Perskaičius šias paradoksalias Evangelijos eilutes, kyla klausimas – ar gali viename žmoguje tilpti ir žaltys, ir balandis? Ar gali gudrumas ir sąžiningumas, apsukrumas ir padorumas būti to paties žmogaus (politiko, verslininko, menininko) savybės?
Ar vis dėlto gamtoje egzistuoja tik „arba/arba“ – arba grynaveisliai balandžiai, arba grynaveisliai žalčiai.
II
Neseniai grįžau iš Gruzijos ir parsivežiau keletą keistų asmeninio pobūdžio įspūdžių, kuriais ir pasidalinsiu. Niekada nebuvau didelis buvusio prezidento M.Saakašvilio politikos fanas (ypač paskutiniojo jo prezidentavimo laikotarpio!), kuomet Mišos autoritarizmas ir savanaudiškumas pasireiškė visu nuožmumu. Nešūkavau ir naujojo lyderio – Rusijos milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio pusėje, tačiau nuo M.Saakašvilio represijų išvargusių bičiulių buvau paskatintas manyti, jog Bidzina bent neterorizuoja, nereketuoja verslininkų ir neprievartauja savo oponentų, masiškai kalinčių kalėjimuose. Tačiau...
Net ir taksistų mašinose skambanti „blatna“ piterio nusikalstamų žanrų muzikėlė, transliuojama per didžiumą Gruzijos radijų, rodo, jog kažkas pasikeitė ar keičiasi.
Šioje kelionėje teko patirti, jog toje gražioje ir garbingoje šalyje esama atkryčio, t.y. – nemenko šuolio atgal, į buvusį sovietinės mentalikos paribį, tarsi pavargus keliauti į Europą, nesulaukus deramos pagalbos, paspirties... Net ir taksistų mašinose skambanti „blatna“ piterio nusikalstamų žanrų muzikėlė, transliuojama per didžiumą Gruzijos radijų, rodo, jog kažkas pasikeitė ar keičiasi. O gal tai vyksta natūraliai – šiuos procesus skatina vėl atsinaujinęs masiškesnis turizmas iš okupantės Rusijos ir tuoj pat prie to prisitaikąs paslaugų verslas bei bendravimo su klientu pobūdis.
III
Bet šį kartą ne apie tai... O apie tai, kad dabar jau, lyginant M.Saakašvilį ir B.Ivanišvilį, galima daryti prielaidą, jog prie pirmojo vadovo vis tik buvo judama Europos (atrodymo) linkme, t.y. – buvo statomi ultramodernūs statiniai, pvz., – skaidrūs, stikliniai policijos komisariatai (architektūriniu požiūriu šioje klimato zonoje tai visiškas absurdas: vasarą tuose pastatuose neįmanomai karšta, o žiemą šalta). Amerikos ir kt. Europos valstybių prezidentų vardais pavadinamos gatvės ir t.t.
Šiaip ar taip – Mišos valdymo laikotarpiu Tbilisis tapo saugiu ir patraukliu miestu, nes nusikaltėliai ir diktatūra paprastai nesutaria po vienu stogu. Mišos valdymo laikotarpiu Vakarams buvo sudarytas įspūdis, kad Gruzija juda link NATO ir demokratiškesnės Europos ir nebenori turėti nieko bendro su dideles jos teritorijas okupavusia Rusija... (Tik keisčiausia, kad tuo pat metu bemaž visos strateginės energetinės įmonės Mišos rankomis buvo tyliai parduotos Rusijai, kaip ir daugelis kitų pelningų valstybinių objektų.)
Nūnai Gruzijos valdžios strategijose ryškesnio judesio į priekį nebesimato – tarsi būtų įjungtas laisvas bėgis ir mašina atbula pradėtų riedėti atgal nuo kalniuko. Taigi, „vaizdzialis“ toks, kad Bidzinos valdymo laikotarpis yra truputį „joks“. Milijardierius susigrąžino tai, ką ir jo buvo atėmęs (nacionalizavęs) Miša – tuom jo politinės ambicijos ir baigėsi. Dabar piniguočius už milžiniškas sumas laivais gabenasi didžiulius medžius į savo asmeninį sodą ir kitaip prasmingai tyli.
IV
Taigi, grįžęs Lietuvon pasidariau keistas išvadas: valstybinį judesį į priekį kartais nulemia neskaidrios ir nebūtinai demokratiškos formos. Ir atvirkščiai – tarsi normali, bet pasyvi politika – „gyvenkit sau kaip norit, ne mano reikalas“ – neduoda jokių rezultatų arba žymiai menkesnius.
Pro šiuos akinius žvilgterėjus ir į Lietuvos miestus bei miestelius, matosi, jog geriausiai „mūsyse“ tvarkosi tie miestai, kuriems vadovauja keisti ypatos, turintys neskaidrumo, o kitąsyk ir korupcingumo ar kt. nedemokratiškumo požymių, plius ryškų asmeninį interesą.
Taigi – Lietuvai labai reikia žalčiabalandžių: sunkiai kontroliuojamų ir daug asmeninių interesų turinčių gudrių ypatų su netikėtomis fantazijomis ir vadybiniais gabumais.
Ir štai tenka rizikingai apibendrinti, kad Druskininkai ir Vilnius vis dėlto yra Lietuvos miestų avangardas, ir A.Zuoko rožinės svajonės apie ultramodernų Gugenhaimą ant Neries kranto žymiai įdomesnės už nuoširdžias, normalias R.Šimašiaus šypsenas bei tūkstančius gerbėjų „laikų“ liberalų feisbukuose.
Taigi – Lietuvai labai reikia žalčiabalandžių: sunkiai kontroliuojamų ir daug asmeninių interesų turinčių gudrių ypatų su netikėtomis fantazijomis ir vadybiniais gabumais. Tokie žalčiai gana sėkmingai stumia priekin įvairius municipalinius/asmeninius reikalus kuo įvairiausiomis buldozerinėmis formomis. Galų gale, jie prisisvajoja valstybinių/asmeninių svajonių, anksčiau ar vėliau duodančių užsidirbti ir sau, ir kitiems. Tik jiems reikia padėti nepamiršti, jog versle svarbu ne tik žalčio savybės, bet ir balandžio. Ypač valstybiniame.
V
Kažkada su J.Meku vaikščiojom po Niujorką ir plepėjom apie šį bei tą – tuomet apie Joną kūriau filmą „Niujorkas – mano šuo“. Ir jo paklausiau, kokia Lietuvos valdymo forma jam patiktų labiausiai. Jis atsakė – „Karalystė“. Tada paklausiu vėl – „O ką tu darytum, jei tave išrinktų Lietuvos karalium?“ Jis šyptelėjo ir atsakė – „Visą ekonomiką atiduočiau mafijai, nes jie vieninteliai moka stumti verslą, tvarkytis su pinigais ir daugiau mažiau laikosi žodžio.“ Paskui patylėjęs pridūrė – „Gal iškirpk šitą, Lietuvoje tokių juokų nesupras...“
Juokas juokais, bet iš filmo tą frazę iškirpau.
