2023-11-29
Buvo ankstyvas lapkričio 23-iosios rytas. Miegojau, švelniai tariant, nekaip, vis dar skaudėjo galvą ir krėtė drebulys. Vakar paaiškėjo, kad pusė mūsų dronų operatorių iš rikiuotės išvedė COVID-19. Su vienu iš jų ankštame bunkeryje praleidau visą dieną, todėl dabar dar nesu tikras, ar tik peršalau, ar taip pat pasigavau šį užkratą. Kaip ten bebūtų, jaučiu, kad organizmas dar sugeba priešintis, temperatūros lyg ir neturiu. Paskubomis apsirengęs, deduosi iškrovos liemenę, šalmą, čiumpu ginklą, iš vakaro sukrautą kuprinę ir išeinu į gatvę.
Lauke oras toks, apie kurį pas mus sako: „Geras šeimininkas net šuns lauk neleistų“. Temperatūra apie nulį, iš dangaus krenta reti, didžiuliai lietaus lašai ir pučia apie 30 km/val. siekiantis vėjas. Po poros minučių tamsoje skendinčią gatvę nutvieskia ryški, greitai artėjančio automobilio žibintų šviesa. Šalia sustojęs naujutėlaitis ukrainiečių gamybos šarvuotas visureigis „Novator“ šioje mažučių privačių namų gatvelėje atrodė tikrai įspūdingai. Kaip vyrai juokauja: „Mes, FPV dronų operatoriai, esame naujasis kariuomenės elitas, todėl į pozicijas ir iš jų važinėjame tokiu prabangiu transportu“.
Atitraukiu apie šimtą kilogramų sveriančias šarvines duris, lipu į vidų ir įsitaisau ant galinės „Novator“ sėdynės, šalia 35-erių metų amžiaus liūdnų akių mūsų komandos inžinieriaus. Junyj, toks jo slapyvardis, kaip ir daugelis mūsų brigados vyrų, kilęs iš vidurio Ukrainos miesto, Vinycios. Per beveik dvejus karo metus Junyj patyrė gausybę išbandymų. Prieš kokius metus, netoliese sprogus sviediniui, skeveldra jam įsmigo visai šalia akies, kur dabar matyti nedidelis, kokių dešimties milimetrų randas. Po nesudėtingos operacijos jis vėl sugrįžo į rikiuotę ir dabar mūsų komandoje atsakingas už sprogmenų parengimą ir atakos dronų aktyvavimą (gruodžio viduryje vykdamas eilinių savo atostogų į namus, kelyje sužinojau, kad Junyj vėl ligoninėje – rengiant droną išskridimui, netikėtai sprogęs elektrodetonatorius išplėšė jam gabalą raumens šiek tiek aukščiau kelio girnelės).
-
Ką tik iš mūšio lauko sugrįžęs karys A.Kumpis Karo muziejuje pristatys Ukrainos karo tikrovę
-
„Aš žinau, kad numirsiu trečią karo dieną“: Ukrainoje kovojantis lietuvis įvertino Lietuvos galimybes gintis
-
Lietuvių savanoris Ukrainos kare: „Reikia daryti, o ne kalbėti. Dabar mes tik kalbam“
-
Ukraina – apie smūgį Rusijos okupacijos simboliui: „Padarysime tai 2024 m. pirmoje pusėje“
-
NATO vadovas siūlo 100 mlrd. eurų fondą Ukrainai apginkluoti
-
J.Stoltenbergas: NATO narės turi garantuoti ilgalaikį ginklų tiekimą Ukrainai
-
„Politico“: Ukrainos karininkai baiminasi galimo fronto linijos žlugimo
Kitas mano pakeleivis, Jakut, stambaus sudėjimo dvidešimt penkerių vaikinas iš Odesos, pas mus buvo atsakingas už visokius organizacinius reikalus ir logistiką. Visureigį vairavo Junyj žemietis Kostylj.
Beveik dešimt tonų sveriantis šarvuotis gana lengvai trukteli iš vietos ir nuskrieja pietryčių kryptimi. Pakeliui dar sustojame paimti antrojo piloto Dymono.
Vieni per daug jaudinasi ir dėl to nesuvaldo bepiločio orlaivio, kiti, po kelių pirmųjų nesėkmingų išskridimų, palūžta psichologiškai, dar kitus paprasčiausiai nuolatos pykina skrydžio metu.
Šiandien mūsų laukia įprastinė užduotis – jei tik oras leis, FPV dronais savižudžiais naikinti oro žvalgybos aptiktus taikinius, priešo techniką ir gyvąją jėgą. Anksčiau apie mėnesį jau esu darbavęsis FPV komandos inžinieriumi, tačiau šiandien viena iš pirmųjų mano, kaip FPV drono operatoriaus, užduočių. Iki šio momento teko nueiti gana ilgą mokymosi ir treniravimosi kelią. Dabar turi paaiškėti tiesa – ar aš apskritai galėsiu pilotuoti FPV droną. Dalis dėl įvairių priežasčių to barjero taip ir neperžengia – vieni per daug jaudinasi ir dėl to nesuvaldo bepiločio orlaivio, kiti, po kelių pirmųjų nesėkmingų išskridimų, palūžta psichologiškai, dar kitus paprasčiausiai nuolatos pykina skrydžio metu.
Situacija mūsų fronto atkarpoje gana įtempta, priešas be perstojo atakuoja, be to, masiškai naudoja tuos pačius FPV dronus, kurie dabar tikslesni ir pavojingesni net už artileriją, todėl į pozicijas ir iš jų visuomet tenka vykti tamsiu paros metu, nors dažnai ir tai jau nebepadeda išvengti netikėtų jų atakų, rusai vis dažniau naudoja naktinius dronus savižudžius.
Vieną iš mūsų antrosios gynybos linijos pozicijų pasiekiame po geros valandos kelio. Kurį laiką kratomės važiuodami šalia miško juostos. Po kelių minučių sustojame prie tarp medžių ir krūmų vingiuojančių, apie pusantro metro gylio ir pusmetrio pločio, nuo lietaus pažliugusių, apkasų.
Kol dar tamsu, iš šarvuočio bagažinės greitai traukiame dronus, sprogmenis bei kitą atsivežtą mantą ir šis, ilgai neužsibuvęs, apsisuka ir lekia atgal. Palikti automobilį pozicijose per daug pavojinga, čia jokia maskuotė nepadės jo apsaugoti nuo priešo artilerijos ar dronų atakų. Paleidę transportą, purvo pliurzės pilnu apkasu tempiame visą savo mantą į už kelių metrų esantį bunkerį, kokių dešimties kvadratinių metrų ploto ir poros metrų aukščio patalpą po žeme. Viduje šalta, tačiau ne drėgna, nes sienos padengtos polietileno plėvele ir aptrauktos centimetro storio šilumą izoliuojančia medžiaga.
Viską susinešę, pirmiausia pajungiame „Starlink“ įrangą, po to iškart, kol dar visai neprašvito, su Dymonu traukiame montuoti teleskopinę, beveik dešimties metrų aukščio, kryptinę drono ryšio anteną. Tai labai svarbus drono valdymo ir vaizdo perdavimo elementas, leidžiantis jį pilotuoti iš bunkerio ir skraidinti daugiau nei 10 kilometrų atstumu. Sumontavę anteną, grįžtame į savo požeminę slėptuvę, pasitikriname ryšį su veiksmų koordinatoriumi, stebime oro žvalgybos realaus laiko transliacijas ir laukiame tolesnių nurodymų.
Dymonas negali ilgai nusėdėti vietoje be darbo, todėl griebia kastuvą ir ima platinti mūsų bunkerį, po to iš tuščių amunicijos dėžių ir aplinkui besimėtančių lentgalių kala dar vieną gultą pasienyje. Junyj, tuo tarpu, parengia skrydžiui kelis dronus su sprogmenimis.
Oras šiek tiek pasitaiso tik po pietų. Neužilgo gauname ir pranešimą apie tai, kad viename iš už maždaug dešimties kilometrų esančių apgriautų pastatų pastebėti rusų pėstininkai. Pirmas droną su 0,7 kg plastido išskraidina Dymonas. Po maždaug 12-os minučių skrydžio, jo pilotuojamas dronas priartėja prie rajono, kuriame yra taikinys. Aš sėdžiu šalia, stebiu oro žvalgybos transliuojamą vaizdą, kartais užmetu akį į elektroninį žemėlapį telefone ir padedu drono operatoriui susiorientuoti vietovėje. Pagaliau mes bendromis pastangomis aptinkame nurodytą apgriuvusį pastatą su pusantro metrų aukščio ir metro pločio skyle vienoje iš sienų. Droną reikia įskraidinti kaip tik pro tą skylę į vidų, kur slepiasi priešas. Dymonas kiek pasisukinėja šalia pastato ir nukreipia kamikadzę angos link. Deja, dronas sprogsta atsitrenkęs į sieną, apie pusmetrį nuo angos.
Jau beveik keturios vakaro ir lauke beveik tamsu. Visgi, gauname įsakymą pakartoti. Šįkart droną skraidinti imuosi aš. Nesitikėjau, kad pirmąjį kovinį skrydį teks atlikti tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, beveik tamsoje ir dar pučiant nemenkam priešpriešiniam vėjui. Junyj išneša droną į lauką, prijungia bateriją ir laukia, kol aš ekrane pamatysiu iš kameros transliuojamą vaizdą. Po minutės šaukiu jam: „Vaizdas yra“.
Jis aktyvuoja sprogmenis, pastato droną pakilimui skirtoje vietoje ir praneša, kad galiu jį kelti.
Paleidžiu variklius, pakylu šiek tiek virš medžių ir nukreipiu droną pietryčių kryptimi. Lauke sparčiai temsta, o dar turiu nuskristi apie 10 kilometrų, susiorientuoti vietovėje ir surasti griuvėsius, kuriuose slepiasi rusai.
Nusiimu FPV akinius ir žvalgybinio drono realaus laiko transliacijos ekrane dar spėju pamatyti staiga pasirodžiusias sprogimo sukeltas liepsnas. Lengviau atsidūstu: „Na, lyg ir viskas pavyko“.
Keista, tačiau nejaučiu jokio jaudulio, dronas skrenda stabiliai, viskas panašiai kaip per treniruotes, tik vaizdas apačioje dėl tamsos ir priešo elektroninės kovos priemonių slopinimo poveikio vis labiau liejasi. Po kokių dešimties minučių skrydžio, apačioje išvystu pamuštą tanką, nuo kurio keliasdešimt metrų į kairę ir turėtų būti mano ieškomas pastatas. Priartėjęs prie jo, matau tik griuvėsių krūvą. Padarau viražą į kairę ir imu žemėti. Mirguliuojančiame ekrane lyg ir pradedu matyti apgriuvusio pastato kontūrus ir juodą tašką jo kampe. Tai ir turėtų būti ta skylė sienoje.
Nukreipiu savo droną link jos. Staiga priešais išvystu kažkokio medžio, greičiausiai obels šakas, lengvu judesiu į kairę išvengiu susidūrimo ir jau visai dingus vaizdui, ta pačia trajektorija nupilotuoju kamikadzę su sprogstamuoju užtaisu link taikinio. Nusiimu FPV akinius ir žvalgybinio drono realaus laiko transliacijos ekrane dar spėju pamatyti staiga pasirodžiusias sprogimo sukeltas liepsnas. Lengviau atsidūstu: „Na, lyg ir viskas pavyko“.
Po akimirkos grupės koordinatorius padėkoja mums už darbą ir liepia ruoštis grįžimui į bazę. Nors dienos pradžia nieko gero nežadėjo, pabaigoje vis tik pavyko šį tą nuveikti. Atgal grįžtame pakilios nuotaikos. Per kelias ateinančias valandas turime pasipildyti amunicijos, pakrauti baterijas ir šiek tiek pailsėti prieš kitos dienos užduotį.
