Laikykimės pusantro. Ar Lietuva priglaustų COP29?

Dvidešimt šeštas kartas nemeluoja?

Po vienu stogu Glazge susirinkus gausiam žmogaus rūšies atstovų būriui iš visų pasaulio kraštų, lyg drugelius tyrinėjantis entomologas gali stebėti, kaip mums sekasi išsigelbėti. Vargiai sekasi. Jungtinių Tautų konferencijoje COP26 žmogaus laikysena artėjančios katastrofos akivaizdoje primena zuikio elgesį, kai vilkas jau žioja jam uodegą, o šis užuot šokęs nuo bėdos, renkasi kailinių spalvą, kurie labiau tiktų prisitaikyti žaibiškai kintančioje aplinkoje ir išlikti nepastebėtam plėšrūno. Kai be vienos minutės esi vilko pusryčiai, ne laikas galvoti, kaip atrodai.

Šį kartą klimato konferencijoje net tik Mažųjų šalių salose aljanso AOSIS būstinėje paviljonų pakraštyje, be ir iš aukščiausios plenarinės tribūnos skriejo įspėjimai apie nebegyvenamos ateities perspektyvą. Pavojaus signalus siuntė ne vien ties išlikimo bedugne atsidūrusių nykštukinių salų valstybių delegatai, o ir pats Europos Komisijos viceprezidentas Fransas Timmermansas.

Kai kitą kartą pilsi kurą į savo automobilio baką, pabandyk įsivaizduoti, ką kalba viceprezidentas apie negyvenamą (unliveable) ateitį savo anūkams. Daugybei į Glazgą atvykusių dalyvių trinama jų ateitis – tai jau regima tikrovė. Glazge sutiktajam Ashnelliiui Jeffersui iš Monserato salos Karibų jūroje tenka išgyventi vis stipresnes audras, per vieną tokių atplyšusi nuolauža jo bičiuliui nurėžė kojas. Klimato kaitos konferencijoje tokios istorijos nebestebina.

Glazgo pakte išlaikytas Paryžiaus susitarimo tikslas neįkaitinti planetos daugiau negu iki 1,5 laipsnio, tačiau palikta daug nuolaidų iškastiniam kurui toliau veikti žmonijos ir Žemės ateitį. Vadinasi, dar ne dabar viskas nuspręsta, dar ne 26-ąjį kartą.

Vardas, kurio negalima minėti – nafta

Pirmojoje stebėtoje plenarinėje sesijoje papuoli tarp dviejų ugnių – Saudo Arabijos ir Bangladešo. Klimato derybose abi šalys atstovauja skirtingoms barikadoms. Vieni yra blogieji berniukai, kurių valstybė sukurta ant planetos atmosferą perkaitinusių išteklių. Kiti – bedaliai ir nuskriaustieji, kuriems dėl deginamos naftos produktų įsibėgėjęs globalinis perkaitimas išvis grasina išnykti.

Marijaus Gailiaus nuotr./Veiksmo erdvėje

Ir konferencijoje jie pasisako paeiliui! Kaip iš viso tokias skirtingas darbotvarkes atsinešusioms delegacijoms įmanoma susikalbėti? Tam ir skirtas Jungtinių tautų formatas – susikalbėti.

Atrodo neįtikėtina, bet dar nė viena klimato kaitos konferencija iš 25 praėjusių į savo sprendimus neįtraukė esminių sąvokų kaip „iškastinis kuras“ ar „anglis“ – be abejonės, ne be tokių šalių kaip Saudo Arabija pastangų. Naftos monarchiją miniu ne šiaip sau, nes šalies derybininkas buvo viena aktyviausių figūrų plenarinėse sesijose, tad patyliukais praminiau lakštingala, negalinčia nečiulbėti. Kaži ar jo atlyginimas nepriklauso nuo ištartų žodžių?

Glazgo pakte pagaliau įvardijama kertinė kategorija (iškastinis kuras, Karlai!) nepaisant nuolatinio eterį užimančio kai kurių valstybių verbalinio bla bla bla. Už tvoros protestuotojams reikalaujant stabdyti didžiausius planetos teršėjus – iškastinio kuro pramonę, oficialios derybos turbūt negali praeiti be jokios pastabos apie tai. 2009 m. klimato derybose Kopenhagoje, teikusiose daug vilčių ir pasibaigusiose nesėkme, pagrindiniai žodžiai atrodė tolimi kaip dvejetukininko šansas be klaidų parašyti kontrolinį.

Vis dėlto bad guys pastangomis dokumente lieka kvietimas laipsniškai atsisakyti ne paties iškastinio kuro, o „neefektyvių iškastinio kuro subsidijų“, kad ir ką tai reikštų. Būtų tas pats, jeigu dietologai siūlytų vartoti nesaldžius varškės sūrelius, neriebius vėdarus arba aliejuje nekeptus blynus. Visiems po Glazgo jau žinoma, kad Indija išsimušė ir kompromisinį veiksmažodį dėl anglies naudojimo perspektyvos: kol kas pasaulis anglies neatsisakinės, tik mažins.

Pirmojoje stebėtoje plenarinėje sesijoje papuoli tarp dviejų ugnių – Saudo Arabijos ir Bangladešo.

Tarp kitko, susipažindamas su dalyviais dažniausiai pristatai ne tik vardu ir kilmės šalimi, bet ir įsivardydamas pakraipą: esi bad guy ar good guy? Lietuva yra gerieji berniukai. Mes norime jau iki 2030-ųjų metų šiltnamio dujų sumažinti trečdaliu ir žinome, kaip tai padaryti.

Glazgo darbotvarkėje praėjo netgi nulinės taršos automobilių deklaracija, kurią pasirašė ir Lietuva. Ji kviečia nuo 2035 m. pamiršti vidaus degimo variklių garsą ir apskritai koks degusis skystis į juos pilamas. 2009 m. Kopenhagoje mintis apie naują transporto erą būtų atrodžiusi it beprotybė, nes tuomet pirmos kartos elektrinio „Nissan Leaf“ turbūt nė nebuvo inžinierių brėžiniuose.

Vadinasi, Jungtinės Tautos veikia – ribotai, bet veikia. Lyg ta pasakos sesuo, visiems iš lėto audžianti dilgėlių pluošto marškinius, kurios išvis kaži ar kiekvienas vilkės.

„Keep 1,5 alive“

Niekas nekaltas? Europiečiai nekalti, kad iš savęs ir kitų reikalauja didesnės, dar didesnės ambicijos. Mažųjų valstybių salose gyventojai nekalti, kad planetai sušilus iki dviejų laipsnių, jų valstybių nebeliks. Ar kalti naftą išgaunantys kraštai, kad negali atsisakyti žaliavos, nuo kurios priklauso jų gerovė? Ką aukotume – ar paauksuotus naktinius marškinius šeicho haremo meilužėms, ar galimybę Tuvalu arba Fidžiui išsaugoti ne tik savo pakrantę, bet ir visą valstybės teritoriją, valstybingumą?

Jungtinėse Tautose dalyvaujančios valstybės tokius argumentus pagal nutylėjimą iš esmės ir deda ant derybų stalo – ištisas dvi savaites, nuo ryto iki vakaro (mūsų darbo diena trukdavo 14 valandų). Atskiros šalys šiuo plačiu formatu derasi blokais, Lietuva savo mandatą dalijasi su Europos Sąjunga. Rusija toliau pašla savo kryptimi be krypties.

Didžiausią grupę šiose derybose sudaro darinys G77+Kinija. Pamatęs tvarkaraštyje jų plenarinę sesiją, panūstu susipažinti, kokie atspirties taškai jiems aktualiausi: sakau, pasidomėsiu. Ministerijos koleges tokia idėja prajuokina: jeigu ir prasmuksi į vidų, sako, tik šnipu palaikys.

Vis dėlto pavyksta patekti į kitą aukšto lygio dvišalį susitikimą. Ketvirtadienio vakarą, priešpaskutinę derybų dieną, Lietuvos delegaciją pasiekia Europos Sąjungos (ES) kvietimas neformaliai aptarti kai kurias klimato kaitos švelninimo pozicijas su Jungtinėmis Tautomis (JT). Paaukojęs siūlymą dalyvauti britų rengiamoje vakarienėje, užimu delegato vietą.

Marijaus Gailiaus nuotr./Aplinkos ministerijos komanda

Susitikimas baigiasi nusprendus, kad pamiegoti įmanoma – netgi būtina prieš paskutinius derybų raundus penktadienį.

O tada penktadienis parodė, kad ir penktadienio neužteko. Ir miego turbūt neužteko.

Glazgo paktą pavyko priimti šeštadienį 21 val. 40 min. Lietuvos laiku.

COP29 – Vilniuje?

Klimato konferencijos yra tarsi ilga kelionė, kuri turi aiškius tikslus, bet daugybę maršrutų, tarp jų – ir klystkelių. Ateinantys du COP’ai vyks šalyse, kurių nepavadinsi klimato krizės avangardu, – tai yra Egipte ir Jungtinių Arabų Emyratuose.

Užtat intrigą siūlo 2024-ieji. Jungtinės Tautos, „laikydamosi regioninių grupių rotacijos principo“ tikisi pasiūlymo prezidentauti konferencijai COP29 sulaukti iš... Rytų Europos šalių. Negi vėl Lenkijos? Lenkija jau buvo priglaudusi tris klimato konferencijas, daugiau jų yra įvykę tik Vokietijoje.

Glazgo darbotvarkėje praėjo netgi nulinės taršos automobilių deklaracija, kurią pasirašė ir Lietuva.

Tad jeigu 29-oji klimato kaitos konferencija vyktų... Lietuvoje? Juolab kad šioji labiau bus mažesnės apimties nei Paryžiaus ar Glazgo. Tokį įsipareigojimą galima vertinti rimtai arba pusiau rimtai. Jeigu rimtai, tai Lietuvoje vis dar trūksta idėjinio proveržio (nors nepasakytum, kad iki šiol didžiausią anglies jėgainę Europoje eksploatuojanti Lenkija būtų kažin kuo pranašesnė). Šalyje aktyviai veikia kokia dešimtis klimato tyrinėtojų ir teoretikų (pirmiausia Vilniaus universiteto Geomokslų institute) ir saujelė profesionalių valstybės tarnautojų (kurių dauguma dirba Aplinkos ministerijoje). Kitose viešojo sektoriaus institucijose – nuo universitetų iki ministerijų – klimato mokslo ir politikos klausimai vis dar lieka tarsi podukros vietoje. Jau nekalbant apie tai, kad Lietuvos užsienio reikalų vadovai turi gerokai per daug kitų rūpesčių.

Kai kurioje nacionalinėje žiniasklaidoje atskiros rubrikos klimato kaitai įkurtos tik šįmet, o organiškas pilietinis klimato judėjimas – „Išnykimo sukilimas“ – pradėjo reikštis vos prieš keletą mėnesių. Su tokiais ribotais ištekliais kaži ar turėtume intelektinio svorio po trejų metų priglausti konferenciją, kad ji neliktų tik bla bla bla?

Kalbant pusiau rimtai, priglausti tokio dydžio renginį – tai didelės galimybės. Glazge žmonių gyvena daugmaž tiek pat kiek Vilniuje – ir miestas sugebėjo priimti beveik 40 tūkst. konferencijos dalyvių. Kuo mes prastesni?

1. COP29 automatiškai išspręstų nelaimingą Vilniaus sporto rūmų konversiją į konferencijų centrą. Nebūtų kur dėtis – tektų investuoti. Ir liktų rūmai ilgam. Ir po pasaulį pasklistų nuotraukos su žavinga rūmų stogo ir Gedimino bokšto kompozicija. Jeigu panorėtume truputį Vilniui būdingos ironijos, galėtume dar laivą simbolizuojantį stogą pavadinti Nojaus arka.

2. Verslas atsigriebtų už nelaimingus pandeminius metus ir dar užsidirbtų į priekį. Glazge viešbučių kainos prieš konferenciją pakilo ir 1000 procentų. Vienas sutiktas konferencijos svečias amerikietis už naktį trijų žvaigždučių prabangoje mokėjo 600 dolerių, kai dabar, jau savaitė po konferencijos, tame pačiame viešbutyje tokią pačią kokybę gautum už 41 eurą. Lietuviai nebūtų tokie įžūlus plėšikai kaip škotai ir savo garbiems svečiams ir viešnioms iš viso pasaulio taikytų ne daugiau kaip, tarkim, 500 procentų antkainį. Tuomet dar prisijungtų laikinoji sostinė, siūlydama nakvynę už žmogišką kainą su šūkiu „Ir Kaune pamiegoti galima“.

3. Vilniaus oro uostas savaime išgarsintų Lietuvą kaip agresyviai klimato neutralumo siekiančią valstybę, nes kur tu rasi geresnę atmosferai ypač žalingo oro transporto antireklamą. Jeigu renkiesi didelį ekologinį pėdsaką paliekantį skrydį, būk malonus, pasikankink ne tik sausakimšame lėktuve, bet ir terminale. Be to, šiame oro uoste galimai pasiklystų Saudo Arabijos delegatas, todėl 2024-ųjų Vilniaus klimato susitarime būtų galima prastumti ne tik pasiūlymą atsisakyti „neefektyvių iškastinio kuro subsidijų“, bet ir paties… iškastinio kuro!

Pabandom? Konferencijos data jau paskelbta – tai yra 2024 m. lapkričio 11-22 dienomis.

Mums lieka pasiūlyti vietą.

Šios publikacijos skyrelis „Keep 1,5 alive“ buvo patikslintas autoriaus prašymu dėl derybinių klausimų jautrumo.

Marijus Gailius yra aplinkos ministro atstovas spaudai, tačiau ši publikacija tiesiogiai su šiuo jo darbu nesusijusi, autorius rengė ją portalui 15min.