Ar bus praverti ir kiti pūliniai, ypač tie kuklūs klanai, kurių vadovai nūnai vadovaujasi Seime – štai kur įdomumas! O kiti žiniasklaidos magnatai, panašiai smogikiškai elgęsi nuo pat savo laikraščių įsteigimo/pasigrobimo laikų.
Viena aišku, kad brazauskinės (po stalu su draugeliais) kombinacijų ekonomikos laikai išgyvena krizę, o gal net ir šiokią tokią pabaigą. Gal jau pasiekėme dugną, kai minėtas post'sovietinio mentalo virusas mutavo iki puolamosios, konkurentus žlugdančios, kriminalizuotos klaninės veiklos?
Sako, kad Amerikoje po panašaus pobūdžio skandalų būta ir nacionalizacijos atvejų. Bet mūsų teisėsauga, ko gero, dar nepasiruošusi rimtesnei pertvarkai valstybėje. Regis, kai kurie gan ryškūs jų atstovai irgi buvo šio stambaus lošimo dalis. (Ar net tiesiogiai dirbo/tebedirba minėtiems kukliems klanams.)
Tad kyla natūralus klausimas – o kur bent dabar tie drąsieji, kurie sakytų, š...as, įklimpom, blogai buvo, žinojom, bet nieko nedarėm. O kur tie žurnalistai, kurie protestavo ir paliko korumpuotas žiniasklaidos priemones? (Gal bent dabar susipras, kaip pilietiškasis O.Šurajevas, atvirai pareiškęs, kad palieka korumpuotąją TV?)
O ką mes galime kaip piliečiai? Nebesinaudoti korumpuotos žiniasklaidos paslaugomis, nedalyvauti kuriant jiems turinį. Nesireklamuoti. (Panašiai, kaip Rusijai užpuolus Ukrainą aktyviai pilietiškai buvo atmestos „Lukoil“ degalinės, panašiai, kaip R.Vanagaitei apdergus A.Ramanauską-Vanagą ir visuomenei atmetus tolesnes šios rašytojos paslaugas, taip ir čia.) Galim nedalyvauti jų žaidimuose.
Bet sakysit, kur tada dėsis tuntas gabių „LRyto“, LNK ar „Respublikos“ žurnalistų? Ogi teeina ir testeigia (vienąsyk) normalius/normalesnius laikraščius, TV ir žinių portalus. Kažkodėl norisi tikėtis, jog Lietuvoje žurnalistikos atgimimo stebuklas vis dar gali įvykti – ir be kokių nors skandinavų pagalbos.
O jei ką, visada pravartu prisiminti tremtinį, žurnalistą ir filosofą J.Keliuotį, bandžiusį apibrėžti tauresnės žurnalistikos principus:
Žurnalistinės veiklos principai:
- liudyti didybę, o ne menkystę; jungti, o ne skaldyti; gydyti, o ne nuodyti; gaivinti, o ne smukdyti, šviesti, o ne kvailinti, migdyti ir tamsinti;
- sutelkti idėjos žygiams, o ne išblaškyti ir išsklaidyti;
- būti pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios nuolatinės kontrolės vykdytoja; nebūti oficialia, nuobodžia, konformistine, neskelbiančia jokių naujų idėjų ir nereikalaujančia būtinai reikalingų reformų;
- kovoti dėl tiesos, gėrio ir grožio idealų, o ne slopinti teisybę, nešti nelaimes, degraduoti visas grožio vertybes, reklamuojant šlamštą ir menkystę;
- plazdenti karščiausiais tautos troškimais, alsuoti jos jaunu entuziazmu, imponuoti gražiausiais jos kūrybos žiedais; nepasiduoti grubiam egoizmui ir materializmui, storžieviškumui ir susnūdimui;
- nesudaryti klaidingo ir vienašališko gyvenimo vaizdo;
- būti tauria, laisva ir savarankiška, nesiekti biznieriškų tikslų, nebūti propagandine valdančios grupės priemone;
- artinti žmogų prie žmogaus, tautą prie tautos, padėti geriau vienam kitą pažinti, suprasti ir pamilti, o ne kelti visuotinę neapykantą, kerštą ir karo gaisrus.
- užmegzti ir palaikyti santykius tarp atskirų asmenų, tarp įvairių luomų, tarp visokių ideologinių narių ir tarp visų civilizuotų tautų, o ne visa tai ardyti, skaldyti ir griauti;
- ugdyti kultūrą ir žadinti dvasinę veiklą, nevirsti demoralizacijos veiksniu;
- būti aktualine ir visuomenine pasaulio schema ir kultūrinio gyvenimo apžvalgą, o ne kino filmu, per kurį bėga jaudinančios, spindinčios, nuostabios vizijos;
- ugdyti žmonių estetinius jausmus ir teikti dvasinį pasigėrėjimą, o ne kelti tamsius geidimus ir uždegti geidulių ugnį, nepataikauti moderninio žmogaus žemiesiems instinktams ir aistroms;
- nugalėti laiko ir erdvės kategorijas – nedelsiant pranešti apie naujausius įvykius, apie paskutinuis mokslo išradimus ir paskelbti naujausias idėjas;
- priminti jau mirusių didžiųjų žmonių mirtis, šitaip sudarant nuolatinį kontaktą tarp praeities ir dabarties, tarp vadų ir plačiųjų masių.
