Keleri metai sąmoningų piliečių pastangų nurašyti vienu ypu, ir visa tai – po daugybės knygų, akcijų, diskusijų, koncertų, Vilniaus Didžiosios Sinagogos atstatymo projektų ir pan... Ir po bene svarbiausio lūžio taško – M.Ivaškevičiaus inicijuotų Molėtų eitynių, kuriose ėjome ir mes su tėvu bei sūnum Gabrielium... Nebuvo lengva eisena, bet būtina, apgailestaujanti, taikanti.
Klausimas tik toks – ar šis beprasmis „lygios vietos“ skandalas išspaustas iš „durnumo“ ar specialiai? Jeigu specialiai, tai kam visa tai naudinga? Kas išlošė? Čia turėtų slypėti ir atsakymas – ar visa tai naudinga tiems, kas norėjo vėl pamatyti suaktyvėjusį primityvų lietuviškų budulių antisemitizmą, ar tiems, kurie vis dar tebenori įpiršti pasauliui vienpusį sovietinį/dušanskinį NKVD naratyvą apie „banditus“? O gal naudos norėtojas vienas ir tas pats?
Šiaip – džiną išleisti iš butelio lengviau, negu sukimšti jį atgal. Vėl reiks daugybės laiko ir pastangų.
Gražus atsakas neapykantos džinui būtų paskelbti kitus metus žydų metais. Taip pat uždegti žvakutę šiomis dienomis ir holokausto aukoms, ir jų gelbėtojams. Ir papasakoti savo vaikams apie šią baisią tragediją.
Tačiau net ir tokiuose kontekstuose visų pirma norisi kalbėt apie gražius dalykus ir santykius... Man I.Meras, I.Veisaitė, L.Donskis, G.Kanovičius ir panašūs litvakai yra, buvo ir bus garbingo, kilnaus ir taikančio, jungiančio Lietuvos žydo pavyzdys. Jie turėtų būt šiomis dienomis pirmuose delfių puslapiuose.
P.S. Visgi, jei net ir šioje situacijoje elgtumėmės/svajotume daugiau mažiau krikščioniškai, ypač prisimindami apaštalo Sauliaus-Pauliaus transformacijas, tuomkart atsiprašymo ir susipratimo galimybę/palinkėjimą vertėtų palikti net ir skandalistei p. Rūtai – tebūna Dievo stebuklams vietos, ypač Visų Šventųjų akivaizdoje.
