 |
Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija „Donorystė“ Klaipėdos „Akropolio“ vaistinėje visą dieną bandė aiškinti žmonėms, koks svarbus dalykas yra organų donorystė. Ir kiek žmonių gali pagelbėti vienas donoras po savo smegenų mirties. Tiems, kurie nežino, pasakysiu, kad vienas donoras gali išgelbėti arba tiesiog pagerinti gyvenimo kokybę aštuoniems pacientams!
Prisipažinsiu, didžiausią įspūdį man paliko ne savanorystės teikiamas malonumas (suvoki, kad kitiems gera darai ne už pinigus, o todėl, kad pats to nori), bet atradimai. Suvokimas, kad gyvename tamsiame miške.
Kad būtų aiškiau, pridursiu, kad, tarkime, Jungtinėse Amerikos Valstijose „tapti donoru“ nėra joks žygdarbis, tai savaime suprantamas dalykas. Jau vairuotojo pažymėjime įdedama žyma: TAIP arba NE. Kad, nutikus blogiausiam dalykui, žuvusiojo artimiesiems tereikėtų rūpintis tik laidotuvėmis, o ne svarstyti: būtų jis norėjęs paaukoti savo akių rageną arba kepenis, ar ne.
Ką didžiulio prekybos centro pirkėjai žinojo apie sveikatą ir donorystę? Dažniausiai tai, kas rašoma ar kalbama reklamose. Išgirdę pasiūlymą tapti donoru, tik apie dešimt praeivių reagavo adekvačiai, t.y. suprato, apie ką čia kalbama. Šeši iš viso srauto sutiko užpildyti sutikimą Donoro kortelei, kuri yra žmogaus valios tapti donoru (pabrėžiu – po mirties) įrodymas.
Visi kiti reagavo tragikomiškai. Štai keletas atvejų.
Dvi jaunos panelės. Parodžiusios didelį susidomėjimą, merginos staiga sukluso: ar tiesa, kad donorams valstybė apmoka laidotuves? Jei ne, tada dar pagalvos apie tai namuose.
Emigrantas. Pasidžiaugęs, kad dirba ne Lietuvoje, jaunas, iš pažiūros drąsus, mitrus vyrukas rėžė tiesiai į akis: o tai kokia man iš to nauda? Paaiškinau. Kuo daugiau žmonių sutiks tapti donorais, tuo daugiau šansų išsigelbėti tau pačiam. Toks argumentas darbštuoliui-emigrantui padarė įspūdį. Sėdo pildyti anketos. Berašydamas prašymą sustingo. „Žinot, man dabar baisu pasidarė. Bijau mirties.“ Nebaigęs rašyti, atsistojo ir išėjo.
Sutikęs tapti donoru vyras. Vienas vyrukas, nusprendęs pakeliui į Anapilį paaukoti savo organus (jei kam nors tiktų), sėdo pildyti anketos. Iš prekybos centro grįžusi jo žmona, puolė bartis visu balsu: „Ar tu supranti, ką darai? Einam namo, reikia pasikalbėti.“ Po tokios viešos scenos vyras iškiūtino paskui žmoną namo. Ir gerai. Gal bent pasikalbės apie tai, kas svarbu. Tik ar reikėjo taip mindyti vyrišką EGO?
Šiaip žavi pirkėja su sabalo kepure. Išgirdusi pasiūlymą gauti Donoro kortelę, jauna, graži, akivaizdžiai pasiturinti moteris nusijuokė: „Tai kad aš jau turiu „Medaus“ kortelę, man kitos nereikia.“
Praeivis, mokantis skaičiuoti. „O kiek ji kainuoja, dabar neturiu pinigų.“
Apsiskaitęs klaipėdietis. „Ką jūs! Tiek žmonių dėl organų Klaipėdoje nužudo."
Skubantis žmogus. „Kartą jau daviau kraujo, o dabar neturiu laiko.“
Sugriaukime mitus
Pasiklausęs tokių žmonių nuomonių, supratau, kur gyvenu. Užuot moralizavęs (kad reikia matyti šiek tiek daugiau nei akcijas parduotuvėse ir „kriminalinę Lietuvą“), trumpai paaiškinsiu.
Donoro kortelė, kaip ir donorystė, yra nemokama. Ji – tai jūsų valios pareiškimas padėti kitiems, kai jums pačiam organų jau nebereikia. Pabrėžiu – po savo mirties, jei organo laukiančiam recipientui tiktų kažkuri jūsų „atsarginė dalis“. Pasaulyje iš tiesų pasitaiko atvejų, kai žmonės juodojoje rinkoje parduoda savo organus. Bet su donoryste tai neturi nieko bendro. Tas pats pasakytina ir apie kriminalinį pasaulį. Jeigu kažkas kažką žudo, tai tikrai ne dėl inkstų. Nes nustatyti organo tinkamumą recipientui gali tik pačios moderniausios laboratorijos, tai – labai sudėtingas procesas.
Galbūt akcentus padės sudėlioti toks faktas – iki šiol Lietuvos transplantacijų istorijoje nebuvo nė vieno atvejo, kad donoru taptų asmuo, turintis Donoro kortelę. Nė vienas iš 15 tūkstančių. Nes didžioji dalis pareiškusių savo valią yra gyvi ir nesiruošia mirti. Kitų organai netiko recipientams. Žodžiu, jokio kriminalo čia nėra, tik tragikomiškas sąmoningumo ir informacijos trūkumas.
Išeina kaip tame A.Raikino juokelyje: namas didelis, žmonių daug, o pasikalbėti nėra su kuo (dom bolshoi, narodu mnogo, pogovoritj nieskiem).
2011 metais Lietuvoje atlikta 138 organų transplantacijų. Laukiančiųjų eilė – 534. Daugiau informacijos ieškokite čia.
 |
| JAV pilietės vairuotojo pažymėjimas su donoro žyma |
