Tiesa, ekspertai daugiau kalba apie ekonominius karus. Neva Rusija nori žlugdyti Lietuvos ekonomiką, vos mūsų vyriausybė prabyla apie „Gazprom“ nuodėmes. Arba kad Rusijos politikai taip suvedinėja sąskaitas su „Linava“, kovojančia su Rusija dėl TIR knygelių. Bernardas Gailius įvardija kitą, ne ką mažiau svarbią – Rusijos norą sustiprinti savo vaidmenį tarptautinėje politikoje. Ir netgi bloga reklama šiuo atveju yra geriau, negu tyla, reiškianti, kad Rusija, bandžiusi atsikovoti dėmesį dar ir bandydama apginti Siriją nuo JAV karinio atsako, vis tiek nebepatenka į supervalstybių TOP-3.
Posovietinio žmogaus DNR
Tačiau yra ir daugiau priežasčių. Jau vien posovietinio žmogaus DNR užkoduota nuostata, kad išsilaisvinusi iš SSRS šalis negali gyventi geriau už „didžiosios tėvynės“ žmogų. Todėl periodiškai didžioji kaimynė turi priminti apie savo galią ir gadinti nervus kaimynėms, šitaip menkindama mažųjų pasiekimus. Žinoma, giluminės tokių Rusijos karų su Ukraina (tiksliau, su oligarchu P.Porošenka) ir Moldova šaknys skiriasi, tačiau ideologinis pagrindas – tas pats. Pats smukdamas į dumblą, būtinai turi pamurkdyti ir kitus. Pati pigiausia reklama, kone partizaninis marketingas, pasitelkus užteršto pieno idėją. Ir parodant, kaip gerai Rusija moka viską sukontroliuoti.
Rusijos žmogus turi žinoti, kad gyvena šalyje, kurioje cukrus saldžiausias.
Šią nuostatą (kad žmonės Baltijos šalyse gyvena blogiau nei Rusijoje) nesunku pajusti stebint valstybinės Rusijos TV žinias. Rusijos žmogus turi žinoti, kad gyvena šalyje, kurioje cukrus saldžiausias. O štai atsiriboję nuo Rusijos lietuviai, pasirodo, geria pieną su antibiotikais, nes kokybiškų produktų pasigaminti nesugeba. Ir visai nesvarbu, kad JAV, kur reikalavimai importuojamiems maisto produktams griežtesni nei ES, nekyla nė menkiausių abejonių dėl lietuviško pieno ar jautienos kokybės. Žodžiu, be jokių oficialių paaiškinimų nuo rugsėjo vidurio smaugdama Lietuvos vežėjus, Rusija tiesiog plauna Rytų Europai smegenis: matote, kokie netikėliai yra lietuviai.
Anatolijaus Kašpirovskio nepasitikėjimas
Bent jau aš asmeniškai pirmą kartą tokį smegenų plovimą patyriau prispirtas Anatolijaus Kašpirovskio – buvusio Rusijos Dūmos deputato, ilgą laiką ėjusio koja kojon su Baltijos valstybes koliojančiu Vladimiru Žirinovskiu. Pastarojo kliedesius ir Baltijos valstybių menkinimą galima suvokti kaip neoficialią Kremliaus poziciją.
Bet grįžkime į pagrindinį (tiksliau, pilką ir gerokai apgriuvusį) Simferopolio viešbutį „Maskva“, kur A.Kašpirovskis alkaną žurnalistą „sosyskom“ vaišino iš prabanga tviskančių aliuminio lėkščių. Privataus pokalbio metu „burtininkas“ prisispyręs klausinėjo ir stebėjosi: tai ką jūs ten valgote, ką dirbate, ar įmanoma Lietuvoje išgyventi ir pan. Kai pasakojau, kad laisvai judame per Europą, nestovime eilėse prie vizų, ganėtinai nesunkiai gauname banko paskolas būstui, Anatolijus Michailovičius toliau nepasitikėdamas kraipė galvą.
„Burtininkas“
prisipyręs klausinėjo ir stebėjosi: tai ką jūs ten valgote, ką dirbate, ar įmanoma Lietuvoje išgyventi?
Akivaizdu, kad Rusijos benzino, pieno, dujų ar mėsos karai Maskvai nei žalos pridaro, nei naudos uždirba. Nes lašelis tyro gintaro – Lietuva – daugeliui mąstančių rusų yra labiau gero ir kokybiško gyvenimo simbolis, nei jų ekonomiką užganėdinantis maitintojas (1 proc. lietuviško pieno produktų jų rinkoje yra beveik tas pats, kas nieko). Tad ir be Kašpirovskio surengtos apklausos Rusijos interesas labai aiškus – tiesiog daryti Lietuvai antireklamą ir visom įmanomom priemonėm parodyti, kokie čia nevykėliai gyvena: politikai, žemdirbiai, produkcijos perdirbėjai.
Tikroji lietuviškų produktų vertė
Geriausias lietuvių ginklas prieš tokią Rusijos politiką – kantrybė ir orumas. Savos vertės pajautimas. O tokios stiprybės galėtų suteikti žinojimas, kokia iš tiesų yra padėtis. Tuomet vadinamieji Rusijos ekonominiai karai kels daugiau juoko, nei egzistencinio nerimo. Kad nebūtų taip graudu dėl vežėjų prarastų milijonų, jūsų dėmesiui keli vaizdeliai iš tikro gyvenimo: kaip Lietuva atrodo čia apsilankiusių svečių iš Rusijos akimis.
Tarsi tęsdami Kašpirovskio klausimų tiradą, vasarą Palangą užgriūnantys Maskvos ir Sankt Peterburgo rusai kraipo galvas. „Jūs čia nieko neturite – nei naftos, nei dujų, negaminate automobilių ir lėktuvų, bet visko pertekę. Ilsitės sanatorijose, važinėjate užsienietiškais automobiliais (rus. – „inomarki“), iš kur visa tai, negi Europos Sąjunga viską duoda“, – stebisi garbūs turistai, paliekantys čia dešimtis tūkstančių rublių. Lietuvos gyvybingumas jiems nesuvokiamas.
Į Lietuvos parduotuves – su vaizdo kamera
Kitas pavyzdys. Visai neseniai vienas sėkmingas Maskvos verslininkas į maisto produktų parduotuves (netgi Lietuvos provincijoje) ėjo su vaizdo kamera. Filmavo viską iš eilės, ypač kainas. Jam Lietuvos prekybos centrai atrodė tikras rojus. „Grįšiu ir savo draugams parodysiu, kaip pribaltai gyvena. Reikia viską nufilmuoti, nes draugai nepatikės“, – sakė kostiumuotas žmogus iš Maskvos. Nesunku nuspėti, kad jo draugai Lietuvą įsivaizduoja kaip nenusisekusią šalį, todėl filmuotą medžiagą žiūrės išplėtę akis ir gerokai atvipusiais žandikauliais.
Lietuva daugeliui mąstančių rusų yra labiau gero ir kokybiško gyvenimo simbolis, nei jų ekonomiką užganėdinantis maitintojas.
Iš tiesų, pavydėti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių gyventojams tikrai yra ko. Maždaug iki 2007 m., ekonominės krizės priešaušryje, smulkieji verslininkai iš Maskvos į Lietuvą (legaliai ir nelegaliai) traukiniais, automobiliais ir net lėktuvais gabeno šokoladą, sausainius, tabaką, degtinę. Nes Rusijoje tai kainavo mažiau.
Tačiau, V.Putinui tvirtinant, kad krizė Rusijai nebaisi, nuo 2007 m. rudens maisto produktų kainos šioje šalyje ėmė smarkiai kilti. Šiuo metu, nepaisant kainų įvairovės (skiriasi prekybos centrų maržos), galima teigti, kad bent jau Maskvoje maistas – 50 proc. brangesnis, nei Lietuvoje. Nors prieš šešerius metus buvo atvirkščiai. Pieno produktai – brangesni iki 200 proc. Na, ir tiesiog įdomi detalė – butelis „Švyturio“ Maskvoje kainuoja 80 rublių (6,4 Lt). Ypatingai brangūs rūkyti mėsos gaminiai, kuriuos, atvykę į Lietuvą, rusai šluote šluoja.
Rusijoje įkūrė lietuviškų šakočių kepyklą
Todėl dabar – viskas atvirkščiai. Net iš komandiruočių Lietuvoje rusai grįžta į plačiąją tėvynę pilnomis bagažinėmis juodos duonos, šakočių, pieno produktų, šokolado gaminių. Vienas verslininkas, beje, vežėsi net didžiulį krepšinio stovą – norėjo pasistatyti jį savo sodyboje pamaskvyje. Bet muitinė nepraleido – prabangos prekė. Matydami, kokie populiarūs mūsų šakočiai, kai kurie verslininkai net įsigudrino steigti lietuviškas kepyklas vietoje – kad nereikėtų vargti su muitininkais. Žinoma, pieno ūkio į pamaskvį taip lengvai neperkelsi.
Didžiuokimės lietuviškais šakočiais ir melskimės, kad žiema nebūtų rekordiškai šalta.
Vis dėlto šioje absurdiškoje situacijoje galime ir pasidžiaugti. Bent jau tuo, kad išmokome 1998 m. Rusijos ekonominės krizės pamokas. Dabar, skirtingai nei prieš penkiolika metų, nebesame taip smarkiai priklausomi nuo Maskvos. 75 proc. lietuviškos produkcijos keliauja į ES šalis, tik 10 procentų – į NVS. Daugelis Rusijos skriaudžiamų įmonių jau planuoja marketingo kampanijas Kinijoje. Taigi A.Kašpirovskio kerų užburta Rusijos muitinė ir lietuvišką pieną drumsčiantis Genadijus Oniščenka, ko gero, jau nepasikeis ir nepamils Lietuvos. Jų neišgydys nei PPO, nei EK, su kuria Rusija nesutaria dėl TIR tvarkos, nei dar koks nors kitas antibiotikas iš trijų ar keturių raidžių.
O mes tuo tarpu didžiuokimės lietuviškais šakočiais ir melskimės, kad žiema nebūtų rekordiškai šalta. Ką gali žinoti, kas gali šauti į galvą neva jau prie sienos priremtam „Gazprom“. Gal visai ne dujų pigimo reikia laukti. Prisiminus precedentą, kai 2004 ir 2007 m. žiemą Rusija užsuko dujas, nes Baltarusija padidino naftos tranzito tarifą, ir po poros metų išryškėjusius nesutarimus su Ukraina, ima krėsti drebuliukas. Juk Rusijai visai naudinga būtų parodyti Lietuvą ir kaip netikėlių medkirčių šalį, nesugebančią pasirūpinti alternatyviais šilumos šaltiniais.
