Be abejo, tos dvi Lietuvos (mažutėlių ir didžiutėlių) toli gražu nėra vienalytės, griežtai atribotos. Antai – kartais į mažutėlių gretas sėkmingai įsiterpia ir koks didžiutėlis oligarchas, paprastumu ir bendravimo manieromis kitąsyk primenąs viso labo didelį mažvaikį. Ar ne panašiai nueinančių metų politikoje ir vyko įvairios optinės apgaulės, mimikrijos, o mažutėliai dažnai nė nepastebėdavo jų tarpe atsiradusio guliveriuko. Bet visa tai liudija tik viena, kad mažutėliai ilgisi bendro judesio ar net šokio su į save panašiais didžiutėliais. Imitacijos ir supanašėjimo/įtikimo svarba tampa itin svarbiu politiniu veiksniu – „kaip apsimesti savu“.
Priešingi variantai irgi įmanomi, kai ūmai praturtėjęs (ar valdžia tapęs) mažutėlis pasijunta turįs kuo dideliausius įgaliojimus spręsti už kitus, kas gera ir bloga, teisti ir kontroliuoti, nes toje aplinkoje, iš kur jis atėjęs, tai buvo gan įprasta. Buvo „vierchai“ ir „dūchai“ – kitąsyk tokie zonų įpročiai paskui įsivyrauja ir naujųjų didžiulėlių tarpe.
Kita vertus, bet toks perėjimas iš mažutėlių į didžiutėlius turėtų būti sveikintinas reiškinys, judesys geriau nei stagnacija. Gal tik reikėtų retsykiais palinkėti ir gero, minkšto politinio bankroto, idant ciklas apsisuktų ir vėl būtų galima pajausti mažulėlio pasaulio paprastumą ir grožį. O tada ir vėl didžiutėlių link.
Apskritai, gal politikams Seimo Statute derėtų įvest ir kokias nors privalomąsias ar rekomenduojamąsias atjautos praktikas
Blogesnis variantas, kad dauguma didžiutėlių retai kada pamėgina sumažulėti (gerąja to žodžio prasme) – t.y. atjausti ir pajausti tą antrąją, vargo Lietuvą, su kuria reikėtų bandyti solidarizuotis ne tik prieš rinkimus.
Manding „saviškio, paprasto žmogaus“ įvaizdį mažutėlių tarpe susikurti gali nebūtinai tik „intelekto nesugadintas“ žmogus. Tarkim jėzuitas tėvas Antanas Saulaitis – bene geriausias mažutėlių ganytojo pavyzdys, iš kurio daugeliui rimtų politikų vertėtų mokytis bendravimo beigi manierų. Jo humoras nežeidžiantis, šildantis, jaukus. Tėvas Antanas, būdamas itin didelis eruditas, kitiems neleidžia pasijausti, jog jie esą menkesni, mažiau skaitę ar išmanantys. Jam įdomu ir smalsu ir mažas, eilinis paprastas žmogutis – ne tik tie, kurie daug ir greitai skaito. Arba su kuriais bendrauti apsimoka.
Galvojant apie mažutėlių savybes, ypač svajojant su jais užmegzti glaudesnį sąryšį – svarbu įsivardinti, ko, visų pirma, reiktų stengtis nedaryti. Regis, dažniausiai mažutėliams nepriimtinas (nesuvokiamas) sarkazmas, netgi kandesnė ironija; jie jautriai reaguoja ir į demonstruojamus socialinius išskirties aspektus, taipogi piktnaudžiavimus keliukais etc. Ir negebėjimą dalintis. Finansais, laiku, dėmesiu.
Mažutėliai ilgisi bendro judesio ar net šokio su į save panašiais didžiutėliais.
Tad ir palinkėjimas didžiajai Lietuvos politikai – judėti link mažutėlių. Būti tarp žmonių, atjautoje – nepriskaldant aštrių sarkazmo malkų. Kartais gal tiesiog nuvažiuoti į kaimą ir paskaldyt vienišai močiutei paprastų malkelių.
Apskritai, gal politikams Seimo Statute derėtų įvest ir kokias nors privalomąsias ar rekomenduojamąsias atjautos praktikas – hospisuose, senelių namuose, vaikų onkologiniame.
P.S. „Budizme išmintis ir atjauta metaforiškai vadinamos dviem didžiaisiais mūsų politikos sparnais. Jeigu jie prastai išsivystę ar nesubalansuoti, negalime pakilti ir skristi laisvės link. (...) Tada negalime priimti protingų sprendimų, o tik sklandome ratais. Mojuodami tik vienu – atjautos – sparnu ir nepasitelkdami išminties, lengvai tampame sentimentaliais ir minkštais – kaip košė. Mojuodami vien išmintimi ir neturėdami atjautos, tampame perdėm šalti, abejingi ir intelektualūs. Išmintis, leidžianti atsirasti atjautai, – tai aiškus supratimas ir pripažinimas to, kad visi esame tarpusavyje susiję. Kartais mums gali atrodyti, kad yra kitaip, tačiau toks manymas klaidingas.“ (Frank Ostaseski „Penki kvietimai“)
