Peršasi mintis, kad trečiasis gyvavimo pobūdis mums geriausiai pažįstamas – nūnai išsijuosę nagrinėjam roverius ir kailinius, prieš tai nagrinėjom auksinius šaukštus ir kitas vėsaites, prieš tai viktorėlio nesąmones... Į ką nukreiptas dėmesys, tas auga ir klesti. Toks minčių laistytuvas ir milžiniška eilė mūsų dėmesio prievartautojų bei reguliuotojų – žiniasklaidoje, politikoje, internetinėje erdvėje.
O ar nagrinėjome kada nors rimčiau, kokia turi būt mūsų valstybė, kurioje teisinga ir gera visiems, ir nėra noro sprukti lauk? Nepopuliari tema. Rinkiminė.
Aišku, reikia kritikuoti valdžioje esančius, bet bėda, kad beveik nebekalbama apie strateginius valstybės vaizdinius, apie bendruomeninius, mus jungiančius dalykus. Tik apie valdančiųjų kvailumą, savanaudiškumą.
Jei tai būtų buvęs vaisingas būdas, tai ir kvailumo, ir savanaudiškumo turėjo sumažėt, betgi dabar regis, kad nuo Atkuriamojo Seimo iki dabartinio – didoka intelekto ir etikos praraja. Kažkas, matyt, neveikia.
II
Vis dar nėra įsitikinimo, kad esame įgalūs kurti savo valstybę. O štai kritikuoti, oponentus sumaišant su gimtinės žemėmis – taip. Kartais šauna mintis, gal etimologija kalta? Gal mūsų „laimė“ kilus iš žodžio „laimėti“. Jeigu nelaimėjai, tai ir nelaimingas.
Gal todėl ir kūryba mums sekasi gerokai sunkiau negu karyba. Nugalėjom sovietus, tada perėjom prie savų. Ir kas suklestėjo? Tik „klest“ ir suklestėjo – kas?
Tad ir siūlymas toks: žmonės su idėjomis turėtų būti vertinami labiau, nei gebantys žadėti ir žavėti.
Mons. K.Vasiliauskas atsiminimuose rašė, kad grįžęs iš Sibiro lagerių ir pamatęs kokie santykiai klesti Lietuvoje, norėjo apsisukti ir grįžti ten, kur santykiai buvo gerokai žmogiškesni...
Norėtųsi ką nors pasiūlyti, bet turbūt nebūtina. Gamta padarys savo: kas atgyveno – sunyks, o vietoj to išdygs tai, kas bus reikalinga. Nebus vaisingos, jungiančios idėjos, tai niekas ir nesudygs...
Tad ir siūlymas toks: žmonės su idėjomis turėtų būti vertinami labiau, nei gebantys žadėti ir žavėti.
III
Tokiais atvejais pravartu prisimint ir Jono Meko dzenus:
„Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad viską žinom. Bet mes nieko nežinom. Bet kažkur giliai giliai mes viską žinom... O šitoj plotmėj, kurioj dirbam ir norim pasaulį valdyti bei tvarkyti, mes nežinom nieko. Kažkodėl mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.
Mes nenorim gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai kyla iš to paviršiaus, kur mes norim tik kontroliuot. O tai yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.
Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas – planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes tai ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.
Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.
Aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybėje. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti.
Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi išsiblaškęs paviršiuje, negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt. Tada reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.
Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Į niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui. Ir aš nieko nežinau apie Nieką. Taip, kaip ir šitie laiškai Niekur. Niekur ir Visur yra visai tas pats.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas V.Landsbergis: Sausio snaigės