Nepaisant fakto, kad Palanga visada buvo ir bus lietuviška (o kas galėtų užginčyti, pavyzdžiui, Birutės ar Palangoje 1909 m. gimusio Jono Žemaičio – Vytauto lietuviškumą), pajūris Lietuvai grįžo tik lygiai prieš šimtą metų. Šiam pribloškiančiam faktui prisiminti pabandykime mintyse atgaivinti to meto įvykius.
1921 metų sausio 6-10 dienomis Jameso Youngo Simpsono (1873-1934) vadovaujama arbitražo komisija kaip tik gėrėjosi vėjuota Baltija Palangos pajūryje ir vertino šio krašto lietuviškumą. „Nesąmonė“, labai škotiškai pakomentavo J.Simpsonas Lietuvos argumentus dėl dar vieno uosto Šventojoje, už amerikonų pinigus. Nesuprato, turbūt, kad lietuviai jau tada galvojo apie oro uostą.
„Lietuvai grąžinus Klaipėdą, komisijos darbas tikrai palengvėtų“, rašė jis Rusijos skyriaus vadovui Didžiosios Britanijos užsienio reikalų departamente. Deja, pagalbos iš šalies komisija nesulaukė, galutinį sprendimą Simpsonas turėjo priimti vienasmeniškai. Arbitro sprendimas, praėjęs šimtmečio išbandymą, pateikia šiuos įsimintinus argumentus: „Istorinių ir etnografinių aplinkybių visuma bet kokiu vertinimu parėmė Lietuvos reikalavimą, ir nors valstybiniai politiniai reikalavimai dėl prieigos prie jūros buvo susiję su nemaža diskrecija... tai, kas prisideda prie Lietuvos ekonominio augimo, savaime negali trukdyti Latvijai, kadangi ekonominiai šių seserų valstybių interesai nėra vienas kitam prieštaraujantys, o papildantys“. Bet grįžkime į pradžią.
Šią eilutę rašau Edinburge, žvelgdamas pro langą pilko pastato Queen Street Nr. 52. Šiame name gimė ir iki mirties gyveno J.Y.Simpsonas. Atminimo lenta ant namo sienos tai tarytum patvirtina. Tik atidžiau paskaičius pasirodo, kad pagerbtas to paties vardo senelio brolis (1811-1870), pritaikęs chloroformo anesteziją gimdymo metu.
Mokslas traukė ir Jamesą Youngą jaunesnįjį: Edinburge ir Kembridže jis mokėsi zoologijos, vėliau tapo Škotijos karališkosios geografijos draugijos nariu ir vicepirmininku, Škotijos karališkosios zoologijos draugijos patarėju, Edinburgo universitete dėstė teologiją, išspausdino keletą mokslo darbų. Pažintis su Rusijos aristokratu Nikolajumi Golicynu įkvėpė Simpsoną kelionei geležinkeliu į Sibirą ir knygai „Sibiro kelio žibintai: pasakojimai apie Sibiro geležinkelį, kalėjimus ir tremties sistemą“.
Domėjimasis Rusija nuvedė jaunąjį Simpsoną į žvalgybos departamentą, kuris vėliau buvo prijungtas prie britų užsienio reikalų tarnybos. Neužilgo Simpsonui buvo patikėtas Suomijos, Baltijos šalių ir Kaukazo failas. Užmezgęs ryšius su naujai susikūrusių respublikų atstovais Simpsonas pamažu, bet nuoširdžiai įtikėjo jų savarankiškumo prasmingumu. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija buvo paskutinis Simpsono diplomatinio darbo laikotarpis, jo paslaugas estų ir suomių vyriausybės įvertino valstybiniais apdovanojimais. Tačiau likimas su Baltijos valstybėmis jį suvedė dar sykį, bičiuliui britų užsienio tarnybos Rusijos skyriaus vadovui pasiūlius tapti arbitražo komisijos pirmininku Lietuvos ir Latvijos valstybių sienai nustatyti. Simpsonas atsisakyti negalėjo.
Užmezgęs ryšius su naujai susikūrusių respublikų atstovais Simpsonas pamažu, bet nuoširdžiai įtikėjo jų savarankiškumo prasmingumu.
Pasienio klausimas nebuvo lengvas. Lietuva reikalavo lietuviškai kalbančio pajūrio, kuris caro buvo priskirtas latviškai Kuršo gubernijai, Latvija reikalavo visos Liepoja-Ryga geležinkelio linijos ir Mažeikių, Lietuva norėjo Kalkuonės ir prieigos prie Dauguvos, o ir kituose ruožuose netrūko problemų – Latvijos dienraščiai vis dar mirgėjo karikatūromis, vaizduojančiomis brito pasiuntinio Stepheno Tallentso nustatytą sieną tarp Estijos ir Latvijos, saliamoniškai atidalinusią virtuves nuo miegamųjų.
Naujai susikūrusių Baltijos valstybių sienos nebuvo įtvirtintos Versalio sutartyje (Latvijai derybose atmetus Lietuvos teises į Palangą), kas ženkliai apsunkino kelią į valstybingumą. Gubernijų ribos bent laikinai suteikė teisinį saugumą nuo išorės jėgų kišimosi, tačiau aiškus teritorijų atribojimas tarpusavio susitarimu buvo būtinas, tiek tam, kad aiškiai apibrėžti teritorinės jurisdikcijos ribas – modernios valstybės pagrindą – ir pabaigti teritorinius nesutarimus (tuo metu su bermontinkais kovojusios Latvijos pajėgos laikė užėmusios Mažeikius, o Lietuvos – Alūkštą), tiek ir visiškai įgyvendinti nacionalinio apsisprendimo principą, kuriuo savo valstybingumą grindė Baltijos šalys. Ir Lietuvos, ir Latvijos nepriklausomybės deklaracijos apibrėžė valstybių teritorijas etniniu pagrindu.
Didžioji Britanija tradiciškai tebėra ir buvo viena ištikimiausių Baltijos valstybių nepriklausomybės rėmėjų, tam ji turėjo tiek politinį, tiek ekonominį interesą.
Kita vertus, arbitro sprendimas pasienio ginče galėjo sukelti nereikalingų kaltinimų ir inscenizacijų, todėl regiono ekspertas, nebeinantis jokių oficialių pareigų, puikiausiai tiko šiam darbui. Didžioji Britanija ne kartą pabrėžė, kad J.Y.Simpsonas niekaip neatstovauja oficialiam Londonui, nors jam buvo mokamas šimto dolerių per mėnesį atlyginimas ir vieno dolerio per dieną dienpinigiai.
Sprendimus komisijos pirmininkas turėjo priimti remdamasis 1920 m. rugsėjo 28 d. Rygoje pasirašytu arbitražo susitarimu, nustatančiu ir pagrindinius delimitavimo principus: etninę sudėtį ir istorines aplinkybes, politinius šalių interesus (karinius, strateginius, ekonominius ir komunikacijos) bei pasienio gyventojų norus.
Greta Didžiosios Britanijos paskirto arbitro reputacijos Lietuva ir Latvija pasitelkė besiformuojantį privalomą taikaus ginčo sprendimo būdą, susitarime nurodydamos visuotinai priimtinus delimitavimo principus ir prisiimdamos įsipareigojimą bešališkai vykdyti arbitro sprendimą. Sprendimas, kuriuo buvo atsižvelgta į esamą administracinę liniją (kuri, pasak komisijos, „ilgainiui tapo linija, kuri skyrė dvi tautas su savita nacionaline pasaulėžiūra“), atmesta karinių pajėgų kontroliuojamų regionų įtaka, atlikti pataisymai pagal pasienio regionų etnografinę sudėtį ir išlaikytas teisingumo ir lygybės balansas, prisidėjo formuojant teritorinių ginčų sprendimo praktiką.
Dažnai pamirštamas faktas, kad šiuo sprendimu beveik 30 tūkst. ha teritorijos buvo perduota Latvijai ir tik 20,9 tūkst. ha – Lietuvai. Išties, nors buvo sukurtos specialiosios komisijos etninei sudėčiai išsiaiškinti, arbitro sprendimu buvo išvengta plebiscitų, galinčių sukiršinti vietos gyventojus.
Be to, Simpsonas, regis, aiškiai suprato, kad tik „teisingas“ sprendimas, paremtas lygybės principu, gali būti tinkamas ilgalaikių gerų tarpusavio santykių pagrindas. Svarbu pažymėti, kad Palanga buvo pripažinta Lietuvos teritorija remiantis išimtinai etnine gyventojų kilme, ir tik teritorija anapus Šventosios upės, kurioje tuo metu tarp 662 gyventojų nebuvo nė vieno lietuvio, Lietuvai atiteko atsižvelgiant į jos infrastruktūros vystymo planus. Negali nesistebėti, kaip tiksliai nepraėjus nei 100 metų šią viziją įgyvendina Būtingės naftos terminalas. Latvijai atiteko latviška Aknysta ir lietuviška Alūkštos teritorija, brolybės vardan.
Dažnai pamirštamas faktas, kad šiuo sprendimu beveik 30 tūkst. ha teritorijos buvo perduota Latvijai ir tik 20,9 tūkst. ha – Lietuvai.
Tarpukario sienos ženklai pasienyje su Latvija ženklina ne tik dviejų broliškų tautų draugystę. Žinoma, siena suteikė būtiną aplinką dvišaliam bendradarbiavimui ir ekonominei plėtrai. Niekada teritoriniai ginčai nebetemdė Lietuvos ir Latvijos kaimynystės.
Tačiau pirmiausia šie sienos ženklai tai – mūsų valstybingumo paminklas. Nepriklausomybę išsikovojusios tautos negalėjo ignoruoti galiojančių tarptautinio elgesio normų. Prieš šimtą metų Lietuva, Latvija ir Estija pateikė prašymą tapti naujai susikūrusios Tautų Sąjungos narėmis ir pamažu pelnė tarptautinį valstybingumo pripažinimą. Sugebėjimas išspręsti tarpusavio ginčus taikiai, įgyvendinti priimtus sprendimus demonstravo naujai paskirtų vyriausybių brandą.
Sienos komisijos darbą tyręs prof. Zenonas Butkus teigė, kad komisija savo darbą atliko taip gerai, kad niekas jos nebeprisimena. Laikas nupūsti dulkes nuo šio svarbaus istorijos puslapio. Kitą sykį Palangoje ar Edinburge, o gal Alūkštoje, prisiminkime bendras elgesio taisykles, kaimynų svarbą ir savo vietą tarptautinėje bendruomenėje, principingo ir pagrįsto žmogaus sprendimo pasekmes ir atsakomybę ateities kartoms.
Rytis Satkauskas yra Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje patarėjas.
-
Vilniaus psichiatrinių ligoninių istorija: ar žinojote, kad psichiatrijos kolonija egzistavo ir Kairėnų dvare?
-
Nacionaliniu apdovanojimu įvertinta R.Stanevičiūtė: „Jeigu būčiau tik tyrėja, vargu ar būčiau gavusi šią premiją“
-
Kultūros istorikė Rita Lelekauskaitė – Valdovų rūmų muziejaus Metų muziejininkė
