1991-ųjų sausį, panaudojant ginkluotąsias pajėgas ir vietinius kolaborantus, Lietuvoje mėginta atkurti sovietų politinę valdžią. Planuota pirmiausia atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, užgrobiant televizijos, radijo, spaudos pastatus, o vėliau kėsintis į parlamentą. Tačiau Lietuvos žmonių ryžtas gintis sustabdė agresiją. Deja, to kaina buvo žmonių gyvybės. Sausio 13-osios naktį nužudyta keturiolika laisvės gynėjų, šimtai žmonių sužeisti.
Siūlome prisiminti, kaip klostėsi svarbiausi lemtingojo sausio įvykiai.
Nors Lietuvos puolimui sovietų kariai buvo ruošiami iš anksto, bandant suorganizuoti perversmą Lietuvoje, lemtingi tapo Kazimieros Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės sausio 6 dienos sprendimai, nepaisant parlamento priešinimosi, priimti nutarimus dėl maisto produktų kainų padidinimo. Kainos, pagal šį nutarimą, turėjo padidėti maždaug keturis kartus.
Perversmo organizatoriai tikėjosi, kad kainų šuoliu nepatenkinti Lietuvos gyventojai, ypač rusakalbiai, išeis į gatves protestuoti ir imsis versti valdžią.
Tačiau Lietuvos laisvės lygos mitingas dėl planų didinti kainas praėjo gana ramiai, todėl teko į protesto akciją kviesti „Jedinstvo“ ir nuo sovietų neatsiribojusią Lietuvos komunistų partiją.
Galiausiai kainų didinimą atšaukė Aukščiausioji Taryba, K.Prunskienė buvo priversta atsistatydinti, o premjeru tapo Albertas Šimėnas. Tuo pačiu metu Lietuvoje jau gausinamos sovietinių karių gretos, divizijos permetamos arčiau sostinės.
Dar prieš sausio 8-osios mitingą, kuris turėjo prasidėti 10 val., į šalies gyventojus per radiją kreipėsi Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis prašė Lietuvos žmones ateiti prie parlamento paremti savo valdžios.
Ginkluotas kumštis virš mūsų galvų pasirengęs smogti bet kurią dieną, o gal ir minutę, – sausio 8-ąją sakė V.Landsbergis.
„Ginkluotas kumštis virš mūsų galvų pasirengęs smogti bet kurią dieną, o gal ir minutę“, – nuojauta dalijosi V.Landsbergis.
Žmonių susirinko nemažai, tačiau tai nesustabdė „Jedinstvo“ nuo bandymo veržtis į parlamentą. „Jedinstvo“ rėmėjai puolė parlamento pastatą, daužydami langus prasibrovė į pirmą aukštą, tačiau apsaugos darbuotojai vandens čiurkšlėmis iš gaisrinių žarnų nustūmė juos atgal.
Parlamentas be ilgų diskusijų tučtuojau atšaukė kainų padidinimą, tačiau jau buvo aišku, kad krizė taip lengvai nesibaigs.
„Jedinstvo“ skelbė mitinguosianti kasdien, todėl jau sausio 8-ąją Sąjūdis parengė tvarkaraštį, pagal kurį dviejų valandų trukmės pamainomis miesto rajonai ir net kiti miestai bei miesteliai siuntė žmones prie parlamento saugoti valstybės.
Į Lietuvą atsiųsti 50-osios Pskovo divizijos desantininkai ir grupė aukštų sovietinės armijos kariškių. Vėliau atskrido KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“.
Sausio 10-ąją Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas paskelbė kreipimąsi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kuriuo ultimatyviai reikalavo nedelsiant atkurti SSRS Konstitucijos galiojimą ir atšaukti visus anksčiau priimtus nekonstitucinius aktus.
„Reikia žvelgti tiesai į akis ir matyti tikrąsias susidariusios padėties priežastis. Jas lėmė šiurkštūs pažeidimai ir nukrypimai nuo SSRS konstitucijos“, – rašė M.Gorbačiovas.
Po šio kreipimosi Lietuvos ir M.Gorbačiovo ryšiai nutrūko. Po to, kai sovietų kariai Lietuvoje pradėjo agresiją ir sausio 11-ąją užpuolė Spaudos rūmus, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis bandė prisiskambinti SSRS prezidentui M.Gorbačiovui. Pakalbėti nepavyko, buvo atsakyta: „Prezidentas neturi laiko, pietauja“. Paskui M.Gorbačiovui Lietuvos faktinis vadovas skambino dar ne kartą, bet nesėkmingai.
Su M.Gorbačiovu sausio 13-osios naktį pavyko susisiekti tik Borisui Jelcinui, kuris pareikalavo nutraukti „nesąmonę“ Vilniuje. M.Gorbačiovas išsisukinėjo nieko nežinantis, nors vėliau pripažino leidęs kariams elgtis „taip, kaip jie supranta“.
V.Landsbergis telefonu su SSRS prezidentu susisiekė tik sausio 14-ąją. Sovietų Sąjungos Aukščiausioje Taryboje M.Gorbačiovas pareiškė, kad apie jėgos panaudojimą Vilniuje jis sužinojo tik pirmadienio rytą, nes naktimis miega. Jis teigė, kad karinė akcija Vilniuje buvo surengta vietos iniciatyva.
Vilniuje kraujas liejosi jau nuo penktadienio, sausio 11-osios. Buvo penktadienis, kai 11.45 val. Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas Vladimiras Uschopčikas informavo Aukščiausiąją Tarybą apie Vilniuje prasidedančius karinius „manevrus“ ir pabėgusių iš armijos kareivių gaudymą.
Praėjus penkioms minutėms po šio pranešimo, sovietų kariškiai užpuolė Lietuvos savanorių pastatus Alytuje ir Vilniuje. Dar po dešimties minučių sovietų kariuomenės tankai ir šarvuočiai užgrobė Spaudos rūmus. Akcijos metu kariškiai panaudojo šaunamuosius ginklus. Septyni žmonės buvo nuvežti į ligoninę.
Penktadienio vakarą krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius prisaikdino Seime esančius savanorius, susirinkusius ginti Aukščiausiosios Tarybos.
Lietuvos radijo pranešimuose buvo raginama laikytis ramiai: „Venkite provokacijų!“
Visą penktadienį po Vilnių zujo sovietų karinė technika. Kur ne kur vis buvo užpuolami ir užimami pastatai. Iš pradžių taikytasi į patalpas, kuriose gali būti ginklų. Užgrobtas Medžiotojų ir žvejų draugijos sandėlis, Krašto apsaugos departamento Vilniaus miesto skyriaus patalpos T.Kosciuškos gatvėje, Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrio bazė, kur apie trisdešimt Lietuvos milicininkų perėjo į okupantų pusę. Paskui buvo imtasi televizijos retransliacijos centro Nemenčinėje.
Komunistų partijos Centro komiteto pastate surengtoje spaudos konferencijoje Ideologijos skyriaus vedėjas Juozas Jermalavičius paskelbė, kad Lietuvoje yra sukurtas „Lietuvos SSR gelbėjimo komitetas“, kuris į savo rankas ima visą valdžią.
Sustabdytas traukinių eismas, ir minia žmonių, kartu ir vaikai iš Černobylio, „įkalinti“ šaltame traukinyje Naujojoje Vilnioje.
Žmonės iš visos Lietuvos budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir televizijos komiteto, Televizijos bokšto ir Tarpmiestinės telefonų stoties.
Kalbėdamas jiems V.Landsbergis įspėjo, kad įvykius Lietuvoje pasauliui bus bandoma parodyti kaip vidaus nesutarimus.
Blogis turi nepaprastai rafinuotų formų, – sakė V.Landsbergis.
„Tos mažos Lietuvos klausimas taip pat gali labai daug kainuoti ir tiems, kurie šiandien jaučiasi labai dideli ir labai galingi. Jie tai, kaip regis, visa sąmone ar kažkuria užpakaline smegenų dalimi jaučia, ir ta pakelta ginkluota ranka vis dar nekrinta ant mūsų galvų galutinai. Mes galime numatyti tam tikrą įvykių raidą, ją analizavome šią naktį čia tie, kurie buvome, kurie posėdžiavome anksti iš ryto aidint šūviams kažkur mieste.
Visai nenustebčiau, jeigu būtų puolama Vidaus reikalų ministerija ir jeigu prie kokios nors apsišaukėliškos Burokevičiaus ar Giedraičio grupės būtų kuriama kokia nors sovietinė milicija su atvežtais arba dalim vietinių žmonių. Tikriausiai bus mėginama skaldyti ir tuo būdu. Žodžiu, čia vienas iš galimų būdų padėčiai Lietuvoje destabilizuoti, demonstruoti tam tikrą dvivaldystę, kai vieną valdžią remia ją išrinkę žmonės, o kitą valdžią remia išorinė jėga, bet stengiasi vaizduoti tai pasauliui kaip Lietuvos reikalus. Blogis turi nepaprastai rafinuotų formų“, – sakė V.Landsbergis.
Vidurnaktį sovietų tankai, šarvuočiai, dengti sunkvežimiai iš Šiaurės karinio miestelio pajudėjo Karoliniškių link. Viename iš sunkvežimių – KGB „Alfos“ grupė.
1.25 val. tankai Karoliniškėse pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais. Televizijos bokštas buvo apsuptas gynėjų automobiliais, kelias blokuotas dviem sniego valymo mašinomis. Tačiau tai negelbėjo. Prie bokšto per karinėje mašinoje įtaisytus garsiakalbius Juozo Jermalavičiaus balsu paskelbta, kad parlamentas krito ir valdžia perėjo į „nacionalinio gelbėjimo komiteto“ rankas.
1.50 val. tankai ėmė supti Televizijos bokštą, prieš tankus einantys automatininkai koviniais šoviniais šaudė į žemę, o vėliau ir į bokštą aplink apstojusius žmones, tankai važiavo per minią, nepaisydami taikių žmonių. Tankai ir desantininkai siautėjo apie 2 valandas. Bokštas užimtas.
Netrukus sovietų kareiviai pasirodė prie Radijo ir televizijos pastato Konarskio gatvėje. Budintys žmonės bandė sulaikyti karius, tačiau jie, daužydami žmones buožėmis ir šaudydami, 1.59 min. įsiveržė į pastatą.
2.02 val. Vilniaus radijas iš antrojo pastato aukšto pareiškė: „Mes su tavim, Lietuva! Mes teiksime informaciją tol, kol galėsime.“ Tada pasigirdo trenksmas, o po jo – tyla.
Televizija dar transliavo, nors kareiviai jau naršė po pastatą ir viską pakeliui daužė. 2.02 val. V.Landsbergis per televiziją pakartojo: „Lietuva bus laisva“, o po šešių minučių diktorės Eglės Bučelytės atvaizdas dingo. Dar aštuonias minutes televizija rodė minią ir vaizdus iš Nepriklausomybės aikštės.
2 val. 17 min. vaizdas dingo, o po minutės ir garsas, demonstrantams Nepriklausomybės aikštėje dainuojant „Lietuva, brangi!“
Iškart pradėjo veikti radijo stotis Sitkūnuose.
Kruvino Televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos pastato puolimo metu nužudyti 14 civilių gyventojų, 702 žmonės sužeisti.
Po Televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos pastato užgrobimo beveik niekas neabejojo, kad kita sovietų karių stotelė bus Nepriklausomybės aikštėje. Žmonės masiškai plūdo į aikštę ginti savo valstybės parlamento.
Rūmuose tvyrojo įtampa. 2.22 val. deputatams ir kitiems žmonėms, buvusiems pastate, pradėtos dalyti dujokaukės. Kunigas Robertas Grigas suteikė jiems visuotinį nuodėmių atleidimą ir pakvietė atlikti išpažintį.
4.12 val. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis paprašė deputačių moterų eiti namo. Jos atsisakė.
Vyriausybė nenutraukė savo veiklos net dingus premjerui A.Šimėnui.
Aukščiausioji Taryba susirinko į posėdį, kuriame nauju premjeru išrinktas Gediminas Vagnorius. Taip pat priimtas nutarimas dėl Lietuvos Vyriausybės veiklos emigracijoje, jei Lietuvoje jos veikla taptų nebeįmanoma. Paprašyta pasaulio valstybių pagalbos Sovietų Sąjungai pradėjus nepaskelbtą karą prieš Lietuvą. Posėdyje dalyvavo 82 deputatai.
V.Landsbergis kreipėsi į žmones aikštėje prašydamas nepasiduoti provokacijoms, jei aikštėje pasirodytų civiliais perrengti kariai.
„Ir tuo atveju, kada anie pradės jus pulti, pradės mėtyti kuo nors arba daužyti, mūsų didžiausias ginklas būtų, jeigu jūs neatsakytumėte tuo pačiu. Jūs esate mūsų skydas, bet ne kalavijas. Mes visada laimėdavom tuo, kad atlaikydavom. Atlaikykime, mes čia, visi jūsų deputatai. (…) Būkime arčiau vieni kitų. Nereikia mums veltis su tais, kurie atėjo su neapykanta ir su blogais tikslais ir kurie nori įvykdyti piktosios jėgos pavedimą.
Jūs esate mūsų skydas, bet ne kalavijas, – susirinkusiems Nepriklausomybės aikštėje kalbėjo V.Landsbergis.
Šiandien yra liūdesio ir rūstybės diena. Žuvo mūsų broliai, žuvo todėl, kad gynė Lietuvą. Kai kurių vardus mes jau žinome ir pasakėme. Kitus dar sužinosime. Bet šiandien, kaip niekada anksčiau, spręsis Lietuvos likimas, ar mes galėsim žengti toliau į nepriklausomybę. Ir jeigu atlaikysime šį puolimą, mūsų padėtis, mūsų ateitis bus daug tvirtesnė ir daug aiškesnė. Jeigu mūsų kelias bus palaužtas, Lietuva atgims vėliau, po kurio laiko, sugriuvus neapykantos ir melo imperijai, kuri jau ir taip griūva. Tai jos paskutinės konvulsijos kaip dvesiančio žvėries draskymaisi. Bet pamėginkime ištverti šiandien, šitą rūsčią dieną.
Jūs girdėjote liūdnas, skaudžias žinias, jūs pavargote, jūs šalote visą dieną, visą naktį prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tikriausiai ne vieno jūsų širdyje nuoskauda ir pyktis prieš tuos nedorėlius, kurie taip elgiasi su Lietuva. O vis dėlto užslopinkite tą pyktį, atgręžkite jiems nugaras, žvelkite vienas į kitą, o ne į priešą. Žvelkite į artimo, į draugo akis ir dainuokite.
Daina mums padėjo, padėjo šimtmečiais. Ir dabar dainuokime, giedokime šventas giesmes, tik nesiplūskime, nesikeikime ir nesileiskime į muštynes. Tegu mūsų širdyse būna daugiau ramybės, daugiau šviesos ir tikėjimo. O aniems palikime blogus jausmus ir nusikaltimus. Būkime tokie, kokie turime būti, ir mūsų Lietuva bus šviesi ir laiminga! Nekreipkime dėmesio į tuos šaudymus, dainuokime!“
Sausio 13-osios naktį parlamentas dirbo nepertraukiamai, o ministrai tik paryčiui susirinko Vyriausybės rūmuose. Tuo metu parlamentas jau žinojo, kad premjeras Albertas Šimėnas yra dingęs. Apie tai deputatams salėje pranešė V.Landsbergis.
„Dabar padėtis yra tokia: nėra Ministro Pirmininko, jis dingęs. Jis dingęs su visa šeima. Ir mes neturim informacijos, kur jis yra. Jis gali būti pagrobtas. Jis gali būti šantažuojamas ir prievartaujamas. Be to, be jo Vyriausybė neturi vadovybės ir neturi kvorumo, – sakė jis, siūlydamas deputatams laikinu premjeru paskirti G.Vagnorių.
Parlamente buvo žinoma tik tiek, kad premjeras išvažiavo iš Turniškių. Tuo tarpu ministrams apie A.Šimėno dingimą pranešė buvusi premjerė K.Prunskienė. Ji pasirodė susirinkime, nors jau nebebuvo premjerė, ir pateikė detalią informaciją apie A.Šimėno dingimą bei pasiūlė naują premjerą išsirinkti iš susirinkusių. Tačiau ministrai vilionėms grąžinti K.Prunskienę į postą nepasidavė.
Tuo pat metu parlamente laikinuoju premjeru buvo paskirtas G.Vagnorius. Kitą rytą paaiškėjo, kad A.Šimėno niekas nepagrobė. Parsiradęs į Aukščiausiąją Tarybą jis pats aiškino, kad slėpė savo vaikus bei mąstė apie tai, kad, pavykus perversmui, būdamas toli galėtų išlikti valstybės atstovu.
A.Šimėno nuomone, nepranešimas apie jo buvimo vietą Aukščiausiosios Tarybos vadovybei tik būtų padėjęs V.Landsbergiui nuoširdžiai pranešti pasauliui apie jo dingimą.
Ne visus tokie pasiaiškinimai įtikino. Tačiau A.Šimėno dingimo aplinkybes tyrusi komisija nustatė, kad A.Šimėno veiksmuose nebuvo „tyčios pakenkti valstybei ir kad jis veikė vienas, be niekieno spaudimo“.
Dar Sausio 13-osios naktį Aukščiausioji Taryba sekmadienį, pirmadienį ir antradienį paskelbė gedulo dienomis.
Sekmadienio vidurdienį šalies bažnyčiose laikytos šv. Mišios už žuvusiuosius, o vakare V.Landsbergis pranešė, kad su kariškiais pagaliau pavyko susitarti ir jie pažadėjo, kad ateinančią naktį nebus jokių karinių akcijų.
Pirmadienį po pietų prasidėjo paskutinis atsisveikinimas su žuvusiaisiais prie televizijos bokšto. Dešimt žuvusiųjų – devyni vyrai ir viena moteris – buvo pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose, prie jų išsirikiavo kilometro ilgio gedinčiųjų eilė.
Trečiadienį šimtai tūkstančių lietuvių dalyvavo procesijoje lydint žuvusiuosius iš Sporto rūmų į gedulingas šv. Mišias Katedroje.
Visi žuvusieji – Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis ir Vytautas Vaitkus, išskyrus Titą Masiulį ir Rimantą Juknevičių, palaidoti Antakalnio kapinėse. Titas Masiulis palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Rimantas Juknevičius palaidotas Marijampolės miesto kapinėse.
