Žodžiu, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus įkurtas 1990 metais buvusioje Vilkijos klebonijoje. Tada konkursą sutvarkyti šį apgriuvusį pastatą, rinkti ekspoziciją ir puoselėti (praktiškai nuo nulio pradedamą muziejų) laimėjo dievdirbys Arūnas Sniečkus. Tuomet Arūnas su žmonele Vida (etnografe, gaminančia nuostabius šiaudinius sodus), įsikūrę viename būsimo muziejaus kambarėlyje, sutvarkė ir pamažu išgražino visą sodybą ir jos aplinką; muziejus pradėjo aktyviai veikti ir traukti lankytojus. Ekskursijų, lankytojų gausu. O kur dar susitikimai su menininkais, parodos, ir dūdmaišių fiestos, ir sutartinių festivaliai, filmų premjeros. Ir dar daug visko.
Ir kažkaip visas tas gaivalingas, šurmulingas vyksmas, regis, labai susijęs su privatumu, su žinia, jog tai daro žmonės, kurie čia jaučiasi kaip namie. Namų aplinka, jaukumas ir yra didžiausia staigmena atvykusiems į muziejų. Kaip ir Vidos pyragai su arbata po renginio, arba Arūno dūdmaišio garsai magiškame „kamino“ kambaryje, kur savo CD įrašinėjo ir maestro Petras Vyšniauskas.
O dabar prie reikalo: visgi, praėjus trisdešimčiai metų, rajono valdžia susigaudė, kad valdiškame muziejuje gyvena privati muziejininkų šeima ir nutarė jiems pasiūlyt išsikraustyt. Teisiškai valdžia teisi – įkūrei, padarei, ačiū, laisvas. Nuosavybė juk mūsų, ne tavo. Tačiau moraline prasme valdžia nėra itin teisi – išmesdama muziejaus aurą tvėrusius žmones, kurie to trisdešimties metų laiko neskyrė savo namų statymui, būsto įsigijimui ar kokiems verslams. Nes jie tvėrė Juškų muziejų. Ir daugiausia nuo šios reorganizacijos turbūt praloštų pats muziejus, jo ypatingas gyvastingumas, kurį sunaikint ar įšaldyt visad lengviau, negu sukurti.
Prisiminus šviesios atminties Vilių Orvidą – juk jo sodyba klestėjo būtent tuo metu, kol ten buvo gyvas „gaspadorius“ Vilius, kūręs ne tik akmenų kompozicijas, bet ir kultūrinius/dvasinius ritualus, net ir santykius tarp atvykstančiųjų. Mirus Viliui pasirodė, kad atkurti tokią atmosferą bus labai sunku, turbūt net neįmanoma.
Arūnas Sniečkus panašią dvasią įkūnijo ir Juškų muziejuje, suteikdamas gyvybę tam, ko nebėra – Juškų darbams, tautosakai, istorijai. Esu matęs Arūno vedamas ekskursijas. Gražu stebėt, kaip greit (net chuliganiškiau nusiteikę moksleiviai) pasikeičia, pajutę protėvių dvasios įkvėptį ir esatį, t.y. – buvimą ir atpažįstamumą dabartyje. Tokie unikalūs, netikėtai muziejuje atgiję senovės miražai (kaip ir geras meno kūrinys ar dvasios reiškinys) nepadaromi vien tik valdžios paliepimu. Jie atsitinka, kai tinkamas žmogus su tinkama dvasia nutūpia tinkamoje vietoje.
Pradėjus galvot apie Juškų muziejaus fenomeną, galvojasi, kad jo sėkmė ir buvo šis aspektas – buvimas gido ir šeimininko viename asmenyje, reziduojančio muziejuje ir jį prižiūrinčio.
Ir daugiausia nuo šios reorganizacijos turbūt praloštų pats muziejus, jo ypatingas gyvastingumas, kurį sunaikint ar įšaldyt visad lengviau, negu sukurti.
Ar bus taip pat, kai muziejaus įkūrėjai bus iškeldinti – laikas parodys. Jei laikas nieko neparodys, tada sakysim, kad eksperimentuoti ir rizikuoti dekonstruojant gerai veikiantį, netikėtą (pusiau valdišką, pusiau privatų) muziejaus konstruktą, buvo neverta.
Ta pačia proga galima būtų tik pafantazuot ir apie kitus garbių žmonių būstuose įsikūrusius muziejus, ir įsivaizduoti, kaip atgytų koks nors memorialinis V.Mykolaičio-Putino muziejus, jeigu jame apsigyventų Putino dvasią puoselėjantis ir panešantis poetas, tarkim, A.Marčėnas ar G.Bleizgys... Su ta sąlyga, kad buto durys bus atviros lankytojams. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie V.Krėvės butą-muziejų ar apie A.Venclovos namą.
O kai jau fantaziją paleidi visiškai, tai imi ir pagalvoji, o kodėl Gedimino pilyje neįkurdinom kokio nors a.a. kunigaikščio Vilgaudo. Juk bet kokio muziejaus raidoje tėra dvi galimybės – antkapis mirčiai ir praeičiai, arba prisikėlimas ir gyvybė. Linkėtųsi Lietuvai tos antrosios galimybės. Juolab – artėja šv. Velykos.
