Konstitucinis Teismas dar 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatavo, kad, norint išplėsti galimybes kartu turėti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę, būtina pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, kitos galimybės nėra. Deja, Seimas labai ilgai bandė nepaisyti Konstitucinio Teismo nutarimo, dvigubos pilietybės atvejų ratą ne kartą mėgino plėsti Pilietybės įstatymo pataisomis, kurias Konstitucinis Teismas pripažindavo prieštaraujančiomis Konstitucijai. Politinio ir teisinio cinizmo, bandymų ignoruoti Konstitucinio Teismo nutarimus, kartu ir Konstituciją, viršūnė – net 114 šio Seimo narių parašų, kad dvigubos pilietybės atvejų ratą galima išplėsti ne darant Konstitucijos 12 straipsnio pataisą, o pakeičiant Pilietybės įstatymą.
Konstitucinis Teismas garbingai atlaikė šį politinį spaudimą ir 2017 m. spalio 20 d. sprendime dar sykį pakartojo: bet kokie bandymai Pilietybės įstatymu išplėsti galimybes kartu turėti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę, prieš tai nepadarius atitinkamų Konstitucijos 12 straipsnio pataisų, yra negalimi, tai prieštarautų Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo sprendimo Seimas pagaliau pripažino, kad, norint Pilietybės įstatymu išplėsti galimybes turėti dvigubą pilietybę, pirmiausia būtina padaryti Konstitucijos 12 straipsnio pataisą.
Konstitucijos 12 straipsnis yra Konstitucijos I skirsnyje, jo nuostatos, kaip ir XIV skirsnio nuostatos, gali būti keičiamos tik referendumu (Konstitucijos 148 str.). Taip nustatyta dėl to, kad Konstitucijos I skirsnyje yra įtvirtintos svarbiausios, fundamentalios vertybės, lemiančios visas kitas Konstitucijos nuostatas, sudarančios Konstitucijos pagrindą. Todėl jos saugomos ypatingai, jas pakeisti gali tik Tauta referendumu, Seimas to padaryti negali. Referendumo įstatyme numatyta, kad sprendimas dėl Konstitucijos I skirsnio straipsnių pakeitimo laikomas priimtu, jeigu referendume dalyvavo daugiau kaip pusė visų Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, ir už sprendimą balsavo daugiau kaip pusė visų Lietuvos Respublikos piliečių.
Dar didesni reikalavimai nustatyti Konstitucijos I skirsnio 1 straipsnio, kuriame įtvirtinta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, pakeitimui, – šis straipsnis gali būti pakeistas, jeigu referendume už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Seimas, suprasdamas, kad pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį nebus lengva, – už jo pataisą, kaip minėta, turi balsuoti daugiau kaip pusė visų Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, – pradėjo ieškoti būdų pasiekti norimą rezultatą. Buvo priimtas Referendumo įstatymo pakeitimas, pagal kurį Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimui reikėtų mažiau balsų, – referendumas būtų laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvautų ne mažiau kaip pusė visų Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, o pataisa būtų laikoma priimta, jeigu už ją balsuotų dauguma referendume dalyvavusių Lietuvos piliečių, bet ne mažiau kaip trečdalis visų Lietuvos piliečių.
Respublikos Prezidentė šio įstatymo nepasirašė, grąžino Seimui pakartotinai svarstyti, nes jis aiškiai prieštarauja Konstitucijai. Seimo daugumos atstovai pradžioje labai priešiškai sutiko šį Respublikos Prezidentės sprendimą, bet praėjus kuriam laikui prabilo, kad galbūt veto turi konstitucinį pagrindą ir kad jie svarstys, ką dar galima padaryti, kad referendumas būtų sėkmingas ir Konstitucijos 12 straipsnis būtų pakeistas.
Dabar galiojanti Konstitucija dvigubą (daugybinę) pilietybę leidžia tik retais atvejais, ji negali būti plačiai paplitęs reiškinys; Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės, išskyrus įstatyme numatytus atskirus atvejus.
Seimo darbo grupė, sudaryta Konstitucijos 12 straipsnio pataisos tekstui, taip pat atitinkamų įstatymų pakeitimų projektams parengti, prieš kelias dienas svarstė Seimo nutarimo paskelbti referendumą projektą. Jame numatyta, kad referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vyks 2019 m. gegužės 12 d. ir gegužės 26 d. kartu su Respublikos Prezidento rinkimais. Kitaip tariant, referendumas vyks dviem turais, tarp balsavimų bus dviejų savaičių pertrauka. Gerbdami šio projekto autorių poziciją, negalime nepasakyti, kad ši Seimo nutarimo nuostata kelia didelių abejonių jos atitikties Konstitucijai požiūriu, gali prieštarauti Konstitucijai, o numatomą referendumą paversti niekiniu.
Nors Seimas, nustatydamas referendumo tvarką, pagal Konstituciją turi tam tikrą diskreciją, bet tai darydamas jis negali paneigti referendumo esmės, konstitucinių referendumo organizavimo principų. Vienas iš jų yra referendumo ir balsavimo nepertraukiamumas. Tai reiškia, kad referendumas vyksta vieną ar kelias dienas iš eilės, bet ne su kelių savaičių pertrauka, kad balsavimas referendume yra vienkartinis aktas, kad visi referendumo dalyviai turi turėti vienodas sąlygas dalyvauti balsavime.
Jeigu būtų nustatyta, kad tarp balsavimų daroma dviejų savaičių pertrauka, referendume dalyvaujantys piliečiai atsidurtų nevienodoje teisinėje padėtyje, nes tie, kurie atvyktų balsuoti po kelių savaičių, turėtų (galėtų turėti) daugiau informacijos apie referendumui teikiamą klausimą, negu tie, kurie balsavo pirmąją referendumo dieną. Taip būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, numatantis inter alia visų asmenų teisę referendume dalyvauti vienodomis sąlygomis.
Seimo nutarimo projektas paneigia ir kitą labai svarbų principą: referendumo rezultatai turi būti suskaičiuoti per protingą ir įmanomai trumpiausią laiką. Tai reiškia, kad referendumo rezultatai turi būti pradėti skaičiuoti iš karto, nedelsiant, kai tik pasibaigia balsavimas. Taip užtikrinamas sąžiningas referendumo rezultatų nustatymas, referendumas įgyja ne tik legalumą, bet ir legitimumą. Pagal Seimo nutarimo projektą, referendumo rezultatai paaiškėtų tik po trijų savaičių nuo pirmos balsavimo dienos. Tai nėra nei protingas, nei minimalus terminas.
O žinant, kad po pirmos balsavimo dienos balsadėžes su piliečių įmestais balsavimo biuleteniais numatoma saugoti ne referendumo komisijose, o kitur, pasitikėjimas tokio referendumo rezultatais dar labiau sumažėtų.
Negalima nematyti ir to, kad siūlymas organizuoti dviejų turų referendumą su kelių savaičių pertrauka nedera su principu, kad visi referendumai turi vykti pagal vienodas taisykles. Iki šiol Referendumo įstatymo nuostata, kad Seimas gali nutarti, jog referendumas gali vykti kelias dienas, buvo suprantama kaip reiškianti tik tai, kad tai yra kelios dienos paeiliui. Kitaip niekas jos nesuprato ir neaiškino.
Mėginimas teigti, kad įstatymo žodžiai „kelias dienas“ esą reiškia ir tai, kad tarp balsavimų gali būti dviejų savaičių pertrauka, yra nepagrįstas, paneigia lietuvių kalbos taisykles, tai akivaizdus savęs ir visuomenės apgaudinėjimas. Tai tas pats, kaip, pavyzdžiui, sakinį „vestuvės gali vykti ir kelias dienas“ aiškinti kaip reiškiantį, esą vestuvės gali vykti vieną dieną, po to bus padaryta dviejų savaičių pertrauka, o po jos vestuvės vyks dar vieną dieną, taigi jos vyks kelias dienas. Gal šis palyginimas nėra labai vykęs, nes vestuvės – tai ne referendumas, bet atskleidžiant žodžių „kelios dienos“ lingvistinę prasmę neatmestinas.
Lietuvoje būta referendumų, pavyzdžiui, dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, kai balsavimas vyko kelias dienas, bet tai buvo kelios dienos iš eilės, be jokių pertraukų. Nėra jokio pagrindo teigti, kad tai galėjo prieštarauti Konstitucijai. Prieštaravimas Konstitucijai būtų, jeigu referendumo taisykles lemtų referendumui teikiamo klausimo tematika, jeigu balsavime būtų daroma kelių savaičių pertrauka. Būtent tai ir rengiasi padaryti Seimas.
Galima paklausti, ar projekte numatyta taisyklė, jog Seimas gali nutarti, kad balsuojant referendume gali būti daroma kelių savaičių pertrauka, bus taikoma ir būsimiems kitiems referendumas? Antai, jeigu iniciatyvinė grupė surinktų 300 tūkstančių piliečių parašų, kad būtų surengtas privalomas referendumas, pavyzdžiui, dėl Konstitucijos 2 straipsnio nuostatos, kad suverenitetas priklauso Tautai, pakeitimo, ar ji turėtų teisę reikalauti, kad balsavimas tokiame referendume vyktų kelias dienas su kelių savaičių pertrauka? Remdamasi šiuo precedentu, ko gero, turėtų, bet nemanau, kad Seimas sutiktų su tokiu reikalavimu. Tai kam kurti precedentą, kuris, mūsų nuomone, nėra pagrįstas Konstitucija, galimai jai prieštarauja?
Gal aptariamo Seimo nutarimo projekto autoriai galėtų pateikti pavyzdį bent vienos demokratinės teisinės valstybės, kurioje referendumas vyktų taip, kaip numatoma projekte, t. y. su kelių savaičių balsavimo pertrauka. Tokio pavyzdžio neteko aptikti, nes jo, kiek man žinoma, tiesiog nėra. Kitų valstybių patirtis rodo, kad referendumai vyksta vieną ar kelias dienas iš eilės, pertrauka balsavime daroma tik nakčiai, o ne kelioms savaitėms. Prisiminkime kad ir prieš metus Jungtinėje Karalystėje vykusį referendumą, kuriame ypač svarbus klausimas, ar valstybė turi pasitraukti iš Europos Sąjungos, buvo sprendžiamas balsuojant tik vieną dieną.
Referendumai rengiami ne tam, kad valdžios institucijos bet kokia kaina pasiektų norimą rezultatą. Jie rengiami siekiant sužinoti tikrąją Tautos valią. Todėl turi būti elgiamasi sąžiningai, paisant Konstitucijos, nepaneigiant referendumo instituto esmės. Antikonstitucinis Seimo sprendimas nuleisti referendumo kartelę, taip siekiant pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, taip pat Seimo nutarimo projektas, numatantis, kad referendume bus balsuojama darant dviejų savaičių pertrauką, ir kiti panašūs bandymai nustatyti specialias referendumo taisykles atsižvelgiant į referendumo tematiką ir valdžios požiūrį į referendumą liudija, kad šiuo atveju stengiamasi bet kokia kaina pasiekti valdžios institucijos norimą rezultatą, o ne sužinoti tikrąją Tautos valią. Tokia Seimo kūryba tikrai nepraturtins nei Lietuvos, nei kitų valstybių konstitucinės patirties. Bet apsijuokti prieš demokratines teisines valstybes galime.