Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vytautas V.Landsbergis: Toks truputį rudeninis

Rudens dargana: retsykiais regisi, kad tylioji ir nesustabdomoji, mentalinė Lietuvos savižudybė yra nūn dominuojanti viešoji jos erdvė, ypač anoniminiai komentarai. Čia ir susiformuojame – arba gerbiančiais, atjaučiančiais, arba niekinančiais. Nelygu, kokios mados.
Vytautas V. Landsbergis
Vytautas V. Landsbergis / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

I

Kasžin, gal kada nors, po kiek nors metų, psichiatrai, nagrinėdami išnykusios Lietuvos priežastis, minės ir nuodingos, nebegyvenamos emocinės atmosferos susikūrimą, stingdantį neapykantos skėtį, po kuriuo išmirė visi gyviai, nespėję laiku pabėgt. Vieni mirė iš neapykantos, kiti iš bejėgiškumo ir liūdesio. Treti iš akloko teisumo, o ketvirti tiesiog iš smagaus nusigėrimo, nes stebėti visa tai, tarpti pūvančio organizmo viduje išties nebuvo itin linksma.

II

Jau daugelį metų stebiu mažo provincialaus laikraštuko „Anykšta“ gyvavimą: piktokas, primityvus, suburiantis tamsiausius miestelio budulius „pasip...davoti“ komentaruose... Toks verslas, sakytume, ir nieko asmeniška: anoniminių išmatų drabstymas, nebepastebint, kad laisvojo komentaro „tryda“ dažniausiai tiražuojama psichiškai nestabilių, primityvių arba net pavojingų ypatų... Tai jų kvapo ir saviraiškos erdvė, jųjų „tėvynė“.

Klausimas tik, ar tai jų pačių pasirinkta iš neturėjimo, kur dergtis, ar gerai organizuota iš pašalio, užzombinta viešųjų ar slaptųjų destruktorių rankomis? Ir ką daryt tiems kitokiems, kurie nenori šioje substancijoje murkdytis patys ir nenori, kad joje būtų murkdomi kiti?

Paradoksalus klausimas: kodėl emigracijon išvažiavę lietuviai ten imasi leisti laikraščius ir portalus kiek kitokius, nei čia leidžiamės mes... Žmogiškus, be niekinančių komentarų. Rašo ir apie darbų susiradimo galimybes, rekomenduoja gerus gydytojus, draudimus, padeda ir tariasi, kaip ten kartu gyventi toliau.

III

Prieš porą dienų „Anykšta“ (be jokių leidimų) persispausdino mano facebook'o informaciją apie Vanago filmą ir tada... kaip visada po šia jautria tema, neatlaikė etatinių komentuotojų viduriai... Man tai kas, jau seniai žiūriu į visa tai, kaip į posovietinį san. epid. medicinos reiškinį. Bet darsyk apdergti NKVD'istų nukankintą Vanagą, kaip geriausiais sovietinės propagandos laikais?

Nutariau visgi brūkštelt viešą laišką poniai redaktorei:

„Gražina – turiu tokį prašymą, gal nebeperspausdinėkit mano „Facebooko“ postų, kažkokia ten bukų budulių bendruomenė susispietusi aplink jūsų prižiūrimą komentavimo erdvę, nesinori, kad ir A.Vanago-Ramanausko tema būtų valkiojama tokiose pamazgose, palikit bent ją ramybėj, tegu dergiasi aplink kitus dalykus. Dėkui už supratimą.“

IV

Taip rudeniškai ir gyvename... Ir tada darsyk pajunti, kaip trūksta a.a. Leonido, gebėjusio ramiai, aristokratiškai darbuotis infekuotoje viešojoje erdvėje, kuopti kantriai ir be įsiskaudinimų...

Iš 2005 metų Leonido Donskio esė „Neapykantos pamėklė“ – joje ir apie anoniminius komentarus:

„Gerai mums pažįstamas žodžių derinys „akla neapykanta“.

Neapykanta kitokia ir nebūna. Ji tik lengvai kaitalioja savo objektus. Neapykanta prasideda nuo pažintinio santykio su pasauliu sunaikinimo – visada atsisakai pažinti ir gilintis į tai, ko nekenti.

Karikatūrų visuomenė

Nūdienos Lietuvoje neapykantos daug. Ir neatrodo, kad jos mažėtų. Tai neapykanta visuomenėje, kurioje nieko nebėra pastovaus ir atpažįstamo – vakarykščiai herojai tampa juokdariais ir pajuokos objektais. Buvusios kone epinės figūros sukarikatūrinamos arba pačios virsta savo karikatūromis.

Niekas rimtai nebetraktuojama, išskyrus ekonominę ir politinę galią, prestižą ir įtaką. Per penkiolika metų visuomenei nuėjus sunkios ir įtemptos politinės egzistencijos kelią, kurio kitai šaliai pakaktų ištisiems dešimtmečiams, sumokėta didelė kaina už ateities projekto įgyvendinimą – nebeliko pagarbos niekam, išnyko autoriteto galia, o nepakeliamą nuolatinę kaitą linkstama personifikuoti ir sieti su konkrečiais asmenimis arba grupėmis.

Tai terpė, pavojingai palanki neapykantai vešėti. Vyresniosios kartos nelaiko dabartinės Lietuvos savo autentiška tikrove – ši tikrovė jiems yra neatpažįstama, grėsli ir svetima. Socialiniai kontrastai, visuomenės fragmentacija ir prarajos tarp klasių bei kartų sukuria tobulą aplinką neapykantai.

Ši neapykanta dar nesuvokia pati savęs, bet jau dabar jai yra būdingas didelis intensyvumas, savo objekto kaitaliojimas ir traukimasis į anoniminę erdvę – geriausiai šitą įrodo užmaskuotas destruktyvus politinis elgesys (suvokiamas kaip kerštas valstybei ir jos institucijoms arba visai dabarčiai) ir socialinės patologijos persunkti anoniminiai komentarai mūsų internetiniuose portaluose.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas V.Landsbergis: Pasakojimai apie Lietuvą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?