Ką jums reiškia Kovo 11-oji?
Tai vienas iš ypatingų man nutikusių, labai svarbių dalykų. Galbūt užtektų paminėti, kad aš našlaitis. 1939 metai, dar nepriklausoma Lietuva. Mane ir mano brolį pasiima Žebriūnų šeima – to režisieriaus, mano pusbrolio, šeima. Mažai tikėtina, kad aš busiu gyvas – buvau apsikrėtęs nuo mirštančio tėvo džiova. Giminaičiai mane pasilieka, o brolį atiduoda į prieglaudą. Bet aš nepamilstu nei dėdės, nei dėdinos. Mano didžiausias džiaugsmas buvo pirmo skyriaus mokytoja Mekienė, kurios vardo neatsimenu. Ateina bolševikai, labai gerai atsimenu, kai jie 1940 metais įžengė į Kauną. Mekienę su visa šeima išveža į Sibirą, mokyklos vedėją Reltą, kuris man irgi buvo svarbus, sušaudo.
Jau užtektų vien to, kad aš nekęsčiau tų bolševikų. Aš mačiau, ką jie darė su žmonėm, kaip jie vežė, kaip trėmė, kaip surištom rankom, kartais netgi spygliuotom vielom, buvo varomi žmonės ir visa kita. Visa tai matyti, išgyventi, išvengti lagerio ir kažką rašyti dar... būti nuo 1956 m. LTSR rašytojų sąjungos nariu, kažkaip išlaviruoti, pastatyti pjesių, iš kurių 8 uždraustos. Visa tai buvo skaudūs išgyvenimai. Kiekviena uždrausta pjesė... Atrodo viską sudėjai į ją, nugalėjai visus cenzūros varžtus, prasidėjo statymo stadija ir bum! Uždraudė!
Man tas Sąjūdis iš tikrųjų prasidėjo anksčiau. Ilgai su Stoniu važinėjome po Lietuvą nerodydami nei vienai cenzūrai, ką mes darysime viename ar kitame miestelyje. Sukurdavau pjesę, paskaitydavau Stoniui: tu pasirink iš dviejų personažų kurį norį. Ir mokomės: pusiau vaidinam, pusiau skaitom. Po to vyksta vakarai, mūsų nesuima. Vis dėlto, vėliau radome, kad man buvo užvesta baudžiamoji byla.
Džiugu, kad galėjome dalyvauti Sąjūdyje, kuris laimėjo Kovo 11-ą. Tai yra neapsakoma, tai neapsakomas džiaugsmas. Bet jis neturėjo tos euforijos, kur atrodė, kad iš dangaus mana pradės kristi. O kai ji nepradėjo kristi, apėmė nusivylimas: „O, nėr manos iš dangaus...“. Aš taip nemaniau, ir aš nesu toks nusivylęs, kaip kai kurie aimanuoja dabar apie Lietuvos būklę.
Kas labiausiai įstrigo iš 1990-ųjų kovo 10 – 11 d.?
Įstrigo tai, kad iki vidurnakčio mes dar nebuvome galutinai apsisprendę. Vieni klausė, ko mes skubame. Kovo 11 d. buvo sekmadienis. Pirmadienį Maskvoje buvo baisiai lemtingas Tarybų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos posėdis, į kurį mes buvome išrinkę ir Sąjūdžiui atstovavusių žmonių. Ten turėjo būti M.Gorbačiovas išrinktas prezidentu, ten turėjo būti patvirtintas įstatymas dėl išėjimo iš TSRS, kuris nebūtų niekaip leidęs mums išeiti. M.Gorbačiovas išrinktas prezidentu būtų galėjęs mums įvesti prezidentinį valdymą, kol dar mes nepaskelbėme Nepriklausomybės. Todėl mes skubėjome. Jautėme, kad reikia skubėti, kol Maskva mums dar neužtvėrė kelio. Tačiau liaudies deputatai sakė, kad skubėti nereikia: „Nesipykim su M.Gorbačiovu. Mus kviečia, galbūt nuvažiuokim vis dėlto“. Ir šitas tąsymasis, įvairių argumentacijų pateikimas užtruko. V.Landsbergis kvietė kiekvieną paeiliui išsakyti savo nuomonę.
Akademikas Eduardas Vilkas kalbėjo, kad nuogi į dilgėles krentam, kad tai yra nesąmonė. O jis buvo autoritetas, jis mylėjo Lietuvą.
Kad neapsijuoktų prieš tautą, balsą už Nepriklausomybę kėlė ir tie, kurie šito nebuvo numatę. Dabar visi esame signatarai, bet iš tikrųjų tarp mūsų yra visokių.Aš, kai man atėjo laikas pasisakyti, kalbėjau: „Ar jūs atsimenate, pažįstate garsų etnografijų žinovą, profesorių Norbertą Vėlių? Jis vaikščiojo su ramentais – toks buvo baisus radikulitas. Aš jam sakau: „Norbertai, gi tu žinai mūsų tautosaką, yra ten visokių receptų. Ką liaudies medicina sako?“ Jis pradėjo domėtis ir sužinojo, kad liaudies medicina patarė nuogam į skruzdėlyną lįsti, o jeigu skruzdėlės miega arba yra visą rūgštį pavasarį jau išleidusios, nuogam į dilgėles. Ir aš mačiau, kaip jis nuogas įkrito į tą skruzdėlyną, o po minutės iššoko iš ten visiškai sveikas.“
Aš šia kalba visus labai prajuokinau. Esu net parašęs tokį kūrinėlį „Kaip skruzdės padėjo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę“. Kitoje kalbos dalyje sakiau, kad Maskva jau 1939 m. mums buvo davusi ultimatumą ir tuomet buvo nuspręsta nesipriešinti. Tačiau dabar ryžkimės daryti, ką esame sumanę.
Noriu pasakyti nepaprastai svarbų dalyką, ko nieks beveik nenori prisiminti. Viską darė Sąjūdžio žmonės. Jeigu mes būtume išsirinkę Algirdą Mykolą Brazauską Aukščiausiosios tarybos pirmininku, tas aktas būtų pakištas giliai, nes jis buvo už suverenitetą Tarybų Sąjungos sudėtyje. Reiškia, visiškai kiti planai. Visa šita kankynė buvo daroma be komunistų, be brazauskininkų. O kai galų gale vis tiek jo neišrinkome, kur besidėsi. Kad neapsijuoktų prieš tautą, balsą už Nepriklausomybę kėlė ir tie, kurie šito nebuvo numatę. Dabar visi esame signatarai, bet iš tikrųjų tarp mūsų yra visokių.
Kaip vertinate Lietuvą praėjus dvidešimčiai metų po Nepriklausomybės atgavimo?
Dabar yra madinga reitinguoti, tai aš dabar blogiausią reitingą skirčiau savo tautai. Aš važinėjau agituodamas už Stasį Lozoraitį, sakau: „Jūs bent įsižiūrėkite į šį žmogų, kad paskui prisimintumėte, ką jūs praradote“. Išrinko A.M.Brazauską. Per kitus rinkimus aš važinėjau agituodamas už V.Landsbergį, atmetė.
Ir per kiekvienus Seimo rinkimus atsiranda, kažkoks demagogas: tai Paulauskas, tai Uspaskichas, tai Paksas, tai Valinskas. Ar tautai nėra aiškinama? Atsipeikėkit, žiūrėkit! Ir po to reitinguodami institucijas jie duoda 5 proc. Seimui... Aš esu nusivylęs tauta, kuri vis nepasimoko ir nepasimoko, o per kiekvienus rinkimus užkrauna Lietuvai vis naują kuprą. O tas kupras vis sunkiau nusimesti. Pagaliau, juk yra kairieji ir dešinieji, galite aiškiai rinktis. Niekaip. Tauta, kuri dabar peikia Seimą ir Vyriausybę, pasižiūrėkit į save. Kokie jūs esat? Prasigėrę, negalvojantys, kažkam kerštaujantys, nežinia, kam. Praktiškai užsikraunantys vis naują ir naują kryžių sau.
Antroje vietoje su neigiamu ženklu reitinguočiau teisėtvarką. Tai ne vien pedofilų byla. Teisėtvarka serga. Ji nėra nuteisusi nei vieno budelio, smogiko, ant kurių sąžinės yra išžudyta keliasdešimt žmonių – partizanų. Nei vienos bylos, nieko. Aš nekalbu apie dar daugybė numarintų bylų. Negaliu urmu kaltinti visų teisėjų, kad jie blogi, bet teisėtvarkai apskritai, duočiau labai nedidelį balą.
Kita vertus, juk gyvenimas teka kaip upė. Neįmanoma visko gerai padaryti. Kaip ir nėra žmogaus, kuris nugyventų gyvenimą laimingai, be krizių ir sunkumų. Taip ir tauta.
Kaip manote, ar lietuviai dar prabus?
Laikas kaip tėkmė, kaip upė neša naujus sunkumus, ledai laužo lieptus ir pan. Bus visko. Bet mes pasimokysime iš savo klaidų, statysime stipresnius tuos lieptus, kad ledai neišneštų.
Be to, man norisi, kad Lietuva būtų lietuviška. Mes turime tokią gražią skambią savo kalbą. Nuo pat 1918 m. J.Basanavičius svajojo apie Tautos namus, kurie būtų kaip šviesa visai tautai. Ką mes dabar turime? „Akropolį“! Žodis „Akropolis“ reiškia šventovę, menų centrą. Dabar – tai pinigo, prekybos centras. Šitie dalykai mane liūdina, bet aš matau, kad tai neapsiriboja vien Lietuva, tai yra pasaulio problema. Galbūt kada nors mes turėsime skaudžiai sumokėti už tą savo laimės ieškojimą per pilvą, per išorę.
