Tyrime atskleidžiami iki šiol plačiau neatspindėti faktai apie 1991 m. gegužę vykusį susišaudymą Lietuvos pasienyje Šalčininkų rajone, kuomet žuvo pirmasis Lietuvos pasienietis Gintaras Žagunis. Liudininkų pasakojimai paskatino kelti klausimus ir neseniai paskirtam Seimo kancleriui Algirdui Stončaičiui dėl jo vaidmens minėtų įvykių metu.
Buvęs pasienietis Antanas Stasaitis filme liudija, kad tąkart vidaus reikalų sistemos kriminalistas A.Stončaitis dalyvavo jį tardant, mušant ir verčiant pakeisti parodymus Šalčininkų policijos nuovadoje. Dabartinis Seimo kancleris tai neigia.
„Emocijos dar šiek tiek personalinės, nes visame šitame kontekste aš turėjau šeimos narių, kurie buvo šitose kovose dėl nepriklausomybės ir pasieniečių uniforma, kokią čia mačiau, mačiau ir savo namuose, kai augau“, – savo mintimis po filmo premjeros praėjusią savaitę dalijosi M.Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė. Ji prisiminė, kokia nestabili tuomet buvo politinė šalies padėtis ir net jeigu reikšminga dalis Lietuvos gyventojų pasirinko kovoti už Nepriklausomybę, buvo tokių, kurie to nepadarė.
„Tokios istorijos neturi numirti, jos neturi būti pamirštos ir nebūtinai tik dėl to, kad mes nulinčiuotume kažką iš dabartinio politinio elito – tikrai ne. Bet žinoti ir suprasti, kokia sudėtinga yra mūsų Nepriklausomybės istorija, yra labai svarbu“, – svarstė politologė.
„Man atrodo, kad šis tyrimas puikiai ir parodo tą trinarį pasidalijimą. Iš vienos pusės yra aiškiai apsisprendę žmonės eiti ginti Lietuvą net ir labai miglotose aplinkybėse, <...> kiti, kurie visiškai nelojalūs, nueina į kitą pusę, ir vidurys, pilkoji zona, iš esmės – pareigūnai, kurie supranta, kad jie lietuviai, bet ir baimių turi, ir ryšių, ir spaudimą patiria iš tų ryšių, su kuriais dirba“, – svarstė Vilniaus universiteto istorikas Marius Ėmužis.
Jis pastebėjo, kad Lietuvoje kol kas nėra kruopščiai aprašyta 1991 m. įvykių istorija, todėl net jeigu panašių įvykių yra buvę ir daugiau, apie juos yra menkai žinoma.
„Ta istorija, kurią mes pasakojame mokykloje ir kuria dalis žmonių yra įsitikinę, kad 1988 m. atbudo vieni, po truputį budo ir kiti, ir maždaug 1990 m. kovo 11 d. jau stovėjome visi vieningi kaip kumštis <...>, man atrodo, vis dėlto, yra mitas. Sąjūdis apėmė gana ženklią žmonių dalį, Lietuvos žmonės tikrai rėmė Lietuvos nepriklausomybę, tą rodo ir referendumai dėl Nepriklausomybės, bet kad absoliučios vienybės, kad visi buvo drąsus, negali pasakyti“, – svarstė M.Ėmužis.
Pasak jo, nors visuomenė prisimena reikšmingiausius valstybės įvykius, kokios tuo metu buvo povandeninės srovės – dažnai lieka neaišku.
„Mes suvokiame, kas vyko bendrąja prasme, bet tų povandeninių dalykų mes dar neapimame“, – apibendrino M.Ėmužis.
Visuomenės randai ir pasirinkimai
R.Urbonaitė pabrėžė, kad nors Nepriklausomybės aušra buvo komplikuotas laikmetis, dalis Lietuvos gyventojų gana nesunkiai išreiškė savo poziciją.
„Kai kurie žmonės padarė pasirinkimus ne tik kad nežinodami, kuo tai baigsis, bet nepabijodami rizikuoti ir savo gyvybe. Aišku, dabar žiūrint iš laiko perspektyvos galima prigalvoti daug „o“, „bet“, „tačiau“, „jeigu“, bet tuo metu, akivaizdu, kai kuriems nebuvo daug klausimų ir jie labai greitai pasirinkimus padarė“, – sakė politologė.
Tuo metu Vilniaus universiteto profesorė, psichologė Danutė Gailienė teigė, kad dalies neapsisprendusių žmonių pasirinkimai ir veiksmai paliko gilius pėdsakus visuomenėje.
„Tai ne šiaip sau tokios įdomybės, kad buvo vienaip ar kitaip, bet tai buvo tikrai gilus poveikis tokių dalykų ir todėl juos įvardinti, reflektuoti kaip visuomenei <...> yra nepaprastai svarbu. Tiesos, teisingumo yra per mažai“, – sakė D.Gailienė.
Ji pridūrė, kad visuomenėms prireikia dešimtmečių, kad „išsikuoptų visokius bjaurius dalykus“, todėl ji abejoja, ar praėję kiek daugiau nei trys Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiai yra pakankamai daug.
„Mokslininkai, istorikai, kai kurie politikai tikrai rūpinasi tiesa, nes patys neturi, ko slėpti, o žmonės, kurie suinteresuoti ir turi ką slėpti, veikia kitaip ir tęsiasi toks jovalas, galima sakyti, ir kurį laiką jis truks. Bet mes turime veikti“, – kalbėjo D.Gailienė.
Mįslės, kurias gali padėti įminti įvykių dalyviai
Pauliaus Neverbicko režisuotame 15min Tyrimų filme pasakojama apie tai, kaip 1991 m. gegužę Lietuvos pasienyje Šalčininkų rajono poste buvo nušautas Baltarusijos milicininkas Aleksandras Fijasis. Pastarojo brolis Jurijus Fijasis su dviem bendrais jau kitą naktį nušovė niekuo dėtą pasienietį G.Žagunį. Iš tiesų kerštaudami Baltarusijos piliečiai ieškojo Lietuvos pareigūno, nušovusio A.Fijasį. Šūvius į baltarusį paleidęs buvęs pasienietis A.Stasaitis pasakojo, kad veikė gindamas savo bendražygius nuo A.Fijasio šūvių. Vėliau jau Lietuvos kriminalistų vieno tardymo metu buvo verčiamas pakeisti savo parodymus ir prisipažint, kad iššovė pirmas į beginklį baltarusį.
Buvęs tuometis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis savo atsiminimų knygoje „Lemtingi metai“ (2018 m.) pateikia kitą įvykių versiją, kurios išsamiau nedetalizuoja. M.Misiukonis knygoje A.Stasaičio šūvius vadina neatsakingais ir neatsargiais, apie A.Fijasio turėtą pistoletą neužsimena.
Nors Generalinės prokuratūros tyrimo metu buvo nustatyta, kad baltarusis, iki kol buvo nukautas, paleido du šūvius į Lietuvos pasieniečių pusę.
„Ar M.Misiukonis, buvęs vidaus reikalų ministras, veikė per pavaldinius savo iniciatyva, ar buvo gavęs galbūt aukštų politikų nurodymus užglaistyti tą konfliktą dėl A.Fijasio, Baltarusijos milicininko? – kėlė klausimą LGGRTC generalinis direktorius istorikas A.Bubnys. – Nes čia nėra paprastas atvejis, tai jau liečia tam tikra prasme tarpvalstybinius kontaktus. Ir galbūt galėjo būti kokie nors nurodymai politikų, kad reikia šitą problemą užglaistyti ir parodyti, kad mes tą „prasikaltusį“ asmenį kažkaip nubaudėme nenorėdami gadinti santykių su Baltarusija.“
„Aišku, svarbiausia tai, kad pats M.Misiukonis galėtų atsakyti į šitą klausimą, jeigu jis norės, žinoma. Negali priversti pasakoti apie tokius dalykus, kurie galbūt buvo ir tarnybinė, ir valstybinė paslaptis. Tai čia nėra paprasta prakalbinti žmogų dėl dalykų, kurie turi tam tikrą valstybinę paslaptį ir galbūt pačiam žmogui sukurtų nemalonumų, jeigu pradėtų atvirai kalbėti“, – pridūrė A.Bubnys.
Diskusijoje tyrimo problematiką aptarinėjęs Vilniaus universiteto istorikas profesorius Nerijus Šepetys taip pat svarstė, kokiems politiniams interesams atstovavo to meto vidaus reikalų sistemos pareigūnai, o prabilus apie M. Misiukonio asmenybę istorikas nepagailėjo kritikos.
„Ar mūsų policijos ištakose buvę vidaus reikalų sistemos kūrėjai dirbo tik Lietuvai, ar jie turėjo ir kitą variantą? Tai yra neiškeltas klausimas“, – teigė jis. Skirtingai nei prokuratūros atisiskyrimo atveju, pasak N.Šepečio, 1991 m. vidaus reikalų sistemoje nebuvo aiškaus virsmo iš Tarybinės į nepriklausomos Lietuvos struktūrą.
„[Vidaus reikalų sistemos] priekyje mes turim ministrą M.Misiukonį. <...> Per sausio įvykius gal ir nebuvo problemų, bet paskui mes matom, kad šalia ministro asmenybės <...> atsiranda ryšiai, kurie buvo ir sovietiniais laikais, ir su tuo pačiu kriminaliniu pasauliu, su įvairiais sąjunginiais ir kitų respublikų žmonėmis. <...> Jeigu čia būtų generolas M.Misiukonis, aš išeičiau kaip kadaise išėjo Algirdas Patackas. Aš negalėčiau su juo būti vienoje vietoje“, – savo nepasitikėjimą buvusiam ministrui, kuris sovietmečiu padarė reikšmingą karjerą KGB struktūrose, reiškė istorikas.
Prieš Lietuvai atkovojant nepriklausomybę, M.Misiukonis buvo LSSR Valstybės saugumo komiteto generolas majoras.
„Mes tikrai žinome, kad „ARE“ , buvusiame OMON'e, buvo žmonių su tamsiomis biografijomis ir, net jeigu jie dirbo Lietuvai, jiems tas kažkaip išlįsdavo <...>. Bet tai buvo struktūra, kurioje žmonės dirbo pasirinkę Lietuvos pusę. <...> Vidaus reikalų sistemoje, kadangi šito aiškaus virsmo nebuvo, pilkoji zona buvo tikrai daug platesnė. Ir tų neapsisprendusių žmonių, už kurią pusę būti, buvo tikrai nemažai“, – apibendrino diskusijoje dalyvavęs N.Šepetys.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
