Žino, ką tai reiškia
Karolio Pratkaus savanoriška veikla su neįgaliaisiais prasidėjo kiek daugiau nei prieš 12 metų. „Tada Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ pirmininkė Viktorija Vitaitė man pasiūlė dirbti su neįgaliais vaikais Kupiškyje“, – prisiminė pašnekovas.
Pasiūlymą Karolis iš karto priėmė. „Pirmiausia, man labai patinka dirbti su vaikais, o antra, ir pats vaikystėje turėjau negalią dėl silpno regėjimo, todėl puikiai žinau, ką tai reiškia“, – pasakojo K.Pratkus. Taigi prieš tai dirbęs muzikinį darbą su sveikais vaikais, Karolis muzikos subtilybių ėmėsi mokyti ir neįgalius vaikus.
Pirmiausia, man labai patinka dirbti su vaikais, o antra, ir pats vaikystėje turėjau negalią dėl silpno regėjimo, todėl puikiai žinau, ką tai reiškia.
Vėliau profesionalus muzikantas prisijungė ir prie nacionalinio neįgaliųjų „Spalvų muzikos“ orkestro, taip draugystė su neįgaliųjų bendruomene vis stiprėjo.
„Pradėjome glaudžiai bendradarbiauti su orkestro vadovu Romualdu Bruzga, po kurio laiko įstojau į Muzikos akademiją, kur susiradau puikių draugų, ir viskas išsivystė į tai, kad sukūrėme diksilendą „Sweedband“. Tai profesionalus kolektyvas, kuris pradėjo nuo mažų pasirodymų, o dabar koncertuoja ir tūkstančiams žiūrovų“, – pasakojo Karolis.
Dabar diksilendas „Sweedband“ ir nacionalinis „Spalvų muzikos“ orkestras draugauja jau gerą dešimtmetį.
Nuo vasaros stovyklų iki renginių
Karolis Pratkus su „Sweedband“ kompanija yra neatsiejami nuo neįgaliųjų vaikų renginių, vasaros stovyklų. Pašnekovas tikino, kad vos paskambinus Viktorijai Vitaitei ir paprašius kokios pagalbos ar pakvietus į renginį, grupė stengiasi jame dalyvauti, aišku, neatlygintinai.
Pašnekovas juokiasi, nors jie patys orientuoti labiausiai į muziką, su neįgaliaisiais vaikais vyksta kur kas artimesnis bendravimas. „Vasarą su jais stovykloje būname visą savaitę. Natūralu, ir krepšinį pažaidžiame, ir kamuolį paspardome, kartu ir pusryčiaujame, ir vakarieniaujame. Vaikai yra labai nuoširdūs, jie nori tikro bendravimo. Jūs tik pamatytumėt, kaip jie apsidžiaugia, kai mes atvažiuojame. Neįgalūs vaikai nepaprastai šilti“, – kalbėjo Karolis.
Muzikantas tikino dar prisimenantis, kaip nustebo jo draugai pirmą kartą atvykę pas neįgaliuosius vaikus. „Jie sutinka taip šiltai. Visi atbėga, apsikabina, aktyviai bendrauja. Iš pradžių, draugai buvo nustebę, tačiau dabar jau visiems toks bendravimas labai įprastas“, – tikino K.Pratkus.
Jūs tik pamatytumėt, kaip jie apsidžiaugia, kai mes atvažiuojame. Neįgalūs vaikai nepaprastai šilti.
Tai – atsidavimas
Šeši iš septynių diksilendo „Sweedband“ narių skirtinguose Lietuvos miestuose muzikos mokyklose moko vaikus. K.Pratkus atviravo, kad sveikieji vaikai iš tiesų skiriasi nuo neįgaliųjų, nes pastarieji – kur kas jautresni ir šiltesni. „Neįgalūs vaikai skiriasi nuo sveikų. Jie yra labai švelnūs, paprasti ir jautrūs. Tas nuoširdumas, ta jų teikiama šiluma. Vien šitais dalykais neįgalieji vaikai tikrai skiriasi. Jei yra nepaprastai šviesūs“, – apie neįgaliuosius vaikus kalbėjo muzikantas.
K.Pratkus džiaugėsi, kad muzika labai padeda neįgaliems vaikams stiebtis, judėti į priekį. „Matyti, kaip jie stengiasi grodami su mumis, nori išmokti. Kai būname ilgai nesimatę ir atvykstame, visi nori parodyti, kiek per tą laiką pažengė. Ir iš tiesų galiu pasakyti, kad muzikalumo prasme jie pažengia daug. Grodami su mumis, tampa profesionalais“, – kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, kas patį skatina tiek daug laiko skirti savanorystei, K.Pratkus tikino, kad tiek jam, tiek jo komandai tai – atsidavimas. „Mes labai norime padėti neįgaliesiems vaikams, išmokyti juos džiaugtis muzika. Muzikantai ir neįgalieji turi daug bendro – ir vieni, ir kiti yra paprasti bei jautrūs“, – aiškino muzikantas.
K.Pratkus tikino negalintis nepadėkoti „Sweedband“ narių darboviečių vadovams. Be jų supratimo ir geranoriškumo išleisti visur, kur diksilendas yra kviečiamas, nieko nebūtų.
