– Kas lėmė, kad „Steaua“ klube sugebėjote lyg iš naujo atsiskleisti ir vėl atkreipti į save dėmesį?
– Kai išvažiavau iš Rusijos, buvo sudėtingas periodas. Nenorėjau ten pasilikti, trinti suolo – tai manęs netenkino. Pasitarėme su agentu ir nusprendėme pasirinkti variantą, kur galėčiau tikrai žaisti. Mano nuomone, buvo žengtas žingsnis atgal. Tačiau priėmus tokį sprendimą, viskas pasisuko į gerą.
Kolektyvas „Steaua“ klube buvo labai geras, jie puikiai suprato mano situaciją, kad esu ilgai nežaidęs, reikia laiko atgauti formą. Mes su jais nusprendėme, kad jie man duoda laiko, nespaudžia ir aš treniruojuosi. Klubas manimi tikėjo ir aš negalėjau jų nuvilti. Dirbau su dvigubu užsidegimu, kad pateisinčiau lūkesčius. Gal būtent todėl ir buvo tas mano atgimimas.
– Sezonas jums klostosi sėkmingai, tad gal tikėjotės, kad būsite išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku?
– Tikrai ne. Visas pastangas dėjau į savo formos atgavimą. Negalvojau apie jokius asmeninius prizus, tiesiog norėjau grįžti į futbolą, į rinktinę ir susigrąžinti pasitikėjimą savimi.
– Rumunijos portale teko skaityti, kad sausį galėsite laisvai keisti ekipą, o „Steaua“ supranta, kad jus išlaikyti bus sunku. Kokių turite pasiūlymų ir ką galvojate apie ateitį?
– Pasiūlymų yra, tačiau su tuo dirba agentas. Nenorime skubėti, siekiame pasirinkti klubą, kuriame galėčiau žaisti, tobulėti. Tikimės rasti klubą, kur galėčiau žengti dar vieną tobulėjimo žingsnį.
Jei nebūčiau profesionalus futbolininkas, būčiau profesionalus sirgalius. Mane visada žavi jų tas užsidegimas, organizavimas – kaip jie palaiko, kaip jie ruošiasi rungtynėms.
Kadangi sausį atsiveria žaidėjų perėjimo langas, o mano sutartis galioja iki vasaros, aš turiu teisę sudaryti išankstinį kontraktą su bet kuriuo klubu. Situacija sudėtinga, nes mes nenorime nuvilti „Steaua“ klubo. Ši ekipa, žinoma, norėtų sutartį pratęsti, mes tokių šansų dar nenubraukėme.
– Prieš keletą metų po konflikto su treneriu buvote atsisakęs žaisti Lietuvos rinktinėje. Lietuvos futbolo federacija nuolat yra peikiama, o futbolininkai nevengia pasisakyti šia tema, kokia jūsų nuomonė?
– Nebūsiu tas, kuris vertina viską kritiškai. Šiai dienai Lietuvos vyrų rinktinė yra tokia, kokią turime, tačiau aš labai norėčiau, kad Lietuvos futbolo federacija kreiptų didesnį dėmesį į vaikus.
– Rinktinėje tapote pagrindiniu vartininku, tačiau gerų vartų sargų netrūksta – Žydrūnas Karčemarskas, Emilijus Zubas, Armantas Vitkauskas. Kuris, jūsų nuomone, yra arčiausiai jūsų pagal sugebėjimus?
– Konkurencija rinktinėje tarp vartininkų yra ir visada bus. Labai didelę pagarbą jaučiu Žydrūnui. Sunku pasakyti apie kitus. Aš galiu pasakyti tik apie save – atvažiuoju į treniruotes, dirbu ir treneriai tai mato bei jaučia.
Kiekvieną iš mūsų paėmus atskirai, galiu pasakyti, kad gerai sužaisti gali kiekvienas. Tai, ką leisti į aikštę, nusprendžia treneris, jam geriau matyti.
– Bukarešto derbyje jums po kojomis primėtė petardų. Kokia apskritai yra futbolo kultūra Rumunijoje? Dažnai tenka susidurti su netinkamu sirgalių elgesiu?
– Futbolo sirgaliai už aikštės ribų nėra tokie aršūs, kokie gali pasirodyti. Galima pasakyti ir tai, kad sirgaliams svarbu ne tik, kad jų komanda laimėtų, bet yra konkurencija ir tarp jų pačių. Varžomasi, kurie geriau pasirodys. Ypač aršiai tai vyksta tarp „Steaua“ ir „Dinamo“ sirgalių. Ta petarda, kuri pataikė į mane, nebuvo mesta tyčia, tai buvo pasekmė to šou, kurį sirgaliai stengiasi sukurti.
15min.lt skaitytojų klausimai:
– Jeigu nebūtumėte profesionalus futbolininkas, kas būtumėte? (Skaitytojas prisistatė slapyvardžiu Kei)
– Jei nebūčiau profesionalus futbolininkas, būčiau profesionalus sirgalius. Mane visada žavi tas jų užsidegimas, organizavimas – kaip jie palaiko, kaip jie ruošiasi rungtynėms. Galbūt net būčiau jų vadas – sirgaliai futbolininkams labai svarbu. Be sirgalių futbolo nebūtų. Galbūt jie patys nejaučia, kiek jie duoda futbolininkams. Į pilną stadioną eini su dvigubu užsidegimu.
– Nuo vaikystės sklando toks pasakymas, kad štai tas jauniausias, tai statome jį į vartus, ar jūs irgi buvote tas jauniausias? Kaip prasidėjo jūsų karjera vartininko pozicijoje? (Tomas Gnižinskas)
– Taip ir buvo. „Įmetė“ mane į tuos vartus, tačiau laikui bėgant aš pamačiau, kad man neblogai sekasi. Vėliau į Lietuvos 14-mečių rinktinę pirmą kartą patekau kaip vidurio gynėjas, tačiau buvau žemo ūgio, gana smulkaus sudėjimo, tad pamačiau, kad gynėju žaisti man bus labai sunku. Kadangi vartuose visai gerai sekėsi, nusprendžiau, kad būsiu vartininkas. Taigi palaipsniui taip viskas ir pakrypo, kad žaidžiau būtent šioje pozicijoje.
– Kuris vartininkas vaikystėje buvo jūsų idealas ir kodėl? (Elvis Žaldaris)
– Idealo niekada neturėjau.
– Kokie trys vartininkai padarė jums didžiausią įtaką? (Tomas Gnižinskas)
– Šiai dienai – Manuelis Neueris. Jis įnešė kažką naujo į vartininkų pasaulį, padarė, sakyčiau, net perversmą. Man jis labai imponuoja. Antras būtų Thibaut Courtois iš „Chelsea“, o trečiuoju paminėčiau Ikerą Casillasą. Mano galva, tai labai stiprus psichologiškai futbolininkas, nes pastaruoju metu buvo patekęs į duobę, sulaukė labai daug kritikos iš visur, tačiau susitvarkė, atgavo formą ir vėl žaidžia pačiu aukščiausiu lygiu.
– Kai buvote dar jaunesnis, kurioje pasaulio komandoje norėjote žaisti? (Žilvinas Grakauskas)
– Kai išvažiavau iš Telšių į Šiaulius ir paragavau profesionalo duonos, pradėjau svajoti apie patekimą į rinktinę. Tai buvo pirmoji svajonė, bent papulti į sąrašą nors vienoms rungtynėms.
Prieš „Liverpool“ teko žaisti Europos lygoje – žaisti toje ekipoje yra didžiausia svajonė. Kaip užsispyręs žemaitis bandysiu tą svajonę įgyvendinti – ji nėra nereali.
Po to, kai pradėjau domėtis Europos futbolu, didelį įspūdį darė Liono „Olympique“ ekipa su Juninho. Taip pat „Liverpool“. Visada buvo svajonė žaisti šiose komandose, tačiau niekada netikėjau, kad galėčiau atkreipti jų dėmesį. Dabar tai yra įmanoma, prieš „Liverpool“ teko žaisti Europos lygoje – žaisti toje ekipoje yra didžiausia svajonė. Kaip užsispyręs žemaitis bandysiu tą svajonę įgyvendinti – ji nėra nereali.
– „Liverpool“ kaip tik ieško konkurencijos Simonui Mignolet. Kaip manote, ar nukonkuruotumėte S.Mignolet dėl pagrindinio vartininko pozicijos? (Mantas Jankevičius)
– Kalbėta su jais buvo, tačiau dabar susidomėjimas aprimo. Aišku, reikia labai daug dirbti, būti stabiliu žaidėju. Nereikia nuleisti rankų ir siekti savo tikslų. Tikrai tikiu, kad galėčiau žaisti tokioje komandoje.
– Ar buvo atvejų, kai dėl savo simpatijos ar jau mylimosios, nenorėjote lankyti treniruočių? (Kipras)
– Mes su savo dabartine žmona ir susipažinome per futbolą, taigi visada jaučiau jos palaikymą. Todėl man nereikėjo aukoti futbolo, ji mane visada palaiko, kartu keliauja. Net buvo priešingai, vienu metu jau buvo minčių, kad gal nebereikia žaisti, tačiau žmona neleido apie tai net pagalvoti, pastūmėjo tik pirmyn.
– Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje nuolat atsiranda aukšto lygio vartininkų, tačiau dažnai turime problemų su kitų grandžių žaidėjais? Ar vartininkai lengviau paruošiami? (Vaidotas Jarašius)
– Vartininkams Lietuvoje lengviau pasirodyti rungtynėse, mes nedidelė futbolo šalis – gal dėl to. Varžovų spaudimas prie vartų vartininkus dažnai padaro geriausiais žaidėjais. Mūsų rinktinė irgi nėra stipri, tad tenka vartininkams daug dirbti.
– Jūs dažnai rungtynių metu šaukiate ant futbolininkų, kodėl tai darote, ar dėl jų nekompetencijos? (Karolis Bareckas)
– Aš tiesiog lieju savo emocijas. Visada į rungtynes einu užsivedęs ir maksimaliai susikoncentravęs. Kai matau, jog bręsta įvartis, noriu perduoti jiems tą nuojautą, sakyti – atsibuskim, neturime teisės klysti. Šaukiu tikrai ne dėl to, kad tiesiog aprėkčiau. Tai nėra pyktis, po rungtynių viskas būna pamirštama.
– Kurio futbolininko 11 metrų baudinį jums būtų maloniausia atremti? Kaip manote, ar žymaus futbolininko atremtas smūgis gali būti laiptelis į aukštesnį lygį vartininko karjeroje? (Darius Galinauskas)
Kai matau, jog bręsta įvartis, noriu perduoti jiems tą nuojautą, sakyti – atsibuskim, neturime teisės klysti. Šaukiu tikrai ne dėl to, kad tiesiog aprėkčiau.
– Na, žinote, 11 metrų baudinys yra loterija. Pastaruoju metu aš nesugebu jos laimėti. Net kartais atspėju kampą, bet vis dėlto kažko pritrūksta. Su „Ludogorets“ klubu 11 metrų baudinių serijoje atrėmiau vieną smūgį, keturis kartus atspėjau kampą, tačiau pritrūko kažko. Vis neištraukiu to „laimingo bilieto“.
Tačiau nemanau, kad tai reikia sureikšminti. Mano nuomone, tai neturėtų lemti vartininko vietos komandoje. Tai nėra vartininko šansas pasirodyti. Juk kitą kartą atrėmęs 11 metrų baudinį paskui gali gauti ne vieną įvartį „iš žaidimo“ ir vis tiek pralaimėti.
– Ar dažniau šokate prie smūgį ir bandote nuspėti, ar reaguojate po smūgio?
– Visokių yra niuansų. Šiai dienai futbolininkai iki paskutinės sekundės žiūri, ką darys vartininkas. Jeigu pasikreipsi į kurią nors pusę, grįžti jau nebus kaip. Kartais galima stovėti ir bandyti futbolininką išprovokuoti kreipti kamuolį, kur tau reikia, tačiau po to ne visada pavyksta tą kamuolį pasiekti. Tačiau, jei stovi iki paskutinės sekundės, tų šansų, net atspėjus pusę, atremti kamuolį vis mažiau. Aišku, daug lemia ir psichologija, reikia būti šaltakraujišku.
– Kiek įvarčių esate praleidęs į vartus ir kiek atrėmęs? (Domas Matkevičius)
– Suskaičiuoti galima būtų, kai kurie futbolininkai tai daro, tačiau aš į tokius rodiklius tikrai nežiūriu.
– Ar sutiktumėte žaisti kurioje nors egzotiškoje šalyje, pvz. Tolimuosiuose Rytuose arba kur nors centrinės Amerikos saloje? (Vytautas B.)
– Šiai dienai – ne. Ten futbolininkai važiuoja pabaigti karjeros ir šiltai gyventi, o aš dar to daryti tikrai neketinu. Dabar toks sprendimas – neįmanomas.
Kadangi sausį atsiveria žaidėjų perėjimo langas, o mano sutartis galioja iki vasaros, aš turiu teisę sudaryti išanktinį kontraktą su bet kuriuo klubu.
– Kokių permainų įvestumėte Lietuvos futbole, jei rastumėte po eglute burtų lazdelę? (Darius M.).
– Visų pirma, jei turėčiau burtų lazdelę, toje vietoje prie Vilniaus „Akropolio“ vietoj griaučių atsirastų futbolo stadionas. Jei tų galių dar liktų, kiekviename mieste padaryčiau po gerą stadioną, kur būtų malonu žaisti ir futbolininkams, ir ateiti rungtynių žiūrėti sirgaliams. Jei turėtume daugiau stadionų, manau, palaipsniui kiltų ir Lietuvos futbolo lygis.
Dosjė. Metų pradžioje į Bukarešto „Steaua“ ekipą persikėlęs 27 metų vartininkas G.Arlauskis šiemet sužibo naujomis spalvomis ir sėkmingai žaidė ne tik klube, bet ir Lietuvos rinktinėje. Lietuvis ir Rumunijoje buvo išrinktas geriausiu lygos vartininku.
Geriausiu Lietuvos futbolininku pripažintas G.Arlauskis prisijungė prie Valdemaro Martinkėno (1989 ir 1992), Gintaro Staučės (1995 ir 1996) ir Žydrūno Karčemarsko (2011 ir 2012). Šie vartininkai yra laimėję nuo 1965 metų teikiamą prizą, tiesa, visi trys šį titulą gavo po du kartus.
