Sunki ūkininko Romualdo Starevičiaus pradžia
Pieno ūkį ir 55 melžiamas karves turintis Romualdas Starevičius buvo vienas pirmųjų ūkininkų Kauno rajone. Jis tvirtina, kad narystė ES leido jam patikėti žemdirbystės perspektyva ir modernizuoti ūkį.
R.Starevičius ryžosi savarankiškai veiklai 1989 m., dar nesuirus kolūkiams. „Tada tokių mūsų visame rajone buvo tik trys“, – šypsojosi ūkininkas.
R.Starevičius sakė, kad pradžia jam buvusi labai sunki. Įsikūrė ūkininkas plyname lauke, pastatė namą, surentė tvartą, augino gyvulius, daržoves, javus. „Valdžia, suirus kolūkiams, ilgai pirmenybę teikė žemės ūkio bendrovėms, joms sudarydavo galimybes įsigyti žemės ūkio techniką trigubai pigiau nei rinkos kaina, o mes turėjome pirkti iš jų“, – prisimena R.Starevičius.
„Iki stojimo į ES nejaučiau jokio valdžios dėmesio“, – sakė R.Starevičius.
Jis tikino, kad ir vėliau girdėjęs tik kalbas apie valstybės paramą ūkininkams. „Iki stojimo į ES nejaučiau jokio valdžios dėmesio“, – sakė R.Starevičius.
Skolindavosi iš tetos
Ūkininkas prisimena, kad visą laikotarpį iki Lietuvos narystės ES jam vos pavykdavo sudurti galą su galu. „Dažnai skolindavomės iš tetos, kuri buvo pensininkė. Ūkiui nuolat trūko apyvartinių lėšų, juk reikėjo sėti, arti, gaminti pašarą“, – pasakojo R.Starevičius.
Jo teigimu, perdirbėjai nuolat vėluodavo atsiskaityti už pieną, neskubėdavo sumokėti ir gyvulių supirkėjai. „Atiduodi pieną ir lauki mėnesių mėnesiais, kol sumokės. Tas pats buvo ir parduodant gyvulius. Tada neturėjome jokių teisinių priemonių apginti savo interesus, buvome išnaudojami ir spaudžiami. Dėl to drąsiai sakau, kad iki įstojimo į ES žemės ūkis gyveno niūrius laikus“, – kalbėjo R.Starevičius.
Narystė atnešė optimizmą
R.Starevičius nedvejodamas teigia, kad ES jam atnešė daug naudos. „Tik tada, kai įstojome į ES pajutau, kad mano veikla turi perspektyvą, galima planuoti plėtrą, modernizuoti ūkį. Po 2004 m. baigėsi vėlavimai atsiskaitant už produkciją, nors supirkimo kainos niekada nebuvo didelės“, – tvirtino R.Starevičius.
Jis nuo pirmų įstojimo į ES metų pradėjo dalyvauti įvairiose paramos programose. „Be ES paramos tikrai nebūčiau tiek modernizavęs ūkio kaip dabar: pastačiau naują erdvų tvartą, įrengiau saugią aplinkai mėšlidę, artezinį gręžinį, įsigijau pieno šaldytuvą, dalyvavau aplinkos apsaugos projektuose, pavyzdžiui, iki narystės ES niekas nebūtų pagalvojęs, kad galima gauti išmokas už neartas žiemai ražienas“, – pasakojo ūkininkas.
R.Starevičiui Nacionalinė mokėjimo agentūra neseniai patvirtino paraišką dar viename paramos projekte. „Už gautą paramą pirksiu naują traktorių, šienapjovę, grėblį, kitą techniką. Taigi tik narystė ES leido patikėti, kad žemdirbystė Lietuvoje gali būti perspektyvi veikla, iš kurios galima oriai gyventi“, – teigė R.Starevičius.
Jūrininkai pasijuto žmonėmis
Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža sako, kad iki Lietuvos narystės ES jūrininkai irgi nematė šviesos tunelio gale.
Įstojus į ES dar kurį laiką į mus nepatikliai žiūrėjo. O dabar viskas susilygino. Ir algos gerokai pakilo.
„Kol nebuvome ES nariai, jūrininkams konkuruoti tarptautinėje darbo rinkoje buvo labai sunku. Retai kada su ES šalies vėliava plaukiojančio laivo savininkas anuomet imdavo į savo įgulą Lietuvos pilietį. Įstojus į ES dar kurį laiką į mus nepatikliai žiūrėjo.
O dabar viskas susilygino. Ir algos gerokai pakilo. Nebežiūri į Lietuvos jūrininką kaip į trečiosios šalies atėjūną. Alga ir socialinės garantijos priklauso tokios, kokios mokamos toje šalyje, su kurios vėliava plaukioja laivas. Tiesa, prie tarptautinės bendruomenės Lietuvos jūrininkai suskubo jungtis dar neįstojus į ES. 1996 m. mes jau priklausėme tarptautinei transporto federacijai. 1999 Briuselyje buvo surengtas Europos transporto darbuotojų kongresas, kuriame dalyvavo ir Lietuvos jūrininkai“, – pasakojo P.Bekėža.
Juvelyrė Danutė Tikužienė: „Dabar – jokių bėdų“
Tautodailininkė, juvelyrė Danutė Tikužienė niekuomet nesiskundė gyvenimu – nei sovietmečiu, nei dabar.
Nuo žmogaus nusiteikimo ir požiūrio viskas priklauso.
Kas viską keikia, tam ir Europos Sąjunga nepadės.
„Nesiskundžiau gyvendama nei Sovietų Sąjungoje, nei nepriklausomoje Lietuvoje, neblogai man ir dabar. Nuo žmogaus nusiteikimo ir požiūrio viskas priklauso.
Kas viską keikia, tam ir Europos Sąjunga nepadės. Kaip juvelyrė, noriu akcentuoti, kokie buvo dirbinių pirkėjai vos tik atgavus nepriklausomybę, ir dabar. Anksčiau niekas per daug nesirinkdavo, rafinuotu skoniu nepasižymėjo. Net mažytis gintaras ant virvelės jau buvo gražu. O dabar pasaulio pamatėm, žinom, kaip žmonės užsienyje atrodo, kuom puošiasi, ką vertina. Šių dienų juvelyrams tenka pasukti galvas, kaip įtikti vis išrankesniam pirkėjui.
Tiesa, pamenu, sunkų gyvenimo etapą, kuomet Lietuvai atgavus nepriklausomybę abu su vyru netekome darbo. Vienas po kito gimė trys sūnūs. Parduotuvių prekystalius nuklojo bananai, kitokie, tuomet atrodė, egzotiški skanėstai, o mes nieko sau leisti negalėjom. Teko pavargti, kol atsistojome ant kojų.
O dabar – jokių bėdų. Knibinėju savo dirbtuvėlėj papuošalus, anūkus padaboju. Tik gaila – vienas sūnus į Švediją išvykęs uždarbiauti. Čia ta pati Europos Sąjunga vartus atvėrė skalsesnio duonos kąsnio ieškoti. Bet nieko, tikina, užsidirbs ir grįš.“
Pensininkas Alfonsas Žobakas: „ES Lietuvai davė daug, bet pensininkai tą jaučia menkai“
Panevėžietis pensininkas Alfonsas Žobakas pripažįsta, kad tuomet, prieš referendumą, jis dvejojo, ar Lietuvai verta stoti į Europos Sąjungą. Aktyviai vidaus ir užsienio politika ir ekonomika besidomintis vyras pripažino, kad taip ir nesugebėjo iki balsavimo datos perskaityti susitarimo teksto.
Ketvirtadalį sutarties išanalizavęs A.Žobakas teigia, kad to padaryti nesugebėjo ir didžioji dalis parlamentarų.
Kadangi sutarties iki galo neperskaičiau – į referendumą dėl stojimo į ES ėjau kaip kvailys.
„Mano nuomone, referendumui parlamentas pateikė klausimą, nors 90 procentų parlamentarų buvo visai neskaitę sutarties. Tuo, ką jiems išaiškino Petras Auštrevičius, viskas ir baigėsi. Kadangi sutarties iki galo neperskaičiau – į referendumą dėl stojimo į ES ėjau kaip kvailys. Man nepatiko kai kurie punktai”, – prisiminė A.Žobakas.
Pasak pensininko, jo netenkino sutarties punktas, skelbiantis apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymą. A.Žobako teigimu, elektrinės uždaryti nereikėjo ir ji sėkmingai būtų veikusi dar ir šiandien, kai minimas įstojimo į ES dešimtmetis.
„Apie tai kalbėjausi ir su šios srities specialistais. Pagal tarptautinį ekspertą, dirbusį Atominės energetikos agentūroje Vienoje, kurį aš buvau sutikęs prieš trejus metus iki elektrinės uždarymo, Ignalinos atominė elektrinė yra trečia ar ketvirta pagal saugumą Europoje. Mūsų atominė elektrinė buvo pakankamai saugi.
Tačiau yra kitas aspektas. Ji pagal energinį efektyvumą, savikainą nėra labai pigi. Ji papuola į elektrinių dvidešimtuko pabaigą, todėl energija buvo ne pigi, bet vertinant saugą, jos uždaryti tikrai nereikėjo. Piktina ir tai, kad kai kada Biruselyje priimti įstatymai viršija mūsų įstatymus“, – sakė pensininkas.
Ragina išmokti skaičiuoti pinigus
Alfonsas Žobakas sako, kad narystė ES asmeniškai jam apčiuopiamos naudos neatnešė, tačiau mūsų šaliai davė nemažai. Visgi, pasak pašnekovo, Lietuva ne visomis teikiamomis malonėmis geba deramai pasinaudoti.
Šalis iš ES Struktūrinių fondų iki šiol gauna milijonus litų įvairiems projektams įgyvendinti, tačiau kai kurios savivaldybės vis tiek sugeba skęsti skolose.
Būtum mano sūnus – aš tau duočiau didžiąją dalį pinigų automobiliui, bet likusius turi susitaupyti pats, o ne bėgti į paskolų ir greitųjų kreditų atstovybes, kur jau „užsėsi ir sėdėsi“. Taip pat ir valstybėje.
„Visi galvoja, kaip gi nepaimsi europinių pinigų, o paskui prisiskolina ir tuomet žiūri, kad vos ne bakrotas artėja. Gerai, kad yra Europos skiriami pinigai, bet juos reikia naudoti protingai ir, žinoma, susitaupyti savų. Pavyzdys iš gyvenimo. Būtum mano sūnus – aš tau duočiau didžiąją dalį pinigų automobiliui, bet likusius turi susitaupyti pats, o ne bėgti į paskolų ir greitųjų kreditų atstovybes, kur jau „užsėsi ir sėdėsi“. Taip pat ir valstybėje. Mūsų šalyje neplanuojama ir netaupoma iš anksto, kad vėliau nereikėtų skolintis“, – samprotauja A.Žobakas.
Šengeno sutartis – nesėkmingos emigracijos priežastis?
Dar vieną Europos Sąjungos pasiūlytą lengvatą – bevizį režimą ES šalyse Alfonsas Žobakas įvardijo kaip pliusą, tačiau su klaustuko ženklu. Anot pensininko, lietuviai, net ir nebūdami Šengeno sutarties dalyviai, būtų turėję galimybę ieškoti darbo užsienyje.
„Ir be Šengeno judėjimo laisvės važiuotume į Europą lygiai taip pat ramiai, kaip važiuojame dabar. Tik reikėtų pasirūpinti darbine viza. Šiandien darbo jėgos judėjimas laisvas, todėl visi aklai ir emigruoja, tikėdamiesi rasti lobį, kažkokį darbą. Kiek juk žmonių grįžta tuščiomis ir dar su nuostoliais.
Be Šengeno sutarties reikėtų pirma rasti darbą, tuomet pasirūpinti darbine viza ir tuomet jau vykti svetur. Nebūtų tokios emigracijos, nes žmonės nevažiuotų aklai. Atrodytų, kad laisvas judėjimas yra pliusas, bet jis turi savo minusą, kuris pasireiškia tokia kvaila emigracija. Pažiūrėkite, kiek yra tokių, kurie skolinasi lėktuvo bilietui namo“, – sako A.Žobakas.
Baiminasi, kad euras atitolins pensijų grąžinimą
Alfonsas Žobakas išsakė savo nuomonę apie artėjantį euro įvedimą. Pasak pašnekovo, ši valiuta Lietuvai bent jau artimiausius kelerius metus nėra reikalinga. Pensininkas teigia, kad artėjančio euro įtaką galima jausti ir dabar, o apie pensijų grąžinimą galima kuriam laikui pamiršti.
„Euro įvedimas mums kainuos. Tai kainuoja jau dabar, nes visi prekybininkai ruošiasi euro įvedimui. Keičiantis valiutai jie turės papildomų išlaidų, todėl jau dabar kainas didina tam, kad uždirbtų daugiau pajamų, kurias vėliau „suvalgys“ su valiutos pasikeitimu atsirasiantys papildomi darbai. Tai kainuos ir valstybei. Investicijos nepriklauso nuo valiutos visiškai, turizmas – beveik nepriklauso.
Nematau jokios naudos, ką galėtų duoti euras, o išlaidų matau daug. Tiek gyventojams, tiek valstybei. Reikės mokėti įmokas į Euro fondą, garantinį fondą. Rezultatas, mano nuomone, bus toks, kad įsivedus eurą artimiausius trejus metus pensininkai apie pensijų grąžinimą gali pamiršti, o darbingo amžiaus žmonės algų pakėlimo nesulauks taip pat“, – svarstė A.Žobakas.
Tautodailininkas Albertas Martinaitis: „Niekas nedraudžia būti lietuviu“
Šiaulietis tautodailininkas Albertas Martinaitis dažniausiai vadinamas kalviu. Jo rankose užgroja medis, akmuo ir geležis. Droždamas kankles, skobdamas būgną ar klijuodamas daudytę meistras tuo pačiu pina mintis apie gyvenimą – nuo akmens amžiaus iki dabar.
Dešimt metų Europos Sąjungoje. Kalvis puikiai prisimena 1972-ųjų gegužės 1-ąją. Studentai buvo muštruojami tvarkingai pražygiuoti parade. A.Martinaitis bandė išsisukti nuo tos prievolės, nes tą dieną turėjo būti pabroliu vestuvėse.
„Nežygiavau. Kitą dieną mano vardas kabėjo lentoje tarp nedrausmingųjų. Perpus sumažino stipendiją. Dabar aš galiu jokiuose paraduose nedalyvauti. Manęs niekas už tai nebaus“, – sako meistras.
Dvi velniškai skirtingos sąjungos
Kalvis lygina dvi sąjungas, kurias teko pažinti savo kailiu. Skirtumai – didžiuliai: „Būdavo toks pokštas, jei ką prisidirbdavo žmogus – iš Sovietų Sąjungos neišvarys. Dabar gali važiuoti kur tik nori. Niekas tavęs nelaiko. Nemažai taip ir padaro. Seniau ir vagystė nebūdavo vagystė – iš Sovietų Sąjungos juk neišveši.“
Santvarka, kurioje gyvename pastaruosius dešimt metų, nežeidžia meistro orumo. Jis savo darbais ir lietuviškomis dainomis gali žavėti kitų šalių gyventojus.
Kalvį šiek tiek žeidžia per televiziją transliuojama futbolo čempionato reklama. Joje tautiniais kostiumais aprėdytos moterys verpia rateliu ir pučia futbolo kamuolį. Kita varsto raištelius, pasidėjusi kedus ant kanklių stygų.
Kalvis lygina dvi sąjungas, kurias teko pažinti savo kailiu. Skirtumai – didžiuliai: „Būdavo toks pokštas, jei ką prisidirbdavo žmogus – iš Sovietų Sąjungos neišvarys. Dabar gali važiuoti kur tik nori.“
„Mano supratimu, tai yra vulgarus pasityčiojimas iš mūsų kultūros vertybių. Blogis, atseit, yra tuomet, kai turginis prekiauja sovietiniais komjaunuolių ženkliukais. O kaip įvertinti tokią reklamą?“, – klausia kalvis.
Meistras suvokia savo galimybes anuomet ir dabar: „Gal būčiau buvęs populiarus, žinomas, tačiau tai sąlyginė šlovė. Užtektų rūpintojėlį išdrožti, ne ten kryžių pastatyti. Dabar manęs į juoduosius sąrašus neįtrauks net už tai, kad nedalyvauju metinėse parodose. Jaučiuosi laisvas.“
Galime pasirinkti
Pastarųjų mėnesių įvykiai Ukrainoje, anot A.Martinaičio, įrodo, jog kaimynų iš Rytų mentalitetas, kuriame teko gyventi ir Lietuvai, menkai pasikeitė.
„Lietuvius armijoje dažnai vadindavo fašistais. Šiuolaikiniai rusai taip pat mus vadina fašistais. Mes iš tos sistemos ištrūkom. O kur nuėjom? Dabar kiekvienas gali „prasisukti“ versle, kūryboje, karjeroje. Galiu tapti gana turtingu žmogumi per metus – kalčiau pinigus, tačiau gal nebūčiau toks laimingas. Svarbiausia, kad yra pasirinkimas“, – svarsto kalvis.
A.Martinaitis apžvelgė ir politinę pusę. Anoje sąjungoje pasirinkti kitą partiją buvo neįmanoma, o dabar bet kuriam kaime galima įsteigti partiją: „Tik bėda, kad partija kuriama tam, kad keletas žmonių patektų į valstybinę tarnybą. „Kaimas“ kaskart tai supranta po ketverių metų, tačiau pamiršta ir vėl renka tuos pačius – ant kvailių pasaulis laikosi.“
Galiu tapti gana turtingu žmogumi per metus – kalčiau pinigus, tačiau gal nebūčiau toks laimingas. Svarbiausia, kad yra pasirinkimas.
O ar teko meistrui būti partiniu? „Sovietmečiu manęs prašė stoti į partiją tarsi iš draugiškumo. Kai beveik susigundžiau, liepė nusiskusti barzdą – negražu. Jie norėjo, kad aš būčiau toks gražus, kaip jie nori. O kodėl Leninas buvo su barzda? Tuomet piktinasi – kaip aš drįstu lyginti save su tautos vadu. Tuo ir baigėsi“, – prisimena kalvis.
Euras netrukdo būti lietuviu
Paskutiniame anos sąjungos meistro pase buvo įrašytas tėvavardis – „Ignovič“. Šių dienų kontekste, anot kalvio, toks faktas atrodo grėsmingiau nei lenkiškai rašomos lenkų pavardės.
Be to, dabar meistras gali laisvai keliauti. Anoje sąjungoje vizitą į Vokietiją ar Čekiją lydėjo baimė – o juk Sibire gimęs. „Niekada nepamiršiu tų skirtumų“, – sako A.Martinaitis.
Nuo kitų metų planuojama Lietuvoje litą pakeisti euru. Ar nejaučia liaudies meistras nostalgijos tautinei valiutai?
„Kadaise mano draugai kalbėjo, kad pensijų eurais tikrai nesulauks. Dabar atrodo jau kitaip – greičiausiai sulauksime. Kitas klausimas – o ką mes galime pakeisti? Buvo červoncai, reichmarkės, rubliai, „vagnorkės“. Bus ir euras, tačiau niekas nedraudžia išlikti lietuviu.“
