V.Kolokšanskis prieš dešimt metų dirbo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoju. Šiuo metu jis eina ekologo pareigas Neringos savivaldybėje.
Lemtingą gegužės 4-ąją jis pamena puikiai. Vidurdienį apie įsiplieskusį gaisrą, pradžioje, regis, visai nedidelį, jam pranešė meškeriojęs pažįstamas vyras. Netrukus pasipylė pranešimai iš lankytojų, informavo stebėjimo ir priešgaisrinės sistemos.
Tą dieną įvyko viskas, kas tik galėjo nutikti blogo. Tiesiog toks blogų aplinkybių sutapimas, – pamena ekologas V.Kolokšanskis.
„Lėkiau tą pačią akimirką, nė kompiuterio neišjungęs, – pamena V.Kolokšanskis. – Tuomet gaisras buvo kelių hektarų plote, frontas judėjo į šiaurės vakarus. Vietoje jau buvo Klaipėdos, parko ugniagesiai, aplenkiau važiuojančius Neringos ugniagesius, tačiau tą dieną įvyko viskas, kas tik galėjo nutikti blogo. Tiesiog toks blogų aplinkybių sutapimas“.
Po poros valandų su ugnimi kovoję miško gelbėtojai džiūgavo – jiems pavyko ugnį sustabdyti ties 6 km keliu, buvo sudegę 15 ha miško, tačiau netikėtai vėjas pasisuko.
„Vėjo rožė, taip vadiname, vėjas sukosi. Pradžioje pirminis frontas ėjo šiaurės vakarų kryptimi, sustabdėme gaisrą ir vėjas prasisuko stačiu kampu, įtempęs liežuvį pietų kryptimi. Tuomet negalėjome panaudoti technikos, reikėjo padidinti pravažumą.
Frontas susidarė apie kilometro dydžio, kvartalinis, beveik visame buvo kalninės pušys, 90 procentų, ir tebuvo vienintelis išilginis keliukas. Tuomet antrą kartą, apie 19 valandą, sustabdėm ugnį ant pagrindinio kelio, ties Meškos galvos kalnu, bet ir vėl liūdnas sutapimas – tuo momentu sraigtasparniai buvo išlėkę pasipildyti kuro ir žiežirbos perskrido per mūsų galvas, įsikibo kitoje kelio pusėje, ten vėl driekėsi kalninės pušies masyvas, ugnį sustabdėme jau tik tamsoje“, – kraupią dieną pamena V.Kolokšanskis.
Vyras pasakoja, jog trys dienos buvo susiliejusios tarsi į vieną, per tris nerimo kupinas paras bluostą buvo sudėjęs tik trumpam. Nelaimės vietoje dirbo gausybė tarnybų – apie 30 institucijų.
„Po tos dienos aš nieko nebebijau, kas su ugnimi susiję, nes ten tiek karščio buvo... Dabar koks gaisriukas, hektaras ar du, vienas juokas“, – sako V.Kolokšanskis, pabelsdamas į stalą, jog tokio masto gaisro daugiau niekada netektų išgyventi.
Įžvelgia pavojų
Ekologo teigimu, šiandien įvykus tokiai nelaimei gesinimo darbai vyktų efektyviau ir greičiau. Nepalyginamai geriau „apsiginklavę“ ugniagesiai ir miškininkai.
„Tuomet Kuršių nerijos nacionaliniame parke buvo iš sovietmečio likusi technika, mažos talpos, nors gero pravažumo, dabar miškais besirūpinanti Kretingos miškų urėdija turi didesnes pajėgas, yra didelis siurblys, kuriuo bet kurioje vietoje galima paimti vandenį. Tuomet mus ribojo galimybės – kol atplaukė gelbėjimo laivas „Šakiai“, reikėjo vandens važinėti apie 6 km, tai gaišino laiką“, – prisimena V.Kolokšanskis.
Nors gaisrų gesinimui pasiruošta, ekologas įžvelgia ir pavojų dėl proskynų Kuršių nerijos miškuose.
Anot neringiškio, lazda turi du galus – padaryti pravažiavimai, atkirtimai yra reikalingi technikai pravažiuoti, tačiau bet kokie proskynų išvalymai yra pavojingi, nes dabar jais vaikšto žmonės, važinėja dviratininkai, kyla daugiau pavojų. V.Kolokšanskio teigimu, anksčiau kai kuriose šiose vietose norint prasibrauti reikėdavo kone šliaužti keliais.
Vaizdas pasikeitė amžiams
„Tai įvyko apie 12-12.30 val. dienos“, – prieš dešimtmetį įvykusio gaisro kone tikslų laiką pamena šiuo metu Kretingos urėdijos urėdo pavaduotoju dirbantis Linas Žarnauskas, apgailestaudamas, jog kaltininkas taip ir liko nežinomas. Teisėsaugai nepavyko išsiaiškinti, dėl kokios priežasties kilo gaisras, kuriam gesinti prireikė kelių parų, tūkstančių litrų vandens ir milžiniškų žmogiškųjų pajėgų.
Ir nors didžiausio iki šiol Kuršių nerijoje gaisro kaltininkas liko neišaiškintas, ekologo V.Kolokšanskio širdis sako, jog nelaimė kilo dėl žmogiškojo faktoriaus.
„Šukės variantas tikrai čia netinkamas, nors gal kažkas bando sukti ta linkme. Čia žmogiškasis faktorius“, – įsitikinęs ekologas.
Kuršių nerijoje yra apie 8 100 valstybinės reikšmės miško žemės, iš jo 7 100 apaugę mišku. Gaisras pasiglemžė 236 ha, kuriuose augo kalninės pušys, gražios, tapusios Kuršių nerijos paveikslu, tačiau pavojingos ir itin imlios liepsnoms.
Tokio vaizdo, kuris buvo, jau niekada nebebus, nes nudegė kalninė pušis, o dabar atsikuria paprastoji pušis, tai visiškai kitoks medis, – sakė miškininkas.
„Tokio vaizdo, kuris buvo, jau niekada nebebus, nes nudegė kalninė pušis, o dabar atsikuria paprastoji pušis, tai visiškai kitoks medis. Paprastoji pušis auga dideliu medžiu, o kalninė pušis retai kur pasiekia penkis metrus aukščio, paprastai yra 2-3 metrų aukščio, kaip krūmas. Tačiau žiūrint ekonominiu požiūriu, kalninė pušis neturi jokios naudos.
Toje vietoje, kur 2014 metais buvo kilęs gaisras, atsodinome kalnines pušis, nes yra patvirtintas Kuršių nerijos tvarkymo planas ir įrašyta išsaugoti apie 1 000 ha kalninės pušies medynų, išlaikyti tai, kas numatyta tvarkymo plane, o tuomet, 2006-iais, tvarkymo plano nebuvo“, – pasakojo L.Žarnauskas, kurio teigimu, šiuo metu buvusi gaisro vieta atrodo labai gražiai.
Išvalius gaisravietę, iškirtus ir biokurui panaudojus likusią apdegusią medieną, joje šimtų žmonių rankomis sudygo naujos pušys. Darbavosi ir bendrovės, ir partijos, ir visuomeninės organizacijos, kariai, privačios bendrovės.
„Labai gražiai atrodo, apsodinta pušies kultūromis. Kitoje pusėje, kuri nebuvo atsodinama, savaime atželia miškas. Miškininko požiūriu teritorija atrodo visai neblogai“, – džiaugėsi pavaduotojas.
Anot jo, teritoriją apsodinti paprastosiomis pušimis nuspręsta dėl ekonominės naudos. Iš šios pušies galima gaminti produkciją, parduoti rąstus, popierrąsčius, o kalninė pušis naudojama tik biokurui, malkinės medienos išgaunama labai mažai.
Pavojai tebetyko
Užtenka vienai kalnapušei įsižiebti ir sustabdyti nebeįmanoma, nes šie medžiai viršūniniu gaisru dega, spygliai ir mažos šakos sukelia didelę liepsną, esant vėjui, liepsna skrenda oru, krenta į mišką, sukelia naujus šaltinius, – sakė A.Feser.
Nidiškė, Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser tikina, jog skaudžią pamoką visi išmoko ir, neduok Dieve, nutikus taip vėl, situacija būtų kontroliuojama visiškai kitaip nei prieš dešimtmetį, kuomet ugniagesiams, norėjusiems patekti į patį židinį, teko patiems prasikirsti kelią iki jo.
„Gaisras gali atsirasti nuo labai nedidelio ugnies šaltinio. Užtenka vienai kalnapušei įsižiebti ir sustabdyti nebeįmanoma, nes šie medžiai viršūniniu gaisru dega, spygliai ir mažos šakos sukelia didelę liepsną, esant vėjui, liepsna skrenda oru, krenta į mišką, sukelia naujus šaltinius.
Tai tik nuo oro sąlygų priklausomas procesas. Jei būtų sausa ir stiprus vėjas, tada tikrai baisu prognozuoti, – kalbėjo A.Feser. – Jei užsidegtų kalnapušynai, šiandien būtų kitaip. Yra atkirsta daug priešgaisrinių barjerų, pravažiavimų, keliukų, yra privažiavimas prie vandens paėmimo vietų, visai kita technika, galima mesti siurblius į vandenį ir iškart paimti didelius kiekius vandens. Pasiruošimas žymiai didesnis, nėra ką lyginti. Kretingos miškų urėdija turi naujutėlaitę gaisrinę. O tuomet reikėjo takus prasikirsti, kad būtų galima pravažiuoti“.
Po nelaimės priešgaisrinės pajėgos ėmė budėti ir Juodkrantėje, iki tol posto čia nebuvo.
Kretingos miškų urėdija, kuriai neseniai patikėta valdyti Kuršių nerijos miškus, šiuo metu vykdo rekonstrukcinius kirtimus, siekdama atitolinti kalninės pušies masyvus toliau nuo gyvenviečių.
Sąmoningesni lankytojai
A.Feser džiaugėsi, jog po šiurpios nelaimės daugiau sąmoningumo įgijo ir žmonės. Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojai tapo atsargesni, žino, ką reiškia kalninės pušies masyvo gaisras.
„Kol nematei, atrodė – kas čia tokio, šimtai tų gaisrų vyksta, tačiau kalnapušės gaisrai yra kažkas tokio, ką sudėtinga suvaldyti“, – kalbėjo nidiškė.
Po didžiojo gaisro nacionaliniame parke atsivėrė kopa. Būta idėjos atkurti pustomą kopą, tačiau, pasak A.Feser, neišdrįstama to padaryti. Šioje vietoje dabar peri daug paukščių, įsikūrusios saugomos rūšys, mėgstančios atviras vietas. Prieš gaisrą ši vieta buvo neprieinama nei žmogui, nei gyvūnams. Šiuo metu čia įrengti takai, apžvalgos bokštelis, galima pasivaikščioti ir pasigėrėti unikaliais vaizdais.
