Bronius Balutis buvo labiausiai vertinami prezidento Antano Smetonos. J.Šaulio, P.Klimo kandidatūros buvo ministro Juozo Urbšio siūlomos užimti diplomatijos šefo pareigas Lietuvos okupacijos atveju. Dėl įvairių priežasčių juo buvo paskirtas S.Lozoraitis, o pavaduotojais – J.Šaulys ir P.Klimas.
Nuo 1941 m. gruodžio, beveik ketverius metus, J.Šaulys ėjo Lietuvos diplomatijos šefo pareigas egzilyje, nes nei S.Lozoraitis, nei P.Klimas jų negalėjo atlikti. Jas eidamas rūpinosi Lietuvos diplomatų, esančių Europoje, išlaikymu. J.Šaulys net kreipėsi į Lenkijos ambasadorių Šveicarijoje prašydamas suteikti Lietuvos atstovybėms Europoje 100 tūkstančių Šveicarijos frankų (CHF) paskolą, nes Lietuvos diplomatai ir atstovybės atsidūrusios kritiškoje finansinėje padėtyje. Lenkijos egzilinė vyriausybė Londone sutiko padėti ir pirmoji paskolos dalis – 15 000 CHF – buvo suteikta J.Šauliui.
J.Šaulys mirė po sunkios ligos, sulaukęs 68 metų. Jis užgeso Lugane, itališkame Šveicarijos kantone. Prie jo mirties patalo budėjo kunigas ir Vasario 16 d. Akto signataras Kazimieras Šaulys, kuris su karo pabėgėliais buvo atvykęs į Šveicariją ir J.Šaulio pagalbos dėka rado prieglobstį viename iš Lugano vienuolynų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Didžioji koalicija nepradėjus dirbti jau braška
