Šiuo atveju skurdą suprantu kaip ribotumą, kuris neleidžia vystytis ir tobulėti, bet ne kaip negalėjimą patenkinti savo pirminių poreikių, būtinų palaikyti gyvybę, todėl skurdo sąvoką galima taikyti ne tik materializmo kontekste (Adamas Smithas), bet taip pat galima taikyti idėjų ar veiklos kontekste. Bostono lietuvių enciklopedija apie vargą, sinonimiškas žodis skurdui, rašo taip:
„Net ir tada, kai vargas nesudaro tiesioginio pavojaus gyvybei, jis pasilieka didelė blogybė, kuri silpnina žmogaus jėgas, trukdo jo asmenybės plėtotę, ją žaloja, vienu žodžiu, nesuderinama su žmogaus asmens orumu ir verte.“
Šiame tekste sieksiu aptarti ir pristatyti partinio liberalizmo skurdą. Liberalizmo, kuris reiškiasi partijos (Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio, toliau – LRLS) rėmuose, skurdą. Tad klausimas skambėtų taip – kaip reiškiasi partinio liberalizmo skurdas. Į šį klausimą bandysiu atsakyti trimis ribotumais.
Genetinis ribotumas. Sukrečiantys įvykiai partijoje ir už partijos ribų neleidžia manyti, jog tai buvo tik atsitiktinė klaida, kuri gali būti ištaisoma paprastai ir lengvai. Spėju, jog čia būta gilesnių priežasčių, kurie buvo užkoduoti partijos, judėjimo genuose. Šiam teiginiui pagrįsti tinka vieno iš partijos lyderio Eugenijaus Gentvilo tekstas rinktinėje „Lietuviškas liberalizmas 2“.
Pats tekstas „Lietuvos liberalai – tarp pragmatizmo ir idealizmo“ yra labiau faktų suvestinė, turinti tendencingą nuomonę, bet gali būti puiki medžiaga genetinei analizei, bandant suprasti partijos genetinį kodą. Gentvilas savo tekstą baigia LRLS įkūrimu ir jo rezultatų aptarimu, pačią partiją kildina iš Lietuvos liberalų sąjungos (toliau – LLS). LRLS yra Lietuvos liberalų sąjungos, kurios pradžia prasidėjo nuo intelektualinių diskusijų grupėse ir filosofo vadovavimo partijai, tęsinys. Iš tiesų atmesčiau tokį vientisos genetinės istorijos linijos nuo 1990 iki 2011 metų (dabar iki 2017 metų) supratimą, kadangi iš tiesų galima išskirti dvi liberalizmui atstovaujančių partijų genetines linijas.
Pirmoji linija prasideda 1990 metais įkuriant Lietuvos liberalų sąjungą, jos vadovu tapo dr. Vytautas Radžvilas.
Pirmoji linija prasideda 1990 metais įkuriant Lietuvos liberalų sąjungą, jos vadovu tapo dr. Vytautas Radžvilas. Lūžiu, kuris negrįžtamai perkirto vientisą genetinę istorijos liniją, tapo 1993 metais vasario mėnesį įvykę partijos pirmininko rinkimai, kuriuos laimėjo verslininkas Šarūnas Davainis, o vėliau EBSW koncernas įtvirtino savo įtaką. Todėl dabartinės aptariamos partijos ištakų negalima kildinti vientisai, nuo 1990 metų. Tai, kas vyko vėliau, tik patvirtino naujos, nuo 1993 metų, genetinės linijos tęstinumą, partijos, kuri nevengė ryšių su verslu, nors turėjo laikytis nuosaikaus atstumo. Šis genetinis ribotumas savaime buvo užkoduotas istorijos įvykiuose.
Idėjinis ribotumas. Tai toks ribotumas, kuris nepripažįsta kitų idėjų. Dėl šio sprendimo, pati ideologija praranda savo užtaisą, jinai praranda save, nes nėra priešingos idėjos, kuri patvirtintų ją esant. Tad atstovaujamai ideologijai reikia prieštarų, konfliktų, šiuo atveju jai priešingos idėjos. Jeigu liberalizmo pagrindinė vertybė yra laisvė, tai jai priešinga vertybė yra lygybė.
Tik partijos politikoje nelabai skamba lygybės žodis, nei teigiamam nei neigiamam kontekste (naujausioje programoje lygybės žodis atsiranda tik žmogaus teisių srityje, kalbant apie lyčių lygybę. Visuomenei skirtuose programos aprašuose šio žodžio nėra). Nebent galėjo pasirodyti žodis „lygiava“ (kaip neigiamas žodis, kuriuo gali būti marginalizuojami priešininkai), kurio panaudojimas tik patvirtina idėjinį partijos ribotumą. Tiek filosofas Isaiah Berlinas, tiek filosofas Norberto Bobbio patvirtina lygybės sąvokos svarbą liberalizmui ir laisvei.
Filosofas I.Berlinas savo tekste „Dvi laisvės sąvokos“ į laisvės sąvokos svarstymus įtraukia lygybę ir kitas vertybes. Anot autoriaus, problema pozityvioje laisvėje iškyla tada, kai politinio gyvenimo organizavimas vykdomas pagal vieną idėją ar vertybę, todėl filosofas iškelia idėjinio pliuralizmo svarbą, kad laisvė įgautų prasmę ir išvengtų pačios prielaidų prievartai. Jaučiu poreikį pacituoti puikią filosofo įžvalgą.
„Ši maksima [neribotos laisvės] reikalauja pagarbos, tačiau ne kaip išvados iš kokios nors apriorinės taisyklės, pagal kurią pagarba vieno žmogaus laisvei logiškai reikalauja pagarbos kitų, į jį panašių žmonių laisvei, bet tiesiog todėl, kad pagarba teisingumo principams arba gėda dėl didelės elgesio su žmonėmis nelygybėmis žmonėms yra tokie elementarūs dalykai kaip ir laisvės troškimas. Tai, jog mes negalime visko turėti, yra būtina, o ne atsitiktinė tiesa.“
Filosofas Isaiah Berlinas išskiria idėjų pliuralizmą, todėl lygybė, nors jam pakankamai svarbi sąvoka, bet nėra ypatingai išskirta, kaip priešinga idėja laisvei. Kitas filosofas Norberto Bobbio, kuris save laiko kairiuoju liberalu, demokratu, išskiria lygybę kaip pagrindinį skirties tarp kairės ir dešinės bruožą. Pirmiausiai reikia paminėti, jog N.Bobbio atmeta lygiavos, kurią jau minėjau kaip visiškai realijų neatitinkančią nesąmonę, principą. Jos turėtų vengti kairė, o dešinė neturėtų šios sąvokos pagalba marginalizuoti priešininkų.
Liberalas turi suvokti lygybės svarbą ir ieškoti pusiausvyros su laisve.
Tad filosofas atmeta naivumą, kuris grindžia lygiavos galimybę, bet pabrėžia ypatingą laisvės ir lygybės dialektikos svarbą. Liberalas turi suvokti lygybės svarbą ir ieškoti pusiausvyros su laisve. Jei liberalas atmeta lygybės sąvoką ir nenaudoja savo apmąstymuose, tai nebegali suvokti savo išnykusios laisvės. Kažkas galėtų tarti, jog ši partija visiškai neatstovauja liberalizmui, tai yra nesiekia laisvės intereso. Atsakyčiau taip – ji negali atstovauti, nes neapmąsto laisvei priešingos vertybės – lygybės. Pabaigai apie Norberto principus, tiktų pacituoti filosofo ištarmę, diagnozuojančią esamą būklę.
„Mes gyvename visuomenėje, kurioje garbstomos visos laisvės, ypač ekonominė laisvė, ir nesirūpinama arba tik atmestinai rūpinamasi nelygybe, kurią jos sukelia mūsų visuomenėje, o dar akivaizdžiau – toliau esančiose visuomenėse.“
Pabaigoje galima trumpai aptarti techninius idėjinio ribotumo bruožus. Ne paslaptis, jog partijoje dominuoja laisvosios rinkos, neoliberalizmo, ekonominė linija, kuri yra įtvirtinta kaip nekvestionuojama judėjimo ideologija su tam tikromis išimtimis, kurios tik patvirtina judėjimo kryptį. Partija visiškai neapmąsto liberalizmo, nededa pastangų apmąstyti ir atnaujinti. Visos intelektualinės pajėgos skiriamos priemonėms aptarti ir rinkimų programoms surašyti.
Tai yra vienos ideologinės linijos sąjūdis, bet ne liberalų (įvairių krypčių) sąjunga. Iš šio sąstingio pabudinti gali tik vidinės oponuojančios jėgos, pavyzdžiui, kairiojo liberalizmo frakcija ir jos pretenzijos formuoti partijos kryptį. Baigiant rašyti apie idėjinį ribotumą, noriu pacituoti filosofo Juozo Girniaus mintį apie liberalizmą, kuriame jis kritikuoja bandymus liberalizmą sieti su antiklerikalizmu (kontinentinio liberalizmo išskiriamas bruožas, kurio ištakos slypi Prancūzijos revoliucijoje. Šiame tekste neaptarinėsiu) ir kapitalizmu.
„Todėl ir manau, kad, norint nesusipratimų išvengti, nereikia liberalizmo painioti nei su „kapitalizmu“, nei su „antiklerikalizmu“, nes tai nėra su pačia liberalizmo esme susieti nusistatymai. Kaip pabrėžiau, šiame straipsnyje visur turiu mintyje liberalizmą principine, o ne specialiai partine prasme.“
Nedemokratiški ar menkai demokratiški procesai partijoje gali atskleisti ne tik menką demokratijos reikšmės supratimą, bet žymi nemenką takoskyrą tarp liberalizmo ir demokratijos.
Organizacinis ribotumas. Nedemokratiški ar menkai demokratiški procesai partijoje gali atskleisti ne tik menką demokratijos reikšmės supratimą, bet žymi nemenką takoskyrą tarp liberalizmo ir demokratijos. Šis ribotumas, atsiskleidžiantis partijos procesuose ir priimtuose sprendimuose, didina atotrūkį pačioje partijoje bei kelia abejonių būsimais politikais ir jų požiūriu į demokratijos svarbą.
Liberalizmui svarbi teisės viršenybė dėl kurios visi kolektyviai susitariame, taip pat turėtų būti svarbi demokratija, kuri tikrina, jog ta teisės viršenybė gyvuotų ir užtikrintų teisingumą. Vis dėlto galima pastebėti šių dviejų sąvokų išsiskyrimą partinio liberalo sąmonėje. Jau anksčiau cituotas filosofas Juozas Girnius retoriškai klausia.
„Bet joks liberalas nekels klausimo, kad kas yra svetimas demokratinei minčiai, tas yra svetimas ir liberalizmo dvasiai. Kas gi beliktų iš liberalizmo, paneigus demokratiją, nuosakiai plaukiančią iš jo esmės?!“
Žmonių sutarimo sąskaita siekiama greitai įgyvendinti sprendimus, dažniausiai neatsiklausiant mažumos, nors iš tikrųjų kilnus liberalas visada bandys išklausyti mažumos interesus ir juos suderinti su daugumos, kuri labiau linkusi nušluoti mažumas, interesais.
Partinis liberalas, ignoruojantis mažumas (arba įgyvendina selektyviai pasirinktų kelių mažumų interesus), negarbingai realizuoja daugumos interesą. Kartais piktavališkai, siekdamas politinių dividendų, paskatina daugumą nekęsti ir siūlyti susidoroti su mažuma. Toks organizacinis ribotumas labai pavojingas pačiam liberalizmui ir liberalams revizionistams.
Tas kažkas yra autentiškas kilnus liberalas, kuris siekia ieškoti tiesos bei prisidėti prie santarvės visuomenėje.
Šie preliminariai išvardinti partinio liberalizmo skurdo suponuojami ribotumai (genetinis, ideologinis bei organizacinis) neleidžia pasiekti kažką ar apriboja partinius liberalus nuo galimybės kažkuo būti. Tas kažkas yra autentiškas kilnus liberalas, kuris siekia ieškoti tiesos bei prisidėti prie santarvės visuomenėje. Tai lyg mediatorius, nesiekiantis absoliučios valdžios.
Pabaigai, liberalas, filosofas José Ortega y Gassetas parašė, mano manymu, svarbiausius ir prakilniausius priesakus, kuriais turėtų vadovautis kiekvienas partinis liberalas, kuris savyje nori puoselėti ne skurdą, o vertybes bei kilnumą. Šiuos priesakus pacituosiu.
„Politinė forma, daugiausia dedanti pastangų į bendrą visuomenės sugyvenimą, sutarimą, yra liberalioji demokratija. Ji visu balsu kviečia skaitytis su savo artimu ir gali būti „netiesioginio veiksmo“ prototipu. Liberalizmas – tai toks politinis teisinis principas, kurio laikydamasi visuomenės vyriausybė, nors ir turi visą valdžią, pati save apriboja ir stengiasi (netgi savųjų interesų sąskaita) savo valdomoje valstybėje palikti vietos ir tiems, kurie mano ir jaučia kitaip negu ji pati, kitaip tariant, negu patys galingieji, negu dauguma. Liberalizmas – šiandien ypač reikia neužmiršti – yra didžiausias kilniaširdiškumas: savo teises – daugumos teises – jis laisva valia pasidalija su mažuma; tai pats kilniausias gestas visoje mūsų planetos istorijoje. Jis įtvirtina liberalizmo nuostatą gyventi vienoje šeimoje su priešu, net jei jis ir silpnas.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Politinis liberalų tragizmas – tikrosios priežastys
