Rotušėje – auksiniai tualetai neįgaliesiems
Braukdami per ataskaitą ieškome septynženklių skaičių. Štai – „Projektas – „Mobilusis Vilnius“. Ašarą spaudžiantis tikslas – pritaikyti meno erdves neįgaliesiems, kad ir jie galėtų pamatyti operą, dramą, patekti į koncertų salę. Iš karto įspėjame: neįgalieji savo ratelių tepti tegul dar neskuba. Pinigai – išleisti. Patekti į meno erdves taip pat sunku, kaip ir iki VEKS.
Štai – 6 mln. 766 tūkst. 800 litų. Tiek pagal R.Vilkaičio ataskaitą buvo išleista Vilniaus rotušės pritaikymui neįgaliesiems. Pamačius tą skaičių rotušės valdytojui Jonui Jonynui išlipa akys ant kaktos. Jis net atsistoja ir perklausia: „Skirta?“ – „Taip taip, – faktinis panaudojimas. Ne tik skirta, bet ir išleista“, – atsako LNK „Paskutinės instancijos“ žurnalistė. Pasikrapštęs galvą, vyras suvokia, kad LNK čia negana, ir sako: „Kvieskite FNTT, STT, dar ką nors. Kaip man įdomu... Galima atsišviesti?“
J.Jonyno nuostaba – pagrįsta. Tie pusseptinto milijono su uodegėle – rotušės šešerių metų biudžetas, tačiau tie pinigai rotušės nepasiekė.
Atliekame „nusikaltimo vietos“ apžiūrą. Ant laiptų yra keltuvas neįgaliojo vežimėliui. Dar yra specialiai neįgaliesiems skirtas tualetas. Tačiau viskas padaryta ne 2008–aisiais, o... prieš George'o Busho (buvo toks JAV prezidentas) vizitą Lietuvoje. Dar yra vežimėlis, kurį kažkas paliko dovanų. Neįgalieji rotušėje rengia savo suvažiavimus, tačiau iki šiol juos sunešti ant rankų į antrame aukšte esančią salę pasitelkiama kariuomenė.
Vos nugirdusi apie mūsų susidomėjimą šia jų ataskaitos eilute, Kultūros ministerija ima šiurenti popieriais. Iš pradžių jie patvirtina – skaičius teisingas. Po kiek laiko žurnalistė gauna privatų kultūros viceministro laišką su pasiūlymu klastoti buhalterinį dokumentą, kuris jau guli ant Andriaus Kubiliaus stalo: „Rašykite ten nulį.“
Galima spėti, kad 6 766 800 litų buvo išleisti kažkam nelabai deramam, tada pamėginta juos „nurašyti“ neįgaliesiems. Jie vis vien nesuuos, nes ne tik meno erdvės, bet ir visa Lietuva nepritaikyta jų oriam gyvenimui.
Panašiai buvo išleisti 8 mln. litų ir tik Jonas Vaitkus, vadovaujantis Rusų dramos teatrui, prisipažino: pinigus – 300 tūkst. litų – gavo, bet nuėjo pas neįgaliųjų organizacijos vadovus ir susitarė, kad už tiek lifto į antrą aukštą tikrai neįrengs. Todėl įrengė specialų tualetą, išbetonavo nuolydį patogesniam įvažiavimui, parengė vietas parteryje, o už likusius pinigus pritvirtino byrantį istorinio pastato (beje, vienintelio istorinio teatro Vilniuje) karnizą, įrengė ventiliaciją, suremontavo scenos grindis, nes aktorių kulniukai jose įstrigdavo.
Scenos: 20 milijonų, 7 milijonai ir viena – už dyką
R.Vilkaičio ministerija teigia, kad labai apvaliai – lygiai 20 mln. išleista Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos prastos šlovės daliniam remontui. Keliolika varikliukų, kurie kilnoja dalį scenos ir tampo dalį dekoracijų bei scenos dangą. Ant toje scenoje atsiradusio slenkstelio užkliuvusi Eglė Špokaitė prieš kelias savaites patyrė rimtą traumą. Pasak Nerijaus Juškos, ta trauma – viena iš daugelio, kurias po remonto patiria baleto artistai. Bet pinigai – sumokėti, „Rubikono“ grupės įmonės finansuotas auditas įvyko. „Vsio zakonno.“
Praėjus beveik metams po pradėto ikiteisminio tyrimo dėl valstybės lėšų iššvaistymo ypač stambiu mastu remontuojant Operos sceną, Gintaras Jasaitis, generalinio prokuroro pavaduotojas, labai ramiai, net ironiškai aiškina, kad bylos tyrimas įstrigo.
G.Jasaitis pasakoja pasaką apie kažkokį šlubą, o gal ir nešlubą vokietį, kuris išsivežė į Vokietiją visus rangos dokumentus, todėl prokurorai negali įvertinti menamo įvykdytų darbų unikalumo. Juk įranga atrodo elementari – variklis, trosai ir kompiuteris. Nebanali tik kaina – 20 milijonų.
Nebanaliai teisėsauga ir Mokesčių inspekcija gina Operos direktorių Gintautą Kėvišą nuo jo asmeninių finansų patikros. Gavę skundą, jie tiesiog jo netiria, bet skambinėja jo autoriui: „Mes juk susitarėme...“ Dėl ko susitarė? Netirti skundo, kurį tirti privaloma pagal įstatymą? Juk mūsų skaičiavimais iš direktoriaus algos – apie 6000 litų „į rankas“ – namo milijonierių kvartale greta VP dešimtuko nepasistatysi. O G.Kėvišas – pasistatė. Mokesčių inspekcija dėl to tvirtai ir ryžtingai užsimerkė.
Rusų dramos teatre siaučiančiai J.Vaitkaus mūzai sekasi prasčiau. Jis nuo komisijų, kurios teatrą gali uždaryti dėl gresiančios avarijos, ginasi savom rankom. „Skriemulius patys padarėm, virves, kurios buvo nudilusios, pakeitėm“, – pasakoja J.Vaitkus. Iš esmės – atlikti tie patys darbai, kaip ir Operoje, tik kainų skirtumas – 20 milijonų.
Trečia paremontuota scena – Nacionaliniame dramos teatre. „Tik“ 7 mln., kuriuos iš VEKS bedugnės ištraukė teatro direktorius Adolfas Večerskis. Jis sako, kad ta suma yra „mizeris“, palyginti su tuo, kas išleista Operai. Jo kolegos LNK „Paskutinei instancijai“ pateikė detalių. Anot jų, įvyko sutapimas. Kartu su teatro scenos remontu Šalčininkų rajono Buikų kaime ant upelio kranto vyko sodybos statyba.
„Aš jį myliu, myliu ir viskas...“
Atliekame eksperimentą. Skambiname vietos valdžiai ir tiesiai šviesiai klausiame: „Kaip nuvažiuoti į Večerskio sodybą?“ Miela ponia mums paaiškina tiksliai, iki paskutinio posūkio. Tada užtrenkiame spąstus: „O kodėl jūs manote, kad ten – Večerskio sodyba?“ – „Na, gal jau dalį pardavė, bet namas iš dešinės – jo.“ Lygiai tą patį eksperimentą atliekame su sodybos kaimynais. Rezultatas – tas pats. Mums duria į neseniai išdygusį namelį.
Tačiau tai – baisi netiesa. Sodyba priklauso tokiam Rimantui Giedraičiui – A.Večerskio mokytojos sūnui, buvusiam Kultūros ministerijos darbuotojui, kurį A.Večerskis įdarbino teatre kompiuterininku ir aktoriumi.
„Tai man nepriklauso, nes man nepriklauso. Tai – mano kolegos sodyba. Aš dažnai ten nuvažiuoju. Ten – viena sodyba iš kelių namų. Kaimo sodyba. Ten yra du namai, tvartas – viskas, kas leista, – aiškina teatro direktorius ir dar priduria, – aš jam pinigų nedaviau.“ Tačiau greta ne savo sodybos A.Večerskis ką tik įsigijo 30 arų žemės ūkio paskirties žemės, ant kurios nieko negalės statyti.
„Ketinau auginti avinuką. Vieną. Bet neauginsiu. Sodinsiu sodą“, – aiškina keisto pirkinio paskirtį teatro direktorius. Sodins sodą už keliasdešimt kilometrų nuo Gedimino prospekto, kur gyvena, nors giriasi, kad čia pat prie Vilniaus turi dar du sklypus.
R.Giedraitis telefonu davęs interviu apie savo santykius su A.Večerskiu padainavo: „Aš jį myliu, myliu ir viskas.“ Dar patikino, kad sodyba – tikrai jo, o žurnalistams derėtų domėtis ne A.Večerskiu, o Gintaru Varnu, kuris esą su dabartiniu Vilniaus apskrities viršininko pavaduotoju Gintaru Sodeika ir buvusiu kultūros ministru Jonu Juču „išplovė 47 milijonus“. Esą tiek buvo skirta Kauno dramos teatro remontui, o dabar ten vietoje scenos – duobė su vaizdu į dangų. Faktas!
Šeiminė ranga ir vidutinybių triumfas
A.Večerskis valstybės išlaikomame teatre be konkurso įdarbino ne tik R.Giedraitį, bet ir savo žmoną bei dukrą. Žmoną, nes ji visuomet buvusi greta jo, o dukrą, nes ji pigiausia teisės magistrė, kokią pažįsta jos tėtis.
Kas vyksta už 7 mln. litų suremontuotoje Nacionalinio dramos teatro scenoje? Teatralai teigia, kad joje kuria vis mažiau režisierių ir vyrauja komercinė veikla. Už ją – už visokius komercinius renginius: partijų suvažiavimus, prezentacijas, instaliacijas ir visa kita, su teatru nesusijusią veiklą kaip tik ir atsakinga A.Večerskio žmona.
„Kokių partijų susiėjimus esate surengęs?“ – patiksliname. „Tvarka ir teisingumas“ buvo, LDDP, Tėvynės sąjunga, Moterų partija, Adamkus...“, – vardija A.Večerskis. Ant kokio brangumo kėdžių sodinami politiniai užpakaliai? Nauja teatro parterio kėdė kainavo 650 litų, bet pirko ir už 720. Labai pigu. Taip sako A.Večerskis.
„Režisieriai guodžiasi, kad negali jūsų teatre statyti spektaklių“, – perduodame direktoriui, ką išgirdę. „O jie ir negali statyti. Čia juk Nacionalinis dramos teatras!“ – atkerta A.Večerskis.
Teatro kritikas Audronis Liuga apibendrina, kad Nacionalinio teatro scena dėl keistos A.Večerskio veiklos buvo užginta geriausiems Lietuvos režisieriams, Nacionalinės premijos laureatams. Jie tiesiog išstumiami iš teatro. „Mes kalbam, kad išvyksta geriausi medikai, kompiuterinių sistemų specialistai, išvyksta menininkai. Išvyksta tie menininkai, kurie turi didžiulę paklausą kitose šalyse. O Lietuvoje nyksta nacionalinio teatro tradicija, kuri apima Dauguvietį, Miltinį, Vaitkų, Jurašą, Nekrošių. Ji nereikalinga“, – sako A.Liuga.
„Čia labai paprasti dalykai. Aš manau, kadangi vis tiek mus dar valdo Sniečkaus berniukai ir jo palikuonys. Taigi jeigu yra tokia moralė, jeigu patį Sniečkų prakeikė jo motina, tai tas prakeiksmas eina per visus tuos metus. Čia toks pūlinys, nepriklausomybė – tik priedanga, o viskas kaip buvo, taip ir yra“, – sako J.Vaitkus parimęs prie pelėsių apniktos, sutrūnijusios savo teatro sienos.
Straipsnis parengtas pagal LNK laidos „Paskutinė instancija“ medžiagą.
