Žinoma, šioje fotoistorijoje yra dalis tiesos – Izraelyje tikrai teko išvysti ne vieną moterį ar mergaičiukę, vilkinčią karinę uniformą. O Vakarų krante, prie Jordano upės (ja eina siena su Jordanija), automatais ginkluotos Izraelio merginos budėjo poromis. Lietuviams, kurių gimtinėje šauktiniai virkauja, kad „pinigais kariuomenė nesuvilios“, tokie vaizdai ir patyrimai tikrai yra labai egzotiški. Bet palikime egzotiką ir pažvelkime į esmę.
Nuolatinė karinė parengtis
Saugumas ir atsakomybė už savo šalį – natūrali Izraelio gyventojų būsena. Tarkime, ten nieko nestebina jaunuolis civiliais drabužiais (ir labai dažnai įsispiriamomis šlepetėmis), įeinantis į parduotuvę su automatu (būtinai nuleistu vamzdžiu žemyn). Skirtingai nei Lietuvoje, niekam nekyla minčių apie apiplėšimą. Žmonės netgi jaučiasi saugiau. Jie žino, kad spec. pajėgų rezervo kariui ne vis vien, kas vyksta jo šalyje. Toks M 16 ginkluotas vaikinas prie diržo dažnai turi raciją: jei reikės, jo būrio vadas skubiai iškvies į karą Gazos ruože ar Golano aukštumose.
Tokiu būdu galimiems Izraelio užpuolikams tarsi siunčiamas signalas – mes visuomet pasirengę atremti smūgį, tad geriau nė nebandykite.
Tokiu būdu galimiems Izraelio užpuolikams tarsi siunčiamas signalas – mes visuomet pasirengę atremti smūgį, tad geriau nė nebandykite.
Tą įrodo ir Izraelio laimėti, labai trumpai trukę 1967 m., 1973 m. ir 2006 m. karai su kaimynais. Iš viso per savo trumpą istoriją Izraelis atlaikė devynis karus!
O 2012 m. atsinaujinęs konfliktas Gazos ruože, kai raketos iš „Hamas“ valdomų arabų teritorijų skriejo iki pat Jeruzalės ir net Tel Avivo (apie 80 km), Izraelio gyventojų kraujyje paliko ryškų pėdsaką ir suvokimą, kad jie negali pralaimėti nė vieno, net ir paties mažiausio karo. Nes kaimynai, kaip ir Lietuvos atveju – dešimtis kartų didesni (Jordanija, Libanas, Egiptas su Gazos ruožu, visai šalia esanti Sirija). Taigi grėsmę kelia ne tik Rusijos Iranui žadamos tiekti raketos.
Netarnavę laikomi antrarūšiais
Štai kodėl Izraelyje niekam nekyla klausimas, ar reikia tarnauti kariuomenėje. Be to, į tarnybą veržiasi ir negalią turintys žmonės, norėdami įrodyti savo vertę visuomenėje.
Daugelis merginų netarnavusius kariuomenėje laiko „antrarūšiais“ vyrais. Kai kurie darbo skelbimai (netgi paprastos pareigos picerijoje) taip pat skirti tik atitarnavusiems. Todėl dažnai kokia nors Izraelio įžymybė (net ir moterys), duodama interviu, savo gyvenimą skirsto į laikotarpį „iki tarnybos“ ir „po tarnybos“. O madų pasaulio gražuolė Bar Refaeli, vien socialiniuose tinkluose visame pasaulyje turinti daugiau nei pusę milijono pasekėjų, kai kurių sluoksnių laikoma Izraelio gėda: kaip šalį pasaulyje gali garsinti mergina, neatlikusi pareigos savo tėvynei?
Kaip šalį pasaulyje gali garsinti mergina, neatlikusi pareigos savo tėvynei?
Todėl kai kurios žvaigždės (tarkime, 30 metų sulaukusi atlikėja Maya Bouskilla), anksčiau išvengusios tarnybos, vėliau pačios pasiprašė į kariuomenę – kad būtų arčiau savo tautos. Nes tai – garbės reikalas.
Tvarkos ir saugumo pojūtis
Vis dėlto, jei kalbėtume ne apie karo veiksmus, o taikią kasdienybę, keliaujant po Izraelį neapleido keistas jausmas, kad niekas čia į tave nesikėsina – net ir su beisbolo lazda (skirtingai nei Vilniuje, Kaune, Panevėžyje).
Virš Negyvosios jūros nuolat praskrendantys naikintuvai, kibucuose (pasienio gyventojų bendruomenės, išsivysčiusios iš komunų) ūkininkaujantys ir savo regione tvarką prižiūrintys bananų ir datulių augintojai, įsirengę ir gėlėmis dekoruotas slėptuves nuo bombų, mano jau minėti spec. pajėgų atsargos kariai su šlepetėmis ir automatais... Visa tai sukuria ypatingą saugumo ir tvarkos pojūtį.
Atrodo, kad čia kiekvienam rūpi jo šalies piliečių ramybė. Todėl Tel Avive, Haifoje ar Jeruzalėje neteko matyti išdaužytų autobusų būdelių arba išlaužytų medžių parke.
Nes tokie chuliganėliai rizikuotų mažų mažiausiai gauti automato buože nuo kokio spec. pajėgų rezervisto. O gražuolė, vilkinti karinę uniformą, kaipmat per raciją pasikviestų į pagalbą pulką kolegų ir išspręstų problemą. Žodžiu, šalyje viskas sutvarkyta taip, kad, iškilus pavojui (nesvarbu, ar jį kelia išorės priešai, ar savi blogiukai), nereikėtų sudarinėti spec. komisijų ar valandų valandas laukti pagalbos. Nes ji – čia pat.
Tai gal tuoj prašysime žydų, kad mus saugotų ir gintų?
Lietuvoje kol kas kitas vaizdas. Tikimės pagalbos ne iš savo tautos, bet iš lenkų, vokiečių, amerikiečių ir kitų sąjungininkų. Tai gal tuoj prašysime žydų, kad mus saugotų ir gintų?
Lietuvoje šią savaitę lankęsis ir paskaitas skaitęs Danielius Lupšicas (36) (vienas mano minėtų spec. pajėgų rezervo karių), prieš 15 metų iš Vilniaus emigravęs į Šventąją žemę, dabar moko lietuvius ginti ir mylėti savo šalį. Jis, beje, dalyvavo ir kare Gazos ruože 2012 m.
Kur slėpsimės nuo raketų?
Danieliaus ir daugelio pavojingose zonose gyvenančių žydų kasdienybė – slėptuvės. Net kaimo vietovėse (kibucuose), pačiame gyvenvietės centre, šalia vaikų bendrabučio, įrengtos požeminės slėptuvės.
Juk karinių konfliktų metu labiausiai nukenčia civiliai, nežinantys, kaip išvengti mirtinų skeveldrų. Todėl pagal naują tvarką kiekvienas naujas namas Izraelyje nebus įregistruotas tol, kol jo šeimininkas neįsirengs „panikos kambario“. Kitaip tariant, slėptuvės (dažniausiai ja paverčiamas vaikų kambarys), kurią saugo šarvuotos, dujoms nepralaidžios durys, o sienų storis atitinka griežtus saugumo standartus.
Karo atveju gyventojus valdžia gelbėtų išveždama į kaimynines šalis?
Kur dingo tūkstantis slėptuvių?
Slėptuvių gausa ir įranga džiaugėsi ir Lietuvos miestų gyventojai. Sovietmečiu jų buvo apie 1000.
Žinoma, karo atveju visi nebūtų išsigelbėję, tačiau bent jau vaikus tikrai turėjome kur paslėpti. Tačiau dabar, slėptuvėms virtus šiukšlynais, sandėliukais ar landynėmis, vagims išvogus visą metalinę saugos įrangą, slėptis nebėra kur.
Beje, Vilniaus savivaldybė aukcione parduoda vieną iš nedaugelio likusių slėptuvių po Mokslininkų namu. Todėl tikrai pralinksmino Civilinės saugos tarnybos viršininkas Jūris Targonskas, sakantis, kad kolektyvinės civilinės apsaugos pastatų trūksta, todėl karo atveju gyventojus valdžia gelbėtų išveždama į kaimynines šalis. Kitaip tariant, versdama emigruoti.
Tiesa, Lietuvoje veikia beveik šimtas „valdiškų“ slėptuvių. Tačiau mokesčių mokėtojų pinigais įrengtos slėptuvės skirtos tik valstybės tarnautojams ir pareigūnams, kad įvykus nelaimei jie galėtų saugiai dirbti. Tuo tarpu paprasti žmogeliai turėtų pasikliauti savo plastikiniais langų rėmais, požeminėmis automobilių aikštelėmis ir Dievo palaima... Vienintelė bėda (nors gal ir laimė), kad, skirtingai nei Izraelio gyventojai, mes dažniausiai nežinotume, kur bėgti. Tuo tarpu mūsų tautiečiai, gyvenantys Jeruzalėje ir Tel Avive žino: užkaukus sirenai, slėptuvėje privalai atsidurti per 15 sek.
Rašydamas šį komentarą užsukau į savo vaikystės kiemą. Sostinės Verkių g. po senu namu taip pat buvo įrengta slėptuvė, kėlusi mums, vaikams, pagarbią baimę. Štai kaip ji atrodo dabar ir kas joje slepiasi.
