Visos mano poezijos knygelės buvo redaguotos būtent jo, dar likę šūsnys juodraščių, primargintų Vytauto pasiūlymais ir pastabomis. Dar likusi pjesė „Gydytojas“, kurią kažkada susirašinėdami rašėme dviese, knebinėdami Naujojo Testamento žodžius ir situacijas. Tiesiog savo malonumui, žaisdami.
Ir liko daugybė unikalių pamokymų, kaip gimsta eilėraštis, kokia kūrybinė virtuvė virė Vytauto ir Nijolės galvose bei širdyse. Pvz., anot Vytauto, nieko itin gero negalima sukurti mieste, gamta – tiesiog būtinas kūrybos komponentas. Todėl jis (kaip koks Čiurlionis) ir patraukė su savąja Nijole Druskininkų link.
Antras dalykas – aukščiausio lygio kūryba neįmanoma svaiginantis. Vytautas buvo jogas, vegetaras ir absoliutus abstinentas jau daugelį metų.
Dar toks linksmesnis prisiminimas/pamokymas (Vytauto žodžius perpasakoju iš atminties): „Kūryba nėra tai, kas sugalvojama, o tai, kas sudiktuojama – tarsi teksto nemokančiam aktoriui pašnibždama iš suflerio būdelės. Tik kaip iki to suflerio prisikapstyti? Kartais padeda mantrų giedojimas, kartais rožinis... Pagiedojus 40-50 minučių momenėlyje atsiranda švelnūs virpuliukai – tai ženklas, kas tuoj prasidės diktantas, jau galima klauptis prie stalo ir pasiruošt rašyti. Bet sykį man visi tie šventi giedojimai ėmė ir truputį pabodo, tad nutariau išbandyt ką nors naujo. Pagalvojau, juk Maironis – irgi savotiškai šventas žmogus, turėtų ir jo tekstai pasiekti Dievo ausį. Pradėjau šnibždėdamas kartoti "Trakų pilį" – tarsi maldą. Ir ką sau manai – po kokių 40 minučių momenėlis irgi įsijungė.“
Taipogi liko keli filmai – nuo paties pirmojo, kursinio darbo „Tėvas“ – apie Vytauto Bložės tėvą, vaistininką, gydžiusį partizanus ir numirusį kažkur nutremtą sibiruos. Iki antrojo – „Baladė apie Daumantą“, kuriame skamba ezopiškai rezistenciškos Vytauto eilės, kurtos sovietmečiu:
mes lošiame peiliais
į žolę nugriuvę
kur medis stovėjo
lyg nukirstas
kur per krūtinę
viksvos nubėgo
kur žemuogių skonis
gulint
Ir liko pora portretinių vėlesnių filmų apie šią keistąją atsiskyrėlių poetų šeimyną – „Švendubrės šamanas“ (apie Vytautą) ir „Verdenė“ (apie Nijolę).
Ačiū, gerasis žmogau, keliauk pas Barbutę (taip Vytautas vadino Nijolę) ir rašykit ten toliau vienas kitam.
Ir dar vienas ačiū už du eilėraščius, kuriuos palikai mano dukrai, savo krikštadukrei Elenytei. Štai vienas jų:
Elenytei
Kai nubudęs peržiūrinėji
Sapnų nuotraukas, mechaniškai
Kartodamas mantrą – klausi savęs: iš kur toji
Šiaurės žvaigždė? Tie neregėtų
Kraštovaizdžių prisiminimai? Gal kad
Šalai pernakt vartydamasis, kad per daug
Langelį buvai palikęs? A! štai (dirst kieman
Sodan) iš kur tavo arktika! Sapnų išdaigos : prisnigta
Pripustyta (o būta juk
Tokio pavasario, tokios iliuzijos) reik bėgt
Kur po klevu ąsotėlis
Sulai lašėt: gerai, kad ne daug
Privarvėję (randi vien ledą), būtų suplėšę
Kraujagysles tau: elnių kaimenė, ramių ir jaukių, o tarp jų
Viena elnytė – tai tavo (anot Nijolės)
Pajodžarga
Krikštadukra: pasikinkai
Neprijaukintą, ją, į ketureilių
Šlajas: įkvėpimui
Vėjų laisvei: pūgos krypčiai : ak
Elnyte elnyte! Lėk
Kur tavo žvaigždė
Aukštai aukštai: kad būtų iš kur
Kristi ir šviesti
Į delno raukšles: aklajam
regėtojui
2003 – 04 – 04
Vytautas iš švendrių
P.S. Šią nuotrauką netyčia nutraukiau Švendubrėje, Bložių name – filmuodamas „Švendubrės šamaną“.
