Kai Ireną Matijošaitienę namuose ištiko nelaimė, tautai užėmė žadą. Jau pati situacija atrodo tarsi pasijuokimas iš žmogaus egzistencijos. Verslininkai, kurie turi pakankamai pinigų pasirūpinti savo saugumu, nepagalvojo apie smulkmeną, mažinančią galimybę nukristi nuo laiptų. Na, kad ir automatinį naktinį apšvietimą. Ši sveiku protu nepaaiškinama situacija, kai žinomas žmogus, rodos, ėmė skęsti šaukšte, Ireną dar labiau priartino prie kiekvieno iš mūsų: juk, bent jau žiemą, kone kasdien kopiame slidžiais betoniniais laiptais. Taip nutikti galėjo bet kam.
Kai Irena užgeso Kauno klinikose, apėmė siaubas. Net ir stebuklus kuriantys pasaulinio lygio Lietuvos medikai bejėgiai prieš tokį kaukolės pamato lūžį.
Viešas pranešimas sukėlė sumaištį
Tačiau dar didesnė beprasmybė kilo LSMU ligoninės Kauno klinikoms paskelbus viešai: „Irenos Matijošaitienės smegenys mirė, pačios Irenos valia, su jos šeimos narių sutikimu, duomenys apie nustatytą smegenų mirties faktą ir sutikimą paaukoti organus perduoti Nacionaliniam organų transplantacijos biurui“.
Reikalas tas, kad medikai Nacionaliniam transplantacijos biurui pagal nustatytą tvarką praneša apie kiekvieną donorą, kurio artimieji sutinka aukoti organus. Taip nutinka maždaug 100 kartų per metus. Tačiau ši informacija naudojama tik medicinos reikmėms, viešai neskelbiama. Kaip ir operatyvinė policijos informacija. Kodėl?
Jei po Irenos mirties ir viešai išsakytos žinios, kad ji atjungta nuo aparatūros, jums paskambintų transplantologai ir lieptų skubiai ruoštis operacijai, ką pagalvotumėte?
Net ir mažai apie transplantacijas ir donorystę nusimanantis žmogus supranta, kad organai transplantacijos laukiantiems ligoniams persodinami praėjus kelioms valandoms ar dviem paroms (priklauso nuo organo). Kitaip tariant, po tokio paviešinimo bet koks paparacas galėtų Vilniaus ar Karmėlavos oro uoste patykoti tarptautinės organizacijos „Eurotransplant“ lėktuvo ir surašyti dar vieną sensaciją: Irenos širdis iškeliavo į Lenkiją, Vokietiją ar pas kaimynus latvius. Vengdamas spekuliacijų iškart užtikrinu, kad to nebuvo. Čia tik prielaida.
Tą dieną transplantacijos laukę pacientai juk taip pat nekvaili: jei po Irenos mirties ir viešai išsakytos žinios, kad ji atjungta nuo aparatūros, jums paskambintų transplantologai ir lieptų skubiai ruoštis operacijai, ką pagalvotumėte?
Civilizuotame pasaulyje paciento paslaptis saugo įstatymai
Turbūt paklausite: ir kas čia blogo, jei pacientas žino, kieno širdis jį prikėlė antram gyvenimui? Na, pradėkime nuo smulkmenų. Kai rudenį prieš mokslo metus vedate vaiką į polikliniką, pasirašote vienoje svarbioje eilutėje, kuri vadinasi „Kam galima teikti informaciją apie asmens sveikatą“. Dažniausiai ten įrašomi tik artimiausi žmonės. Žodžio „žiniasklaida“ arba „viešieji ryšiai“ ten nėra.
O ką jau kalbėti apie organų transplantaciją, kuri yra neatlygintina ir konfidenciali. Šie du reikalavimai ir pakylėja donorystę iki sakralinio lygmens. Konfidencialumo (jis įrašytas Transplantacijos įstatyme) visose civilizuotose šalyse laikomasi dėl kelių priežasčių.
Donorystė yra skaidri, neatlygintina, todėl išgelbėtas žmogus, tegul ir rodydamas dėkingumą, neturi tapti našta iškeliavusio Anapilin šeimai. Kitas atvejis – visiškai priešingas.
Jei dovanojusio savo organus šeima nusigyventų ar vėliau tiesiog persigalvotų, jai gali kilti mintis paprašyti atlygio ar tiesiog terorizuoti su persodintais organais gyvenantį recipientą. Tai vėlgi prieštarauja sveikai logikai. Nes organai persodinami tam, kad būtų išgelbėta ligonio gyvybė ar bent pagerėtų jo gyvenimo kokybė. O kokia kokybė, kai iš galvos neišlenda mintys apie šeimą, kuri tau atidavė brangaus žmogaus dalį? Tokiu atveju ne būtinus vaistus (silpninančius imunitetą), o raminamuosius belieka gerti.
Rimtą grėsmę žmonėms, gyvenantiems su persodintais organais, kelia ir tamsiosios visuomenės dalies neigiamas požiūris. Ne viena savo artimojo organus paaukojusi šeima yra pasakojusi apie viešą tokio poelgio pasmerkimą.
45 proc. atvejų sutinka
Skaičius tikrai gražus. Nors iki šiol nė vienas Lietuvos gyventojas, turintis Donoro kortelę netapo donoru, organai recipientams persodinami mirusių asmenų (kai fiksuojama smegenų mirtis) artimųjų valia. Taigi beveik kas antras atvejis, kai medikai kreipiasi į artimuosius prašydami paaukoti organus, baigiasi bandymu išgelbėti kitą žmogų ar net kelis iš karto (vienas donoras gali pagelbėti 1–9 recipientams).
Prisimenant Irenos Matijošaitienės atvejį ir kilnų jos artimųjų poelgį... Iki šiol ne viena garsi Lietuvos šeima yra paaukojusi artimųjų organus. Šias pavardes žino ne tik medikai, bet ir visuomenė. Tačiau gydytojams, žinantiems ir
 |
| Asmeninio archyvo nuotr. /Justina |
daugiau paslapčių, galinčių užganėdinti žiniasklaidą, nekilo mintis užsiimti viešaisiais ryšiais ir išpliurpti visai Lietuvai, kas bus aukojama. Tiesa, žiniasklaida yra rašiusi apie atvejus, kai konkretūs asmenys prisipažino dovanoję artimųjų organus. Tačiau (tai labai svarbu) šios publikacijos pasirodė tada, kai jau nebebuvo galima atsekti, kas kam persodinta – po metų ir vėliau. Tad gražų Matijošaičių norą padėti likusiems gyviems medikai galėjo nutylėti bent iki a.a. Irenos laidotuvių.
Kodėl užgesus Irenai Matijošaitienei apie jos organus prabilta viešai, tarsi apie turguje vykstančią akciją, spėliojant kam atiteks jos dieviškos dovanos? Gali būti net kelios priežastys. Viena – medikų ir jų viešųjų ryšių specialistų siauražiūriškumas ir neraštingumas. Nepagalvojo ir leptelėjo. Ir apie Donoro kortelę, kurios Irena Matijošaitienė tikrai neturėjo, ir apie tai, kad „organai perduoti Nacionaliniam transplantacijos biurui“ . Bet juk čia kliedesiai. Susidaro įspūdis, kad biuras (jis viso labo nustato transplantacijų tvarką, prižiūri eilę) – tai didžiulis organų bankas, šaldytuvas, atsiprašant.
Organai ir lieka gydymo įstaigoje (iki šios akimirkos donoro, kurio smegenys mirusios, plaučių ir širdies veiklą palaiko speciali aparatūra). Tik radus tinkamą recipientą (arba kelis recipientus, kuriems organai tiktų), organai ar visas jų kompleksas (širdis ir plaučiai, pavyzdžiui) skubiai nugabenami į reikiamą transplantacijos centrą ligoninėje: greitosios pagalbos automobiliu, sraigtasparniu ir pan.
Pakalbėkime apie mirtį. Jau dabar
Didelę netikslios informacijos ir turginės leksikos bangą (švelniai tariant) galbūt sukėlė ir dar vienas nacionalinis lietuvių bruožas. Mes dedamės labai religingais, o mūsų moterys – geriausiai prižiūrinčios kapus pasaulyje. Vis dėlto labai retai pasikalbame šeimoje apie tai, kas bus po to, kai mirsime.
Apie testamentą, laidojimo būdą ar galimą donorystę. Dalyje Jungtinių Amerikos Valstijų donorystės klausimas keliamas jau laikant Kelių eismo taisyklių egzaminą. Jei sutinki, vairuotojo pažymėjimas žymimas širdies simboliu.
O mirti galime bet kurią dieną: autokatastrofoje, sporto salėje ar paslydę ant laiptų. Štai kodėl Irenos Matijošaitienės TV laidoje viešai pasakyti žodžiai, „Jeigu ir miręs gali padėti žmogui, tai padėk“ sukėlė neadekvačią reakciją ir tiek daug nereikalingų kalbų.
Gaila, kad nebeliko nei sakralumo, nei būtino tokiu atveju konfidencialumo.
 |
| JAV pilietės vairuotojo pažymėjimas su donoro atžyma |
