„Tai išsirutuliojo tema tokia linkme, kad mes pradėjome lyginti save su šunimi. Gyveno kartą šuo, jis buvo pririštas prie būdos grandine, gaudavo kartą per dieną paėsti šutintų bulvių, kartais pieno, dar rečiau šviežienos po skerstuvių. Jis džiaugėsi savo šeimininku, jam vizgino uodega, ir visada ilgėdamasis jo laukdavo.
Jis buvo patenkintas savo gyvenimu, kol vieną pavasario rytą surūdijusi grandinė nutrūko. Šuo sutriko, kai jo kojos palietė dar niekad nemindžiotą žemę. Bet staiga jis pajuto neapsakomų tolių trauką ir išrūko iš kiemo. Šeimininkas jo pasigedo ir gailėjo, nebeturėjo nei sargo, nei draugo kieme. O šuo klajoja po pasaulį vienišas ir alkanas, svajoja apie gardų karvės pieną bei sutintas bulves ir iš skausmo suinkščia pagalvojęs apie šeimininką.
Šuo galvoja: „Buvo tvarka, buvo ir maisto, davė būdą, kuri buvo tik mano. Dabar lakstau kaip asilas po svietą, maisto susirasti turiu pats, būdos niekas dykai neduoda, veja lauk, kai įeinu į svetimas teritorijas. Tai kur ta laisvė ir kokia jos prasmė, kai negaliu uodegos vizginti iš malonumo?“ Pagalvojo šuo ir nukiūtino sau.
Savo laiške redakcijai toliau Donatas rašo: „Džiaugiuosi, kad yra Lietuva, kad esu lietuvis. Bet labai nusivyliau jos valdymu, netvarka, begaline VALDŽIOS LAISVE – ką nori, tą daro! Vagia, apgaudinėja, reketuoja... Dar dešimt metų ir valdžia viską išvogs, Lietuvos vėl nebeliks ant pasaulio žemėlapio, nes ji bus atiduota už skolas.“
Ačiū Donatui už jo mintis.
DĖMESIO! Kūrybiškiausi ir aktyviausi skaitytojai bus apdovanoti kiekvieno lietuvio bibliotekos vertomis knygomis. Skaitytojų laukia puikus leidinys „Kelias į nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdis 1988–1991“ ir įspūdingas albumas „Tūkstantmečio odisėja. Vienas vardas – Lietuva“.
Siųskite savo mintis adresu kovo11@15min.lt
