– Ketvirta vieta viename etape – puikus pasiekimas bet kuriam lenktynininkui. Tačiau kitame etape patyrėte avariją ir kritote į galą. Nepaisant visko, galutinis rezultatas – geriausias tarp Dakare dalyvavusių lietuvių, 24-a vieta. Kas lėmė tokį kartais puikų, o kartais banguotą pasirodymą?
– Aš manau, kad šitie atsitikimai parodo, koks įvairus gali būti Dakaras. Dakaras įdomus tuo, kad prasisuka labai daug informacijos, todėl laimi tas, kuris sugeba kuo greičiau spręsti ir geresnių priima sprendimų.
Ketvirta vieta malonus įvykis, bet tai nebuvo atsitiktinumas – mes tikrai galėjome būti greitesni. Kitą dieną buvo mano klaida, psichologinė priežastis yra svarbi, bet ne vienintelė. Kiekviena tokia patirtis labai svarbi, kada nors pradėsiu ja naudotis.
– Andrejus Rudnickis po 10-o greičio ruožo juokavo, kad jums ranką reikėjo sulaužyti Dakaro pradžioje. Ar tokios problemos padeda geriau susikaupti?
– Nėra pats išmintingiausias dalykas važiuoti sužeista ranka. Gal ir tą avariją iš dalies nulėmė ta ranka. Pajuokauti galime, aišku, rankos lūžis padėjo susikaupti, tai unikali patirtis, nes reikėjo mokytis vairuoti iš naujo, šiuo atveju buvo taip, kad viena ranka vairuoji 90 proc., kita tik 10 proc. Bet tai nauja patirtis.
Kai lūžo ranka, pagalvojau, kad jau nevažiuosiu. Buvo ir dar keletas akimirkų. Bet per visus tris Dakarus nebuvo tokių momentų, kai galvočiau, kad nebaigsiu Dakaro.
– Esate sakęs, kad pačiam labiau patinka klasikinio ralio stiliaus greičio ruožai. Ar įmanoma įvertinti procentais, kurią dalį Dakaro greičio ruožų sudaro ralinio stiliaus etapai, o kuri dalis – bekelė? Ar buvo šiemet tokių momentų, kad stovi dėl avarijos ar gedimo greičio ruože ir ateina mintis „O čia jau gali būti Dakaro pabaiga“?
– Man patinka visi ruožai, nepatinka tik „fesh-fesh“, tos dulkės nepatinka niekam. Dakaras yra įvairus, dabar skaitau pasaulio žiniasklaidos įvertinimus, tai šis Dakaras vadinamas sudėtingiausiu istorijoje. Nepasakyčiau taip, bet buvo tikrai sunkių epizodų tiek technikai, tiek žmogui.
Natūralu, kad Pietų Amerikoje smėlio yra mažiau nei Afrikoje. Daug kas nemėgsta smėlio, man patinka kietesnė danga, tik turi veikti vairo stiprintuvas. Esu patyręs, ką reiškia, kai jo nėra.
– Ar buvo akimirkų, kai atėjo mintis, kad jau nebevažiuosite?
– Kai lūžo ranka, pagalvojau, kad jau nevažiuosiu. Buvo ir dar keletas akimirkų. Bet per visus tris Dakarus nebuvo tokių momentų, kai galvočiau, kad nebaigsiu Dakaro. Kai esi motyvuotas, turi važiuoti.
– Per dvi savaites daugiau nei 9 tūkst. kilometrų praleidote mažoje erdvėje su šturmanu. Ar buvote susipykę? Jeigu taip, dėl ko?
– Tai unikali patirtis, kurią patiria kiekvienas ekipažas Dakare. Vienam važiuoti gal geriausia. Mūsų ekipažas gana darnus, tarp visų būna kažkokių nesutarimų. Dalyvavimą Dakare prilyginčiau astronautų paruošimui ir skrydžiui į kosmosą, kai mažoje erdvėje gyvena kažkurį laiką. Tai du žmonės, asmenybės, ekipažo suderinamumas yra svarbiausias veiksnys.
Yra buvę Dakare, kai šturmanas paliekamas dykumoje, o vairuotojas nuvažiuoja.
– Paskutiniuose greičio ruožuose sakėte, kad komanda nebeturi naujų padangų. Kodėl taip įvyko?
– Mūsų techninis sunkvežimis turi tiek vietos, kiek turi. O padangos palyginti didelės. Nėra didelė bėda važiuoti dėvėtomis padangomis, bet mes važiavome greitai pabaigoje, todėl kiekviena smulkmena didina greitį, taip pat ir naujos padangos.
Kiekiai detalių yra milžiniški. Tai mūsų patirtis, kiek sporte dalyvaujame, kiek Dakare startuojame. Tokios „Toyota“ startuoja jau ne vienerius metus Dakare, tad jau yra žinoma, kiek ko gali prireikti. Kuo greičiau važiuoji, tuo daugiau visko reikia.
Jei važiuojate į darbą normaliu greičiu, tikiuosi, jūs gatvėse nelenktyniaujate, retai ko nors prireikia. Bet greičiui augant, viskas greitai susidėvi.
– Pagal ką renkatės mechanikus? Kokius kriterijus jie turi atitikti?
– Yra nemažai aspektų: patirtis, galimybė tiems žmonėms dirbti Dakare, suderinamumas. Mes šiemet turėjome labai gerų technikų komandą.
Mano manymu, mes turėjome vieną geriausių specialistų šiame Dakare. Pasaulinės komandos turi labai daug – 100–150 žmonių. Jiems vienam projektui reikia labai daug specialistų, jų pasaulyje yra, bet ne tiek daug. Tad šalia geriausiųjų važiuoja ir prastesni. Mums turėti savo komandą, brangiau, nei pirkti paslaugą, bet jais gali pasitikėti.
Kai važiuoji labai greitai, neturi kada atsipalaiduoti. Jeigu tik bandai važiuoti atsargiau ir lėčiau, tuoj krenti už dvidešimtuko ribų.
– Sugrįžęs kalbėjote apie didesnį biudžetą ir tarptautinių partnerių paiešką. Kurias sritis komandoje reikia tobulinti? Galbūt reikalingas kitas automobilis, gal reikia daugiau treniruočių, atsarginių dalių, o gal – masažuotojų?
– Šiame Dakare supratau kelis skirtumus. Pirmasis mūsų Dakaras buvo kupinas klaidų, labai sunkus, antrasis – 20-35 vietose buvome. Šitame Dakare buvome daug greitesni, patyrėme neblogo greičio Dakaro gyvenimą. Dabar matome, kad pirmiausia reikia sugromuliuoti visą turimą informaciją. Važiuojant labai greitai, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas smulkmenoms ir detalėms.
Kai važiuoji labai greitai, neturi kada atsipalaiduoti. Jeigu tik bandai važiuoti atsargiau ir lėčiau, tuoj krenti už dvidešimtuko ribų.
Biudžetas nelepino mūsų ir šiemet, nors tai ir didžiausias lietuvių biudžetas. Bet tai tokia sporto šaka, kur pinigų niekada nepakanka. Tai pasakytų net ir MINI komanda, kurios biudžetas didžiausias.
Šiemet mes pradėjome tarptautinę komunikaciją, mums dirbo žurnalistas britas, kuris užsiėmė sklaida. Važiuosiu į Londoną, Singapūrą, kur bandysime tartis su pasauliniais gamintojais. Tai mums nauja patirtis, po kelių mėnesių galėsiu daugiau papasakoti.
– 2012-ais metais, pristatydamas savo pirmą kelionę į Pietų Ameriką, kalbėjote apie penkerių metų planą. Ar praėjus trejiems metams galėtumėte pasakyti, kad viskas eina pagal planą?
– Kol kas viskas vyksta kaip planuota. Penkeri metai – minimalus planas. Gali būti, kad penkeriais metais neapsiribosime, tai tampa tavo gyvenimo dalimi. Jeigu pažiūrėsime į pirmą dešimtuką, beveik nėra žmogaus, kuris būtų dalyvavęs mažiau nei dešimtyje Dakarų. Mano patirtis daug mažesnė, todėl ir rezultatas gali būti kitoks.
Dėsninga, kad Dakaro nėra laimėjęs jaunesnis nei 35 metų lenktynininkas. Jaunesniam tiesiog trūks gyvenimiškos patirties, nes gali išlaikyti koncentraciją kelis šimtus kilometrų, bet ne tūkstančius.
Dėsninga, kad Dakaro nėra laimėjęs jaunesnis nei 35 metų lenktynininkas. Jaunesniam tiesiog trūks gyvenimiškos patirties, nes gali išlaikyti koncentraciją kelis šimtus kilometrų, bet ne tūkstančius. Gali būti pirmas viename ruože, bet jei kitame ruože baigsi lenktynes, tavęs niekas neprisimins.
– Lietuvius sužavėjo istorija, kaip padėjote užkurti „Peugeot 2008 DKR“ modelius Dakare. Galėtumėte plačiau apie tai papasakoti?
– Tai istorinis įvykis. Kažkada yra buvęs panašus atvejis, kai Monte Karle vyko ralis. Tas ralis vyksta sausį, kalnuose, unikalus tuo, kad kalno apačioje – asfaltas, o viršuje – sniegas ir ledas. Todėl būtina labai rinktis padangas.
Viena iš naktų pasitaikė šalta, ir „Peuogeot“ automobiliai neužsivedė. Panašu, kad gyvenime viskas cikliška. Bolivijoje, daugiau nei 3 km aukštyje, atsitiko tas pats, todėl, matyt, šios komandos mechanikai nebuvo numatę tokios problemos.
Mes stovėjome šalia, priėjome ir pasiūlėme užtraukti. Bet jie viską darė pagal instrukcijas, tai likus trims minutėms iki starto pasiūlėme dar kartą, patampėme po uždarą teritoriją. Geras jausmas tampyti čempiono automobilį. Automobiliai buvo užvesti.
– Ką manote apie Dariaus Biesevičiaus kuriamą automobilį bekelės varžyboms?
– Man labai smagu, kad lietuviai yra inovatyvūs ir tai daro. Darius turi daug patirties ralio maratonuose, jis turi neblogą galvą ir yra padaręs sprendimų. Klausimas – kiek užteks galimybių, taip pat ir finansinių, automobilį testuoti. Sukonstruoti automobilį yra viena, bet važiuoti greitai – kita. Linkiu Dariui sėkmės.
– Kokie planai klasikinio ralio ir žiedinių lenktynių tema?
– Šiais metais mano tikslas yra koncentruotis į ralio maratonus. Aš labai mėgstu klasikinį ralį. Jeigu aš turėsiu papildomų galimybių startuoti kitose varžybose, startuosiu. Bet dėl rankos tris mėnesius negalėsiu startuoti niekur.
– Kokia aukščiausia temperatūra būna automobilyje?
– Turėjome kondicionierių iki to laiko, kai į mus įvažiavo priešiškai nusiteikęs konkurentas. Įprastai turėjome apie 35 laipsnių temperatūrą mašinoje. Bet šiaip automobilyje gali būti daugiau 15-20-čia laipsnių nei lauke.
– Kokios „Toyota“ degalų sąnaudos greičio ruože?
– Skaičiuojame, kad 30 litrų tenka 100 km važiuojant pervažiavimuose, 80 l/100 km greičio ruožuose, 100 l/100 km smėlyje. Vidutiniškai sunaudodavome apie 400 litrų kasdien, o vienas litras kainuoja apie 4 eurus, tad išlaidas galima apskaičiuoti. Daugiau nei keturias tonas degalų sunaudojome.
– Kiek kartų atsarginės dalys brangesnės bivake?
– Mes turime gerus santykius su automobilio gamintojais, todėl Dakare pirkome tomis pačiomis kainomis, tai labai gražus jų gestas. Bet būtų normalu, jei jos būtų trečdaliu brangesnės.
– Ar būsit su Antanu Juknevičiumi vienoje komandoje?
– Daug kas apie tai kalba. Kas yra komanda? Jeigu žmonės vaikšto viena apranga, tai komanda? Ar kai dirba vieni mechanikai? Ar kai važiuoja vienodomis mašinomis? Komanda turi būti tada, kai veikia kaip sinergija, kuri padeda efektyvinti veiklą. Mūsų technikoje per daug skirtumų, todėl bendra komanda gal labiau trukdytų, nei padėtų. Jei matysime, kad galime vienas kitam padėti, tada galvosime tikrai.
– Ar niekas Dakare nebandė vogti unikalių valstybinių numerių?
– Valstybiniai numeriai buvo gerai pritvirtinti, bet jie sulaukė tikrai daug dėmesio. 25 tūkst. Lt atrodytų nemažai, bet jei tai padeda patekti į tarptautinį eterį, tai tikrai pigi investicija. Pasvarstykime, tūkstantis yra daug ar mažai? Jei tūkstantis eurų, gal mažai, bet jei spyrių į užpakalį – tikrai daug.
– Ar Dakare gali vairuoti ir šturmanas?
Neplanuoju eiti į politiką. Niekada nesakyk niekada, bet būdamas politikoje padaryčiau gerokai mažiau, o dabar padarau daugiau.
– Taip, pagal taisykles yra pirmasis ir antrasis vairuotojas. Gali vairuoti abu. Bet jei esi visų galų meistras, tai paprastai nieko gerai nepadarai. Todėl aš manau, kad kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai išmano.
– Jūsų lenktynininko idealas?
– Yra lenktynininkų, kuriais žaviuosi kaip sportininkais. Paradoksalu, bet mano idealai arba negyvi, arba nebefunkcionalūs. Tai Richardas Burnsas, Colinas McRae, Michaelis Schumacheris.
– Ar norėtumėte, kad vaikai sektų jūsų pėdomis – važiuotų bekelės maratonuose?
– Unikali situacija mano šeimoje. Ką tik mano tėvukui sukako 90 metų, jis chorvedys, įkūręs visiems žinomus chorus. Mano mama yra medikė, sesuo – menotyrininkė. Mano sūnus nė viena iš šitų visų sričių nesidomi, jį domina diplomatija, chemija. Mano noras – kad mano palikuonys turėtų aistrą. Rinktis jiems, bet norėčiau, kad jie tą turėtų.
– Ar neplanuojate eiti į politiką?
– Neplanuoju. Nors niekada nesakyk niekada, bet būdamas politikoje padaryčiau gerokai mažiau, o dabar padarau daugiau. Gaunu nemažai klausimų dėl to, beveik iš visų partijų esu sulaukęs pasiūlymų, bet esu gerokai naudingesnis dabar, nei būčiau politikoje.
video|2579}
