 |
Specialią „Eurovizijos“ rubriką rasite čia.
Pirmas dalykas, kurį esu komentaruose jau minėjęs, tai stiprus įspūdis. Ir prieš metus, ir prieš keletą, galiojo tas pats principas – palikti ryškų įspūdį jau pirmąją pasirodymo minutę. Kad antrąją minutę žiūrovas galėtų oro įkvėpti, o trečiąją – atlikėjas galėtų pateikti dar daugiau siurprizų ir tarsi „užtvirtinti“ savo privalumus. Elementarus efektingos pradžios ir pabaigos triukas. Panašiu keliu ėjo „LT United“, kadaise būtų neblogai pasirodžiusi „B‘Avarija“ su daina „We all“ (bet ji neatitiko reikalavimų pagal premjeros datą).
Antras būtinas reikalavimas – įsimenanti melodija. Duokite dainą paklausyti vaikams, nes jie yra lakmuso popierėlis, nesugadintas įtakų. Jei melodija pagavi, vaikas tikrai ims ją niūniuoti. Jei niekinė, iškart pamirš.
Trečiasis aspektas – „seksapilumas“ (patrauklumas, išskirtinumas, liaudiškai tariant). Štai čia jau lietuviška bėda. Turi būti arba gražuolė (tebūnie Ruslana, Rybakas), arba pabaisa (tarkime „Lordi“ ar koks transvestitas). Laimi ta kryptis, kuriai tais metais atstovauja mažiau konkurentų.
LTV trūksta aistros
Sunkiai suprantama, kodėl ir pats Lietuvos TV šou toks migdantis ir nykus. Juk, rodos, visas sudedamąsias dalis LTV turi: gražią studiją, galybę blyksinčių ekranų, gražuolę vedėją Liepą Kiauleikytę-Rimkevičienę blizgančia suknele ir muziką išmanantį muzikologą Darių Užkuraitį patobulintu įvaizdžiu. Tačiau kiekvieną kartą apima įspūdis, kad Liepa visai nenori būti „seksapili“ (veikiau ji yra iš anksto paruoštų klausimų pateikinėtoja tiesiog blizgia suknele, suderinta su Dariaus kaklaraiščiu), o D.Užkuraičiui tokie popsiniai TV šou, berods, yra „žemesnė pavara“. Nes ne muzikologo profesionalumo čia reikia, o „šoumeno“ įgūdžių. Todėl Audriaus Giržado balso tembras už kadro skamba ne taip šaltai, gerokai „popsiškiau“.
Lietuvoje neturime minties galiūno, laidų vedėjo ir prodiuserio Stefano Raabo, kuris bent trumpam antrąja religija Lietuvoje paverstų „Euroviziją“.
Žinoma, Lietuvoje neturime minties galiūno, laidų vedėjo ir prodiuserio Stefano Raabo, kuris bent trumpam antrąja religija Lietuvoje paverstų „Euroviziją“. Bet charizmatiškų, uždegančių vedėjų galima paieškoti. Arba bandyti išryškinti savų vedėjų privalumus, užuot juos slėpus šaltame jausmų rūke. Būtent jausmų, aistrų ir intrigos labiausiai ir trūksta nacionaliniams „Eurovizijos“ atrankų pusfinaliams. Na, tikrai nesusidaro įspūdis, kad vyksta žūtbūtinė azartiška kova, kas galės atstovauti Lietuvai Baku. Netgi Seimo posėdžiuose daugiau sceninės režisūros ir aktorystės. O Nacionalinio transliuotojo kredo – „viskas turi praeiti ramiai ir sklandžiai“.
Kadaise esu lyginęs atrankas su „Blogiausių grupių festivaliu“, kai svarbu užlipti į sceną, pasireklamuoti, nors dar esi labai „žalias“. Deja, prie ankstesnio epiteto pridurčiau ir dar vieną – „agitbrigados“ (liaudiško humoro grupės iš kolūkių laikų). Tarkime, po Dūmo pasirodymo, kaip ir po liaudiško humoro trupių sudainuotų juokelių, buvo linksma. Tikrai labai gera nuotaika! Kol pabandžiau įsivaizduoti atlikėją su akivaizdžiai silpnu vokalu ir primityvia dainuška didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje...
Komisija: diplomatija gali tapti meškos paslauga
Tiesą sakant, ilgai laukiau, kol komisija, kartais išdrįstanti ir „šešetus“ parodyti, išrėš tiesiai šviesiai: „mėgėjiška“, „infantilu“, „be minties“, „primityvu“. Bet gal jie per gerai išauklėti? Gal nenori atviru tekstu kritikuoti savo kolegų (tarkime, Povilo Meškėlos globojamų „Vig Roses“)? Žinoma, Raigardas Tautkus negaili profesionalių patarimų, kiek pagreitinti dainą ar kokioje tonacijoje ją geriau dainuoti. Bet kas pasakys atlikėjams į akis, kad daiktas arba žmogus yra juokingiausias tuomet, kai yra ne savo vietoje? Net ir nebe pirmus metus dalyvaujančios atrankoje dainininkės lipa ant to paties grėblio. Negi nesupranta, kad negana vien tik sugebėti dainuoti, o sudėtinga melodija apskritai yra peilis? Gražios suknelės taip pat neužtenka. Patikti profams negana, galvokite apie publiką, nes „Eurovizijoje“ ji yra didžioji vertintoja. Tiesa, L.Mondeikaitei buvo pasakyta, kad jos kūryba „žalia“. Bet tokia leksika nė iš tolo negali konkuruoti su įtaigia ministro R.Palaičio ar A.Čapliko retorika, kalbant apie FNTT vadų nukirsdinimo reikalus. Žodžiu, galėtų ir komisija pasimokyti iš politikų ir sukurti šou, gal tai uždegtų atlikėjus.
Pabandykite įsivaizduoti savo mylimuką scenoje Azerbaidžane. Ar tikrai norite, kad jam skaudėtų nepilnavertiškumo nervą, o Lietuva degtų iš gėdos?
Kol kas susidaro įspūdis, kad nei Nacionalinis transliuotojas, nei dauguma atlikėjų nesupranta, kur lenda pretendentai. Gal dėl tokio ideologinio chaoso, kai komisija vertina dainas tik iš profesinių aukštumų, o pats šou tampa panašus į lopšinę prieš miegą, daugelis Lietuvos profesionalų (na, kad ir broliai M. & G. Bendžiai) ima skaičiuoti: ar verta investuoti į eurovizinį pasirodymą tik tam, kad tave du kartus (pusfinalyje ir finale) parodytų LTV? Gal todėl ir mūsų atlikėjų aranžuotės ar choreografija gerokai prastesnės nei komercinių kanalų „duetų“ ar „chorų“?
Kol kas neprognozuoju nacionalinės atrankos finalo. Vienintelis patarimas balsuosiantiems TV žiūrovams: savo balsą atiduokite ne už savo mylimuką, kuris sugeba kažką daugiau už Minedą.
Pabandykite įsivaizduoti jį scenoje Azerbaidžane. Ar tikrai norite, kad jam skaudėtų nepilnavertiškumo nervą, o Lietuva degtų iš gėdos?
Žinoma, panašios atsargumo ir netikrumo nuotaikos apima kasmet stebint atranką. Todėl viliuosi, kad ir šiemet kažkaip išplauksime ir nebūsime pirmi iš kito galo.
