Šių trijų skirtingų dimensijų (politikos, verslo ir kultūros) metamorfozes, ko gero, geriausiai įkūnytų šviesios atminties maestro Mstislavas Rostropovičius, 1989 m. lapkritį griežęs violončele ant griūvančios Berlyno sienos. Visa spalvinga maestro biografija – vien pokyčiai ir transformacijos.
Kita vertus, juk ir mes patys jau kone du dešimtmečius griauname vieną sieną po kitos. Šis tekstas – apie neįtikėtinus įvykius Gariūnuose, verslo centre. Bet prieš tai plačiau pažvelkime į politikos ir ekonomikos „trečią brolį“ – kultūrą ir jos erdves.
Kai spaustuvė tampa „Menų spaustuve“
Jau sustabarėjusiu posakiu virtęs terminas „Menas netikėtose erdvėse“ iš esmės tapo bevertis. Turbūt prieš dvidešimt metų sunkiai galėjome įsivaizduoti meną Vilniaus Maironio gatvėje veikusioje iškiliosios spaudos citadelėje, kuri vėliau tapo „Menų spaustuve“. Ar galėjome tikėtis, kad į Kongresų rūmus eisime kaip į kitokią operą? Šv.Kotrynos bažnyčios kultūrinį atgimimą, apleistus Geležinkeliečių rūmus, virtusius „Kablio“ muzikos klubu ir netgi miuziklo scena 2008 m.? Arba „Pergalės“ kino teatre 2004 m. įvykusią G.Padegimo režisuoto legendinio miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ premjerą (su visa sovietine simbolika ir netgi kompaartijos CK lože).
Ar kas galėjo pagalvoti, kad maestro Petras Geniušas, plaukdamas Nerimi plaustu ir baltu fortepijonu skambindamas M.K.Čiurlionį (2013 m.), puikiai jausis ir plaukdamas pro „vamzdį“, ir pro kitus „balvonus“?
Prisiminkime ne tokius senus laikus, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine ir, krizės akivaizdoje, sudrebino Europą brangiais fejerverkais.
Po šios fiestos Vilniui liko skulptūra „Krantinės arka“, oponuojanti „balvonams“ ant Žaliojo tilto. Tai štai kur lenkiu – ar kas galėjo pagalvoti, kad maestro Petras Geniušas, plaukdamas Nerimi plaustu ir baltu fortepijonu skambindamas M.K.Čiurlionį (2013 m.), puikiai jausis ir plaukdamas pro „vamzdį“, ir pro kitus „balvonus“?
Arba kad tas pats maestro smagiai muzikuos Europos aikštėje šalia Vilniaus „stiklainių“, o jo kolegos teatralai (Martynas Budraitis) dalins tautai penkių grūdų košę (2005 m., „Sirenų“ festivalio atidarymas)?
Beje, ar žinote, kad net Kėdainių krematoriumas tapo nuolatinių fotografijos parodų centru, nebekalbant jau apie didžiuosius prekybos centrus su „X“ raide pavadinime.
Gal taip yra todėl, kad ne sienos lemia meno vertę, o tai, ar kūrėjas arba kuratorius sugeba rasti raktą į kiekvieno mūsų širdį. Ir ar sugeba suvirpinti tai, kas ir padeda mums išlikti žmonėmis kasdienių karų metu.
Galerijos, knygynas ir „Stainway“ fortepijonas Gariūnuose
Fotografijos klasikas Rimantas Dichavičius yra sakęs: esame stereotipų vergai. Visiškai pritarčiau. Nes ir R.Dichavičius, ir dailės metras Aloyzas Stasiulevičius, surengę įspūdingas parodas Gariūnų prekybos centre, iš pradžių sulaukė ne parodų vertinimų, o klausimų a la „ką, paroda Gariūnų turguje?“.
Ne sienos lemia meno vertę, o tai, ar kūrėjas arba kuratorius sugeba rasti raktą į kiekvieno mūsų širdį. Ir ar sugeba suvirpinti tai, kas ir padeda mums išlikti žmonėmis kasdienių karų metu.
Šiandien tikrai nedaugelis gali patikėti, kad taip transformavosi Gariūnai. Gal net labiau nei Vokietija po spalio 3-iosios.
Simboliška, kad prieš pat Vokietijos suvienijimo dieną Gariūnų verslo centre atidaryta nauja, moderni koncertų salė, savo dizainu ir funkcionalumais primenanti Steve‘o Jobso kūrinius.
Taip taip, visai šalia didžiulio „Vagos“ knygyno. Šalia trijų veikiančių improvizuotų dailės-fotografijos galerijų. Vienoje iš jų, beje, šiuo metu eksponuojama unikali istorinė dailininkės fotomenininkės Valerijos Dichavičienės paroda.
Vokiškas mentalitetas: fortepijonas vietoje naujo „Mercedes Benz“
Patyrėte kultūrinį šoką? Tokį pat šoką patyriau prieš dešimt metų nuvažiavęs į Frankfurto priemiestį fotografuoti pianistės Guodos Gedvilaitės.
Įsivaizduokite nemažą nuosavą namą, kuriame Lietuvos muzikė su vyru nuomojosi butą. Jo kieme stovi nenaujas „Mercedes“. Ant durų – lentelė „Der Artz“ (liet. – Gydytojas). Paklausiau Guodos, kur ji, Frankfurto konservatorijos dėstytoja, repetuoja. Garsi muzikė palydėjo į gydytojo „garažą“.
Didelį ūkinį pastatą primenančiame „garaže“ muziką mylintis Vokietijos medikas įrengė koncertų salę. Su užuolaidomis, kurios pačios nusileidžia, jei per skaisčiai šviečia saulė. Su kėdžių eilėmis žiūrovams. Ir, žinoma, su fortepijonu „Steinway“. Tokiu, kokio neatsisakytų ir mūsų Muzikos akademija. Tąkart pamaniau, kad „bepiga tiems vokiečiams, kai jie turi tokį mentalitetą ir tokias tradicijas – fortepijonas svarbiau nei naujas automobilis“.
„Garaže“ muziką mylintis Vokietijos medikas įrengė koncertų salę. Su užuolaidomis, kurios pačios nusileidžia, jei per skaisčiai šviečia saulė. Su kėdžių eilėmis žiūrovams. Ir, žinoma, su fortepijonu „Steinway“.
Todėl, prisipažinsiu, Gariūnų verslo centro fenomenas stebina ne mažiau, nei nugriauta Berlyno siena. Čia tautai parodomi aukščiausios kokybės kultūros eksponatai ir atlikėjai.
Spalio 2 d. vakarą baltuoju „Steinway“ skambino Petras Geniušas, Kasparas Uinskas, smuiku griežė Nikita Borisoglebskis, ovacijų sulaukė styginių kvartetas „Mettis“, o bajano virtuozas Aleksandras Hrustievičius Antonio Vivaldi „Metų laikais“ pakerėjo ne tik verslo atstovus, bet ir Gariūnuose susirinkusį klasikinės muzikos bei dailės elitą.
Fotografas Rimantas Dichavičius, prieš keletą metų pirmą kartą atvykęs į Gariūnų verslo centrą, nustebo pamatęs švarą ir tvarką (moteris dantų šepetuku blizgino laiptus). Tačiau drįsčiau teigti, kad net ir po tokio grandiozinio kol kas bevardės koncertų salės atidarymo, Gariūnai dar nustebins. Pasiruoškite laužyti stereotipus!
