Populiariai kalbant, sakoma Rusija, turima galvoje V.Putinas. Vokiečius ypač papiktino Rusijos propagandinis filmas, skirtas Krymo atplėšimo nuo Ukrainos metinėms, kai V.Putinas atvirai išdėstė savo motyvus dėl Krymo užgrobimo ir aiškiai leido suprasti urbi et orbi, kad Krymas buvo ir bus Rusijos teritorija, nors dėl to ir kiltų Trečiasis pasaulinis karas.
Vokietijos kanclerė A.Merkel paskelbė, kad ji smerkia Rusijos agresiją. Tačiau dėl to ji neatsisakė vykti į Maskvą susitikti su V.Putinu. Tiesa, ne pažiūrėti karinio parado gegužės 9-ąją, bet pagerbti Antrojo pasaulinio karo aukas.
Vokiečiai gerbia tiek savo, tiek svetimus karius, žuvusius net ir jų teritorijoje. Todėl Berlyne, visai netoli Brandenburgo vartų ir Reichstago, apie 300 metrų nuo paminklo kancleriui O.Bismarckui ir feldmaršalui H. von Moltkei, stovi didžiulis paminklas 2000 Sovietinės armijos karių, žuvusių kovose dėl Berlyno. Paminklas „papuoštas“ dviem rusiškais tankais ir dviem pabūklais.
Objektyvumo dėlei dera pasakyti, kad vokiečiai pačiame Berlyno centre įspūdingais paminklais yra pagerbę nacių režimo nužudytus žydus, romus ir net gėjus, taip pat nužudytus naciams pasipriešinusius parlamento narius. Vilniaus centre nėra iki šiol tinkamo paminklo nužudytiems žydams, nors jie čia prieš karą sudarė apie 40 proc. Vilniaus miestiečių.
Bendraujant su vokiečiais teko ne kartą išgirsti klausimą, ar mes nebijome rusų? To manęs klausė pažįstamas iš Hamburgo, dirbantis sveikatos draudimo sistemoje, reguliuojančioje santykius tarp medikų ir pacientų ir nustatančioje, už kokias paslaugas ir kiek turi primokėti pacientas. Žinoma, ne gydytojui į kišenę, bet ligonių kasai.
Atsakiau, kad asmeniškai nebijau rusų ir netikiu, kad jie pultų Lietuvą ar kitą NATO šalį.
Aš atsakiau, kad asmeniškai nebijau rusų ir netikiu, kad jie pultų Lietuvą ar kitą NATO šalį. Nes tai reikštų pasaulinį karą, kuriame nugalėtojų nebūtų.
Rusija, mano galva, pasitenkins tuo, ką ji užėmė, ir darys viską, kad Ukraina netaptų NATO nare. Tačiau Lietuvoje yra žmonių, kurie Rusijos bijo ir kurie karu gąsdina kitus. Tokiems aš nepritariu, bet mes jau esame demokratinė šalis, todėl Lietuvoje galimos ir toleruojamos įvairios nuomonės. Vokietis mane suprato.
Savo ruožtu, paklausiau jo, o ar vokiečiai nebijo rusų? Jis atsakė, kad Vokietija Rusijos nebijo, bet vokiečiai yra įtūžę ant V.Putino, nes jis sulaužė tarptautinę teisę, todėl juo nebegalima pasitikėti. Žinoma, Rytų Vokietijoje, kuri buvo SSRS okupuota 45 metus, yra Rusijos ir V.Putino simpatikų, bet jų pakankamai mažai, kad jie darytų įtaką Vokietijos politikai.
Dauguma vokiečių pasitiki savo kanclere A.Merkel ir remia ją. Tiesa, nemažai vokiečių verslo atstovų, ypač mašinų ir tiksliosios pramonės šakų vadovai nelabai patenkinti Rusijai įvestomis sankcijomis, nes jie neteko didelių bei pelningų užsakymų iš Rusijos.
Tačiau Vokietijoje jau nuo XIX amžiaus vidurio, kai šalį valdė O.Bismarckas, susiklostė tradicija, kuria remiantis politikai, priimdami lemtingus sprendimus, dažniausiai tariasi su įtakingais verslo susivienijimais. Po to, kai sprendimai jau priimti, politikai retai vokiečių verslininkų yra kritikuojami. Tą jau daro tik opozicinės partijos.
Po Maidano revoliucijos ir ypač po Krymo užgrobimo vokiečiams pagaliau tapo aišku, kad Ukraina yra atskira valstybė, kurią užpuolė Rusija. Todėl Ukrainai reikia padėti.
Daugeliui vokiečių ilgą laiką Ukraina buvo terra incoggnita, neretai painiojama su pačia Rusija. Tačiau po Maidano revoliucijos ir ypač po Krymo užgrobimo vokiečiams pagaliau tapo aišku, kad Ukraina yra atskira valstybė, kurią užpuolė Rusija. Todėl Ukrainai reikia padėti.
Diskusijos vyksta tik dėl to, ar pagrindinis dėmesys turi būti nukreiptas sankcijoms prieš Rusiją, ar švelninant sankcijas ir padedant pramoninkams daugiau dėmesio skirti Ukrainos ekonomikai ir Ukrainos žmonėms.
Nors vokiečiai Rusijos ir V.Putino jau nebijo, bet dėl viso pikto numatė padidinti Vokietijos gynybos biudžetą.
Be Ukrainos, Vokietijos politikos formuotojams rūpi ir kiti globaliniai klausimai, prie kurių dar prisidėjo nuolatiniai ginčai su Graikija.
Pastaroji, negalėdama paveikti Vokietijos finansų ministro W.Schauble‘s, imasi naujo šantažo: reikalauja iš Vokietijos atlyginti žalą, padarytą Antrojo pasaulinio karo metais. Toji žala, anot graikų, prilygsta vos ne visai Graikijos skolai Europos bankams ir Vokietijai kartu paėmus.
Opozicinė Vokietijos Žaliųjų partija mano, kad į Graikijos reikalavimus vienokiu ar kitokiu būdu derėtų atsižvelgti. Tačiau jų balsui kol kas nepritariama.
