Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 05 22

10 minučių siaubo, arba Kaip beginkliai lietuviai prieš 30 metų saugojo Lietuvos sieną

Dažniausiai tai vykdavo naktį ar paryčiais, nors būdavo ir dieną. Kelios dešimtys omonininkų staiga privažiuodavo prie Lietuvos pasienio posto ir pradėdavo teroro akciją: draskydavo mūsų atkurtos valstybės pasieniečių uniformas, mušdavo juos šautuvų buožėmis, degindavo jų vagonėlius ant ratų, o baisiausiu atveju – į beginklius pareigūnus paleisdavo kulkas. „Sunkūs buvo laikai, – apie 1991-ųjų sovietinių struktūrų puldinėjimus sakė vienas pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos pasieniečių Almantas Laučius. – Bet mes tikėjome gražesniu rytojumi.“
laucius-gera-rezoliucija
Lietuvos–Latvijos siena Puodžiūnų KPP / VSAT

Pirmą kartą straipsnis 15min buvo publikuotas gegužės 22 dieną.

„Tą jausmą prisimenu labai gerai, tai buvo vienas ryškiausių įvykių mano gyvenime, kaip Sausio 13-oji, tik ši – tokia asmeninė patirtis“, – savo pasakojimą apie prieš 30 metų, 1991-ųjų gegužę, įvykusį užpuolimą Lietuvos ir Latvijos pasienyje pradėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) deputatė, europarlamentarė Rasa Juknevičienė.

Nors Lietuva jau buvo nepriklausoma valstybė, išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, nerimo šalyje netrūko.

Po kruvinų Sausio 13-osios įvykių manyta, kad jie gali pasikartoti ir vis pasigirsdavo naujienų apie sovietų specialiosios paskirties milicijos OMON smogikų užpuolimus dar visai neseniai įkurtuose Lietuvos pasienio postuose.

Prieš 30 metų, 1991-ųjų gegužės 19 dieną, Lietuvos valstybės sienos apsauga pareikalavo pirmosios aukos.

Saugodamas Šalčininkų postą, buvo nušautas Lietuvos pasienietis Gintaras Žagunis.

Kaip pasakojo R.Juknevičienė, po šios netekties ir suintensyvėjusių postų puldinėjimų, AT-AS buvo iškelta idėja – po posėdžių Vilniuje tiems deputatams, kurie priklauso pasienio apygardoms, nuvykti į neseniai atkurtus pasienio postus, pabūti su ten budinčiais pareigūnais bei parodyti jiems paramą.

Todėl 1991-ųjų gegužės 23-iąją politikė kartu su pirmuoju vyru Rolandu Rastausku nuvažiavo į Pasvalio rajone, šalia Saločių miestelio esantį Lietuvos ir Latvijos pasienio punktą aplankyti pasieniečių.

T.Dambrausko nuotr. /Lietuvos–Latvijos siena Puodžiūnų KPP
T.Dambrausko nuotr. /Lietuvos–Latvijos siena Puodžiūnų KPP

„Nuvažiavome savo mašina – atsimenu, buvo baltas žiguliukas – į Saločių pasienį. Dabar jį visi žino, bet tuomet nebuvo dabartinių pastatų, išskyrus seną muitinę, likusią nuo Smetonos laikų.

Toje buvusioje muitinėje buvo parduotuvė. Latviai kažkur toliau, o mūsiškiai laikiną namelį, kaip dabar sakytume – vagonėlį ant ratų – buvo pasistatę prieš tą parduotuvę, po dešine puse važiuojant į Rygą.

Jie jau turėjo pasiūtas uniformas, bet jiems nebuvo leidžiama laikyti ginklų, kad neišprovokuotų kokių nors susišaudymų. Taigi tiesiog simboliškai saugodavo tą sieną“, – detaliai tuometį vaizdą pasienyje nupasakojo R.Juknevičienė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rasa Juknevičienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rasa Juknevičienė

Iššoko ir pradėjo juodą darbą

Daugelis pasieniečių buvo jos pažįstami iš Sąjūdžio laikų, prisiminė europarlamentarė, todėl buvo gera proga pasišnekučiuoti, viskas atrodė ramu.

„Jie man pasakojo, kad yra patyrę užpuolimus. Sako, kai atvažiuoja Rygos OMON'as, vidaus pajėgos, jie apačioje turi būti apsirengę treningais, nes omonui labai svarbu nudrąskyti uniformas, padegti namelį, ištrinti sienų žymes, parodyti, kad čia nėra jokios sienos ir negali būti jokių pasieniečių.

Taip besikalbant, kad atvažiuosim dar kartą vakare, gal maisto kokio atvešim, vyrų akys kaip mat pasikeitė, jie žiūri į kelią ir sako: „Atvažiavo“, – lemtingą momentą prisiminė R.Juknevičienė.

Tada viskas vyko labai greitai:

„Aš atsisuku, o ten sekundžių klausimas. Jie iššoko ir tiesiog pradėjo savo juodą darbą. Iš karto padegė namelį, nudraskė uniformas, mušė. Aš to mušimo net nemačiau, pamačiau juos jau stovinčius rankomis aukštyn prie degančio namelio, visai šalia ugnies.“

Ji pati tik spėjo pamatyti, kad jos vyrą omoninkai vedasi į mišką, o jų automobilio durys plačiai atvertos, visi daiktai išmėtyti, išdrąskyti.

„Aš išsitraukusi savo Aukščiausiosios Tarybos deputatės pažymėjimą, sakiau jiems rusiškai: „Ką jūs čia darote?“, sakau: „Aš tokia ir tokia“, tai man pavarė šešiais aukštais atgal, nekartosiu aš tų keiksmažodžių, – 15min pasakojo R.Juknevičienė.

– Paskui vienas prišoko prie manęs ir liepė sėstis į tą mašiną. Jis atsisėdo į vairuotojo vietą, o mane pasodino šalia. Tarp mūsų buvo toks trumpavamzdis automatas, ir pradėjo vežti mane link Rygos.“

Iššoko jie ir tiesiog pradėjo savo juodą darbą.

Omoninko vairuojamas automobilis važiavo buvusioje muitinėje įrengtos parduotuvės link, tuomet įsuko į pirmą pasitaikiusį keliuką ir pajudėjo į miško pusę.

Ten kiek pavažiavęs sustojo, liepė politikei išlipti ir neatsigręžiant žingsniuoti tolyn.

„Aš grįžtelėjau atgal pasižiūrėti ir pamačiau, kaip jis šaudo į tą mašiną, į visas keturias padangas. Mano akyse mašina akimirksniu nusėdo ant žemės.

Jis koneveikdamas užsimojo, kad nesigręžiočiau. Taip pat tuo metu pasigirdo komanda iš likusiųjų prie namelio, kad baigiam“, – 30 metų atgal mintimis sugrįžo R.Juknevičienė.

Siaubo akcija truko apie 10 minučių.

Skambutis V.Landsbergiui ir draugystė su norvegais

Kai omoninkas nubėgo ir kartu su bendrininkais išvažiavo, R.Juknevičienė, grįždama pro parduotuvės pastatą, sumąstė į ją užeiti bei paprašyti telefono, kad galėtų paskambinti AT-AS pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir papasakoti, kas įvyko.

Pasirodo, tuo metu pas profesorių lankėsi Norvegijos parlamentaras Ingvaldas Godalis, kuris vos prieš kelias valandas, vykdamas iš Rygos, kirto tą patį pasienio postą.

R.Juknevičienė sakė, kad tuomet užsimezgė draugystė su norvegais.

Norvegijos parlamentaras, grįžęs į savo šalį, vietiniams laikraščiams papasakojo, kas vyksta Lietuvoje.

Vėliau pati R.Juknevičienė su kita Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatare Nijole Oželyte buvo pakviestos į Norvegiją pasakoti „apie Michailo Gorbačiovo atliekamus juodus darbus“.

„Šita istorija baigėsi tuo, kad atvykę prokurorai ir policija paėmė visus įkalčius. O mano vyras sveikas grįžo nuo miško. Tuo metu vyrai, kai atėjau, jau gesino vandeniu degantį namelį.

Tyrėjai apžiūrėjo ir pasakė, kad buvo naudojamos tarptautinių konvencijų draudžiamos išcentrinės kulkos, kuriomis buvo sušaudytas automobilis“, – sakė R.Juknevičienė.

T.Dambrausko nuotr./Nuniokotas pasienio postas Šalčininkų r. 1991 m.
T.Dambrausko nuotr./Nuniokotas pasienio postas Šalčininkų r. 1991 m.

Pasak jos, tik tada, kai ji pamatė, kad niekas nebuvo nužudytas, sugrįžo „kūno pojūčiai“.

„Pajutau baisų skausmą pilve, skrandžio plote, tokia, matyt, buvo stresinė reakcija“, – pasakojimą užbaigė politikė.

Tąkart pasienyje budėję vyrai buvo sumušti, sudegintas jų vagonėlis, tačiau įvykis baigėsi palyginus gerai, išvengta aukų.

Tačiau vėliau tokių buvo. Vienas baisiausių įvykių – Medininkų tragedija 1991 metų liepos 31-ąją.

Tos dienos ankstų rytą OMON smogikai užpuolė Medininkų pasienio darbuotojus.

Iš aštuonių pareigūnų išgyveno tik vienas Tomas Šernas, kiti mirė nuo šautinių žaizdų.

Šiemet minėsime trisdešimtąsias žudynių metines.

Tado Dambrausko nuotr./Medininkų žudynių aukų laidotuvės Antakalnio kapinėse (1991 m.)
Tado Dambrausko nuotr./Medininkų žudynių aukų laidotuvės Antakalnio kapinėse (1991 m.)

Stabdė į Latviją vežamą kontrabandinę duoną

Lietuvos pasienio apsaugos tarnyba imta organizuoti 1990-aisiais.

Kaip teigė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Pasaulio politikos mokslų grupės vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Gintautas Surgailis, ji buvo kuriama labai greitai, per porą mėnesių priimta daugiau kaip 1000 darbuotojų.

Tam, kad nekiltų provokacijos prieš sovietus, sąmoningai nuspręsta neturėti ginklų.

Nors, kaip sako karo istorikas, vienas kitas pareigūnas medžioklinį šautuvą turėdavo.

Pasienio apsaugos tarnyba buvo kuriama dėl dviejų esminių tikslų – ekonominio bei politinio.

Kai 1990-ųjų balandį sovietinė valdžia pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą, reikėjo pasirūpinti, kad iš Lietuvos neiškeliautų reikalingiausios prekės.

„Pasieniečiai jau tada tikrindavo, kas atvyksta, ką išveža, konfiskuodavo prekes. Pavyzdžiui, į Latviją lietuviai masiškai vežė kontrabandą – duoną, tai pasieniečiai tikrindavo, konfiskuodavo“, – pažymėjo G.Surgailis.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Karo istorikas dr. Gintautas Surgailis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Karo istorikas dr. Gintautas Surgailis

Tačiau tuo metu vienodai svarbi (o gal net ir svarbesnė) misija buvo politinė – pademonstruoti, kad Lietuva yra teritoriškai nepriklausoma valstybė.

„Vienas iš nepriklausomos valstybės atributų yra savo sienų kontrolė. Todėl Lietuva, norėdama jas apsaugoti, demonstravo visam pasauliui, kad ji ne tik žodžiais paskelbė, bet ėmėsi ir veiksmų, jog apsaugotų savo teritoriją.

Tai svarbus valstybingumo atributas, kuris, matyt, labai kliuvo sovietų valdžiai, kad jie ėmėsi puldinėjimų prieš tuos pasieniečius“, – svarstė G.Surgailis.

Tai svarbus valstybingumo atributas, kuris, matyt, labai kliuvo sovietų valdžiai.

Jo teigimu, pirmieji pasienio pareigūnai turėjo būti kupini drąsos, ypač tuomet, kai po Sausio 13-osios įvykių OMON smogikų išpuoliai ėmė intensyvėti, tačiau nuo jų apsiginti nebuvo kuo.

Pasieniečių muziejaus archyvo nuotr./Мedininkų kelio posto sargyboje
Pasieniečių muziejaus archyvo nuotr./Мedininkų kelio posto sargyboje

„Šioje tarnyboje buvo sutelkti patriotiškai nusiteikę žmonės, kurie prieš ginkluotus asmenis stovėjo beginkliai. Tam reikia pasiryžimo, patriotizmo ir nusistatymo. Išties ne kiekvienas, man atrodo, šitą gali padaryti“, – 15min teigė G.Surgailis.

Mušė su automatų buožėmis

Vienas pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos pasieniečių A.Laučius, vadovavęs Lavoriškių pasienio postui, pasakojo, kad šį postą sovietų kariškiai buvo užpuolę du kartus – 1991-ųjų gegužės 25-ąją ir dar kartą, praėjus vos trims dienoms.

„Atvažiavo rusų kariškių sunkvežimis ir iššokę kariškiai iš karto pradėjo daryti savas tvarkas“, – prisiminė jis.

Tąkart muitininkais dirbusius olimpinį čempioną Vladą Česiūną ir kartu su juo pamainoje dirbusį Algį Mesecką surištus mušė automatais.

„Net plaučiai su sulūžusiais šonkauliais buvo subadyti, galvos suskaldytos“.

Po trijų dienų kariškiai sugrįžę vėl puolė deginti namelius.

Muitininkai buvo spėję atsivežti naują, o pasieniečių stovėjo senas, tai ir deginti nebuvo ką.

Pasieniečių muziejaus archyvo nuotr./Almantas Laučius
Pasieniečių muziejaus archyvo nuotr./Almantas Laučius

A.Laučius prisiminė, kad prieš šiuos du išpuolius, kovą į pasienio postą paryčiais buvo paleisti du šūviai.

Taip buvo norėta pagąsdinti pasieniečius. Tik per stebuklą niekas nenukentėjo.

„Laimutis Petranavičius tuomet budėjo šalia kelio esančioje būdelėje. Nakties metu atsinešė taburetę, prisėdo tenai ir pasigirdo šūvis: vienas, antras...

Vienas kliuvo per jo būdelę, o kitas pataikė į vagonėlį. Paskui, kai apžiūrėjome, tai jam sėdint kulka skriejo per sprindį nuo galvos, o jeigu būtų stovėjęs, būtų gavęs į krūtinę“, – pasakojo A.Laučius.

Net plaučiai su sulūžusiais šonkauliais buvo subadyti, galvos suskaldytos.

Nors apsiginti nuo omonininkų ar sovietų kariškių beginkliai pasieniečiai vargiai galėdavo, A.Laučius mano, kad sprendimas neturėti šautuvų buvo teisingas.

Sovietų probaganda ir taip skelbė neva pasieniečiai yra labai pavojingi.

„Būtume ugnį nukreipę į save“, – sakė jis.

Visgi budintys pasienio postuose buvo išmanūs – vieni atsinešdavo sportinį šautuvėlį, parako, kiti iš po krosnies traukdavo senelių ar dėdžių medžioklinius ginklus.

Tikėjo geresniu rytojumi

Pasienio apsaugos tarnybos veterano teigimu, šiandieninė apsauga, palyginus su 1991-ųjų, skiriasi kaip diena ir naktis.

Šiandien matome visai kitas unformas, ekipuotę, skiriamas lėšas.

Tačiau besididžiuodamas pabrėžė, kad pirmaisiais metais po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo į pasieniečių gretas stojo tikro patriotizmo ir entuziazmo vedini žmonės.

VSAT/Varėnos užkardos Strėžūnų pasienio postas, 1992 m.
VSAT/Varėnos užkardos Strėžūnų pasienio postas, 1992 m.

„Čia lozunginis pasakymas, bet mes tikėjome gražesniu rytojumi, galvojome, kad ateis ta diena, kai bus geriau“, – sakė jis.

A.Laučius pabrėžė, kad daugelis pasieniečių turėjo šeimas, žinojo, jog rizikuoja.

Tačiau, kol vieni buvo pilietiškai subrendę, kiti, deja, labiau žiūrėjo savęs, teigė jis.

Pavyzdžiui, vienam pirmųjų 1990 metais atkuros mūsų valstybės pasieniečių teko slėpti savo dokumentus.

Nors giminės atsisakė juos priglausti, atsirado svetimų žmonių, kuriems užteko pilietinės drąsos.

„Smuikininkė Angėlė Litvaitytė sakė: „Atneškit pas mane, nepergyvenkit“. Ir mūsų dokumentai pas ją buvo, ir ginklus buvau atnešęs, kad ne viską turėčiau vienoje vietoje“, – sakė jis.

Pasieniečių muziejaus archyvo nuotr./Mickūnų karinio miestelio perėmimas 1992 m.
Pasieniečių muziejaus archyvo nuotr./Mickūnų karinio miestelio perėmimas 1992 m.

Jis pridūrė, kad jo meilė tėvynei ir pasiaukojimas – turbūt perduotas krauju.

„Yra tęstinumas. Mano senelis 1918 metais kariavo, tėtis – partizanavo, aš tvėriau Lietuvos kariuomenę, pasienį, o mano sūnus tęsia toliau ir yra Lietuvos kariuomenės kapitonas. Taigi ketvirta karta Lietuvos kariuomenės karininkų“, – pažymėjo A.Laučius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos