Visų politinių perbėgėlių nesuskaičiuosime, tačiau keletą galime prisiminti: Gediminas Jakavonis (socialliberalai – valstiečiai liaudininkai – darbiečiai), Remigijus Ačas (liberalai – tvarkiečiai), net žiemą po Tarandę ristele bėgiojęs Artūras Paulauskas taip pat nevengė politinių perbėgimų (NS – Darbo partija), Rimantas Dagys (socdemai – konservatoriai). Šioje srityje sublizgėjo ir Jonas Ramonas, Valdemaras Valkiūnas, Vidmantas Žiemelis, Violeta Boreikienė. Nes bėgti politikoje sveika. Žiū, po to į reikiamą sąrašą patenki prieš rinkimus. O po rinkimų – vėl renkiesi naudingesnį variantą, politinės pažiūros (jei jas bėgikai turi) čia mažai ką lemia. Tokia politinė kultūra, toks įvaizdis.
Bet šių asmenų rimtai bėgikais nepavadinčiau. Ir perbėgėlis – stipriai pasakyta. Yra kitas gražus žodis – perėjūnas.
Tiesa, Pagėgių, Šalčininkų, Druskininkų politikai ir jų globotiniai puoselėja kitą sporto šaką – bėgimą pasienio ruožu. Čia jau daugiau adrenalino. Dažniausiai distanciją įveikti pavyksta. Bet žiniasklaida trimituoja tik apie pralaimėjimus, tad tikrųjų čempionų vardai dažniausiai tariami tik puse lūpų. Vis dėlto žiniomis ir patirtimi bėgikai dalijasi netgi „Facebook“ tinkle – „Tauragės kontrabandos kolegijoje“ ir panašiuose puslapiuose. Tiesa, šie „sportininkai“ dažniau važiuoja senais „Subaru“ (negaila, jei tokius konfiskuoja), nei bėga ristele. Bet tokios lietuviškos tendencijos – bėgikai visuomet važinėja gerais automobiliais. Pavyzdžiui, žemiau minimas buvęs seimūnas Vincas.
Rimtesnių distancijų bėgikai
Rimti vyrai, net ir turintys širdies ydų, tolimesnes distancijas bėga. Buvęs Seimo narys Vincas Babilius sėkmingai nubėgo nuo Ateities gatvės Vilniuje iki artimiausios ligoninės. Policija nepavijo. Tik apdaužytą visureigį rado netoliese aikštelėje.
Ne veltui moterys Lietuvoje geriausios maratonininkės. Ne D.Lobačevskę ir Ž.Balčiūnaitę turiu omeny.
Bet tai – nė ketvirčio maratono nevertas (pa)bėgimas – spėju, bėgo vos 4 km. Štai Artūro Zuoko distancija Vilnius–Varšuva 2004 m. – šimtą kartų daugiau ištvermės ir savitvardos reikalaujanti. V.Uspaskicho pabėgimai į Maskvą jau tapo reguliariais reisais. Bet sprinterišką kelionę į Rusijos sostinę 2006 m. tikrai verta prisiminti. Beveik 1000 km, šiaip ar taip. Kauno klinikų Kardiologijos skyriaus klientui tokie tolimų distancijų bėgimai turėtų įsiminti ilgam.
Na ne veltui moterys Lietuvoje geriausios maratonininkės. Ne D.Lobačevskę ir Ž.Balčiūnaitę turiu omeny. Ir kas galėjo pagalvoti, kad Garliavos politikė Neringa Venckienė – transatlantinės orientacijos bėgikė. Su aukštakulniais ir balta rankine. Net buvęs sportininkas (Seimo pirmininkas) Vydas Gedvilas nėra tikras, kad pavys ją Čikagoje.
Bėgimas muzikoje ir poezijoje
Etnologai Libertas Klimka ar Gražina Kadžytė, ko gero, sakytų, kad jau liaudies dainos ir poezija mus verčia bėgti. Nes bėga ir Šešupė, ir Nemunas, ir mažesni upeliukai. Ir net vakarinės žvaigždelės tautosakoje ne tik teka, bet ir bėga.
Andrius Mamontovas, pabėgęs nuo „Foje“, pritarė tokiai nuostatai išleisdamas populiarų albumą „Pabėgimas“. Bet prieš tai pats dainavo „tikras džiaugsmas gyvent nuolatos bėgime“ (daina „Distancija“). Po tokių klasikinių pavyzdžių minėti latvių „bėgiką“ Laurį Reinikį būtų tiesiog banalu.
Jei esate pradedantis bėgikas
Visa laimė, kad dauguma Lietuvos bėgikų (bent 10 tūkst.) į šią sąvoką žiūri siauriau – tik kaip į sportą. Kaip į galimybę nuolat judėti. Ir būtinai į priekį. Pažvelkite į vaikų elgesį. Juk jie labai retai eina – dažniausiai bėga ir nepavargsta! Suaugęs nuo vaiko skiriasi tuo, kad suvokia: sportavimo malonumas – sugebėjimas išsikelti sau protingus tikslus ir juos pasiekti. Kad nepakenktume sveikatai. Juk pastebėjote, kad dalis aukščiau išvardytų asmenų skundžiasi sveikata ir dažnai lankosi klinikose? Nes ne tokį bėgimą, ne pagal savo jėgas pasirinko. Čia reikia siekti harmonijos ir nepatartina apgaudinėti save ar savo sirgalius, kad gali iššokti aukščiau bambos. Įdomus faktas. Prieš vieną maratoną Danijoje atliktos apklausos duomenys rodo, jog didesnė pusė dalyvių vartoja nuskausminamuosius. Kaip tuomet vertinti posakį, kad „sportas – sveikata“?
Svarbu: judėjimas kasdien, protinga mityba, įsiklausymas į organizmą ir tinkamo ritmo pasirinkimas bėgant.
Pažvelkime į tikruosius bėgimo šviesulius. Pasaulio veteranų žaidynėse (M70) bronzą šiemet iškovojęs žinomas bėgimo treneris Povilas Rakštikas mankštinasi kasdien po dvi valandas. Jis sako, kad pradedantys bėgikai daro dvi klaidas. Pirma bėda – pradedantieji nesuvokia, kad maratone ar bėgant pusmaratonį svarbu ne didelis startinis greitis, o teisingai pasirinktas ritmas. Taigi nereikia plėšytis nuo pat starto.
Kitas svarbus dalykas – mityba. Tai nereiškia, kad visą savaitę prieš startą reikia valgyti tik makaronus ir gerti mineralinį vandenį. Svarbu, kad paskutinį vakarą prieš startą neprikištumėte skrandžio. O juo labiau starto rytą. Nes, nubėgę vos keletą kilometrų, prisiminsite, ką valgę.
Jei laikysitės šių taisyklių (judėjimas kasdien, protinga mityba, įsiklausymas į organizmą ir tinkamo ritmo pasirinkimas bėgant) po maratono nereikės nei nuskausminamųjų, nei rimtesnės medikų pagalbos.
