Kai pirmosiomis karo dienomis į Bučos miestą įvažiavo rusų tankų kolona, 46 metų Tetiana Pomazanko pamanė, kad tai ukrainiečių tankai, ir išėjo į sodą pasižiūrėti.
„Jie važiavo gatve. Ji manė, kad jie yra mūsų“, – amerikiečių laikraščio „The New York Times“ žurnalistams pasakojo jos mama.
Kariai atidengė ugnį. Kulkos perskrodė medinius vartus ir tvorą. Moteris iš karto žuvo.
Jos 76 metų amžiaus motina Antonina Pomazanko dukros kūną uždengė plastikine plėvele ir medinėmis lentomis.
„Naktį ją kaip galėdama palaidojau“, – sakė ji. „Buvo tiek daug apšaudymų, kad nežinojau, ką daryti“.
Vietos gyventoja Kristina nepriklausomam rusų tiriamosios žurnalistikos portalui „The Insider“ pasakojo, kad visiems tai buvo „siaubingos dienos“, kuomet mieste nebuvo nei elektros, nei vandens, nei dujų.
Gyventojams buvo draudžiama palikti savo slėptuves, o nepaklusę buvo sušaudomi be įspėjimo.
„Į mūsų kiemą įsuko karinė priešų technika. Kovo 5 dieną išmušė visus langus, įsiveržė į namus ir atėmė telefonus.
Kovo 6 dieną išsivedė mano vyrą ir tėvą apklausai – rado, kad iš jų telefonų buvo skambinta į Ukrainos teritorinę gynybą, mes tai darėme, nes bandėme išvažiuoti ar bent kiek sužinoti apie esamą situaciją.
Jie (rusai past.) tikrina viską – įrašus socialiniuose tinkluose, „Telegram“ kanaluose, ir jei tu parašei bent kažką, kas jiems nepatiko – laukia mirtis.
Aplink namą nuolat girdėjosi, kaip šaudomi žmonės – kokie siaubingi tai garsai. Net baisesni nei bombų švilpimas. Tik sėdi rūsyje ir meldiesi, kad grąžintų tavo artimuosius.
Mums pasisekė – pasitaikė rusų vadas, kuris myli vaikus. Žinodamas, kad mano trimetė dukra irgi yra rūsyje, įsakė patraukti karinę techniką ir negąsdinti vaiko.
Mums atnešė maisto, saldumynų vaikams. Mūsų vyrus paleido – nesugebėjo įrodyti jų kaltės.
Prieš šią rusų karių grupę kiek anksčiau per gyvenvietę ėjo „kadyrovcai“ (Čečėnijos vado Ramzano Kadyrovo į Ukrainą pasiųsti kovotojai, – red. past.), jie per kažkokį stebuklą aplenkė mūsų namą.
Rusų vadas pasakė, kad jei jie būtų įėję vidun, jau nieko iš mūsų nebebūtų gyvųjų tarpe.
Jie keršija už sunaikintą saviškių koloną ir visiškai nesirenka ką žudyti. Mums pasisekė“, – leidiniui pasakojo Kristina.
Ji taip pat prisiminė, kad kitas tris dienas praleido slėptuvėje savo namo rūsyje, klausantis šūvių garso.
Į namą buvo atvesdinta 15 žmonių, pabėgusių iš Hostomelio. Pasak moters, šeima stengėsi pamaitinti ir juos, dalijosi turimomis atsargomis.
„Kovo 10 dieną per radiją išgirdome, kad nuo 9 valandų bus atveriamas humanitarinis koridorius ir supratome, kad reikia iš čia bėgti.
Paklausėme jų, ar galime išgabenti vaiką. Jie pasakė, kad mašina ne – sušaudys. Nutarėme eiti pėsčiomis. Pasiėmėme vežimėlį, baltą vėliavą ir minimaliai daiktų.
Vaikišku vežimėliu teko apvažiuoti taikių gyventojų kūnus, kurie gulėjo gatvėse jau ne pirmą dieną. Vaikui aš apie tai nieko neaiškinau, nes nežinojau, kaip tą padaryti“, – apie Bučos siaubus pasakojo moteris.
„Beveik kiekviename kieme – rusai. Staiga nuskambėjo komanda „stok!“.
Mes sustingome pakeltomis rankomis, vėliau pamačiau, kad ir dukra vėžimėlyje pakėlė rankutes.
Du postai mus praleido, o trečiajame pareiškė, kad nepraleis, nes koridorius atidaromas tik 15 valandą.
Apėmė baisi neviltis. Grįžome atgal, dar vienas bandymas.
Dairytis negalima – tik pirmyn. Prieš pat mus pralėkė civilių automobilis, užvažiavo ant minos ir sprogo. Beveik nieko iš jo neliko, tapo aišku, kad kelias užminuotas.
Vyrai ėjo priekyje, aš su vežimėliu iš paskos. Per minas, žuvusiųjų kūnus, sunaikintą karinę techniką, o vėliau per pelkę mes kapstėmės į laisvę“, – prisiminė Bučos gyventoja.
„Galiausiai mus pasitiko kariai ir perdavė vaikinams iš Nepaprastųjų situacijų ministerijos, sėdome į autobusus ir išvažiavome.
Atvykome į Rusijos patikros punktą ir laukėme 4 valandas. Naujienos blogos. Mūsų neįsileido, teko nakvoti autobuse.
Mažai žmonių žino apie humanitarinius koridorius šiuose patikros punktuose ir jie juos įsiutina.
Sutemus virš galvų ėmė skristi raketos. Radome rūsį – ten pasislėpė moterys ir vaikai. Lauke buvo 10 laipsnių šalčio.
Rūsyje trūko kanalizacijos vamzdis ir šiame siaube, smarvėje ir šaltyje mes sėdėjome iki ryto“, – pasakojo įvykių liudininkė.
Kristina prisiminė, kaip ryte ukrainiečiams pavyko susitarti, kad rusai praleistų civilių autobusus.
Išsigandę gyventojai iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad jiems pavyks ištrūkti iš pragaro.
„Kol kas esame saugūs, tačiau psichika visiškai sulaužyta. Mes pasikeitėme ir niekas jau nebebus kaip anksčiau.
Mes stengiamės įprastai bendrauti, net po truputį juokauti, tačiau užmerkus akis iš karto grįžta tas kūnais nusėtas kelias ir prisiminimai, kaip sustingome pakeltomis rankomis, laukdami jų sprendimo.
Tai, kad mums pavyko ištrūkti – laimė. Tačiau mintimis ir siela aš vis dar su Buča ir su visais miestais didvyriais, su žmonėmis, kurie įstrigę spąstuose, su vaikais, kurie išvis neturėjo būti įtraukti į karą“, – apie Bučoje patirtą siaubą kalbėjo liudininkė.
Kita Bučos gyventoja – Jekaterina, pasakojo iš Bučos ištrūkusi jau antrą apgulties dieną, tačiau ten liko jos tėvai ir seserys. Juos keturias paras laikė įkaitais.
„Jie ėmė vietinius įkaitais ir naudojosi jais kaip gyvu skydu. Šešiems žmonėms rusai davė stiklainį pašteto ir pusantro litro vandens.
Tėtį jau buvo pastatę į eilę sušaudyti. Per stebuklą jam pavyko iš jos ištrūkti, o štai 10 vaikinų išrengė ir sušaudė“, – kalbėjo Jekaterina.
„Kovo 11 dieną mano šeimą paleido. Jie traukėsi gatve, kuri buvo nusėta taikių gyventojų kūnais. Mieste visą mėnesį nebuvo dujų, elektros, vandens.
Mūsų rajoną okupavo, o gyventojų neišleido. Tuos, kurie išdrįsdavo išeiti į gatvę – sušaudydavo“, – apie kraupų apgulties mėnesį kalbėjo liudininkė.
„Mano tėvai sako, kad tarp okupantų buvo ir rusai, ir buriatai, ir baltarusiai.
Jie plėšė namus, o tankus statydavo tiesiai namų kiemuose. Paklausti, ko čia atėjo, jie sakydavo, kad išvaduoti ukrainiečių nuo „banderovcų“, o baltarusiai sakė, kad tiesiog vykdo įsakymą. Jie visi jauni, maždaug 18-20 metų“, – pasakojo Bučos gyventoja.
Dar vienas įvykių liudininkas Igoris pasakojo „The Insider“, kad karas jį užklupo Bučoje lankant sūnų. Rusų okupantai pasirodė kovo 3 dieną.
„Mes pasislėpėme namo rūsyje. Labai išsigandome, nežinojome ką daryti – tiesiog sėdėjome ir laukėme. Vakare išgirdome, kad jie ėmė daužyti kaimyninio namo langus.
Supratome, kad jie marodieriauja, nori kažką pavogti. Visą naktį klausėmės šių garsų, kaip jie daužo langus ir neša daiktus iš namų. Taip sėdėjome iki ryto.
Mums pasirodė, kad jie nuėjo gilyn į miestą, o tuomet iškilo klausimas, ką mums valgyti, kaip gamintis maistą ir kaip išvis gyventi – mieste nebuvo nei elektros, nei dujų.
Rusai įkūrė bazę netoli nuo mūsų namų, maždaug už pusės kilometro. Žmonės ėmė eiti iš namų ir pradėjo gaminti maistą ant ugnies“, – pasakojo vyras.
Igoris prisiminė savo akimis matęs, kaip rusai atsigabeno artileriją ir ėmė apšaudyti gyvenamųjų namų kompleksą Irpinėje.
„Mūsų rajoną bombardavo ne taip smarkiai, tačiau bombos vis vien mus pasiekdavo.
Turėjome kaimynę, raketa pataikė į gretimą namą, o jai nuolauža smarkiai sužalojo koją. Tą dieną buvo jos sūnaus gimtadienis, kad jo negąsdintų, ji kentė skausmą kažkaip pati persirišusi koją.
Skambino gydytojams, tačiau šie pareiškė, kad į karo veiksmų zoną nevyks. Taip ji prakentėjo iki ryto, o paskui mirė nukraujavusi“, – apie kraupius Bučos įvykius pasakojo Igoris.
Jis prisiminė, kad po kelių dienų paklausė kaimynės sūnaus, kaip laikosi jo mama. Šis atsakė, kad mama mirė ir jau 4 dienas jos kūnas tiesiog guli namuose.
Tuomet jie palaidojo moterį tiesiog jos namo kieme esančiame darže iškasę duobę.
„Pagal galimybes stengėmės palaidoti tuos, ką rasdavome, ant kelio paliktus kūnus.
Civiliai buvo žudomi kiekvieną dieną. Toks jausmas, kad jie ėmė lieti pyktį už sunaikintą karinę techniką ant žmonių.
Kažkuriuo metu jie pradėjo patruliuoti gatvėse, eiti į namus, tikrinti telefonus. Pas vieną vaikiną telefone rado nuotrauką, kuri jiems nepatiko – jie jį už tai nušovė“, – kraupų rusų okupantų elgesį prisiminė Igoris.
Vietos gyventojas atskleidė ir daugiau kraupių detalių, kaip Rusijos kariai elgėsi Bučoje.
„Kitą dieną jie užėjo į kraštinį namą gatvėje, šalia kurio buvo pastatytos barikados. Jie įsakė name gyvenančiam vyrui išeiti į lauką ir paklausė: „Pas tave čia barikados, tu padėjai jas statyti?“. Ir nesulaukę atsakymo jį nušovė.
Drąsūs vietiniai vaikinai savo automobiliu ėmė vežioti geriamąjį vandenį vietiniams. Okupantams tai nepatiko ir jie juos nušovė.
Viena moteris gamino maistą kieme prie savo namų. Pamatė rusus ir išsigando, nubėgo slėptis į laiptinę, o jie ėmė šaudyti į laiptinės duris ir per duris ją nušovė.
Aš nežinau, su kuo jie kariauja“, – karčiai stebėjosi vietos gyventojas.
