Teksto pradžioje, po pavadinimu, – įdomiausios konferencijos akimirkos. Visą vaizdo įrašą rasite po tekstu.
Taip esą nutiko todėl, kad studentai pasirinko kitas aukštąsias mokyklas, kurios netaikė priėmimo balo. Štai Mykolo Romerio universitetas (MRU) netaiko pereinamojo balo ir studijuoti priima visus norinčius.
Apie tai ir dar daugiau – bendrąjį priėmimą į aukštąsias mokyklas, Švietimo ir mokslo ministerijos atmestą rektorių pasiūlymą įvesti bendrą priėmimo balą, patvirtintą matematikos egzaminą ir kt. buvo kalbama 15min.lt konferencijoje.
15min.lt redakcijoje lankėsi ir į jūsų klausimus tiesioginėje konferencijoje atsakė KTU rektorius Petras Baršauskas ir MRU rektorius Algirdas Monkevičius.
– Priėmimo kartelę iškėlęs KTU, rektoriaus Petro Baršausko skaičiavimais, neteko apie 300–500 studentų, o tai reiškia – maždaug milijono litų (arba 290 tūkst. eurų). Taip esą nutiko dėl to, kad studentai pasirinko aukštąsias mokyklas, kurios netaikė priėmimo balo, tarp jų ir MRU. Ar galime sakyti, kad valstybė atima iš universitetų, kurie kelia studijų kokybę, duoną?
P.B.: Suma dar didesnė. Bet ne tai svarbu. Svarbi pati idėja. Ši finansavimo sistema nėra orientuota į kokybę, o orientuota į galvas. Visada tokioje situacijoje yra įtampos. Visada teks kovoti už studentų skaičių, o kokybė palikta antrame plane.
A.M.: Pritarčiau, kad finansavimas nėra pats sėkmingiausias. Valstybės investicija turėtų būti taiklesnė. Tačiau kolegos klausčiau, ką atneša silpni studentai. Jie neatneša naudos. Mes neįsivedėme balo, bet patiriame nuostolio. 2-2,5 balas mums studentų skaičių būtų sumažinęs 211 studentų. Tačiau dabar ketvirtadalis studentų studijų nebaigia, nors išlaidos jiems būna suskaičiuotos. Bet jie pabėga ir nesumoka už studijas.
– Ar universitetas pirmiausia neturėtų būti orientuotas į kokybę, o ne į kiekybę? Juk šiandien aukštojo mokslo gali siekti kiekvienas norintis. Ar neatėjo laikas pokyčiams?
P.B.: Sistema neveda į kokybę, nėra paprasti procesai čia. Jeigu visuomenėje tebegyva nuomonė, kad ne žinios, o diplomas esmė, yra sunku. Visko yra ir Europoje. Kol visuomenėje žmonių yra, kurie mokosi dėl diplomo, yra dvi universitetų kategorijos: vieni atidaro duris lengvai, užplūsta žmonės, susirenkami pinigai, o kiti eina kokybės keliu. Mūsų tikslas bandyti eiti kokybiniu keliu. Universitetas negali išspręsti visų problemų, pavyzdžiui, mokyklose. Mes darome tiek, kiek mūsų ranka pasiekia. Jeigu reikia mums kokybinio mokslo, sprendimai aiškūs. Jei norime spręsti socialines problemas – nekalbėkime apie kokybę.
Sistema neveda į kokybę, nėra paprasti procesai čia. Jeigu visuomenėje tebegyva nuomonė, kad ne žinios, o diplomas esmė, yra sunku
– Ar nesiruošiate ko nors keisti, kad pakeltumėte MRU studijų kokybę? Universitetas reitinguose lieka už geriausiųjų dešimtuko, o į jį stojant nėra visiškai jokio priėmimo balo (gali įstoti absoliučiai bet kas ir nesunkiai jį pabaigti, kas iškart žemina universiteto reputaciją). Ar nemanote, kad laikas įvesti bent 1 balo ribą?
A.M: Aš jau minėjau, galvojame spręsti šią problemą. Tą balą reikia įsivesti – ne mažiau nei 2 balų ribą, mes taip ir padarysime. Reitingų problema ta, kad mes nedalyvavome reitingavimo sistemose, bet tai yra reikalinga, tai yra veidrodis. Reikia skatinti stoti tokius studentus, kurie motyvuoti, žino, ko nori. Studentas turi turėti pasirengimą. Lietuva sluoksniuojasi, į valstybės finansuojamas vietas įstoja Vilniuje baigę gimnazijas, Kaune – mažiau. Tai priklauso nuo tėvų socialinio statuso. Reikia suteikti paramą tiems, kurie yra iš socialiai jautrių grupių, mokykloje jie turėtų turėti tas sąlygas.
– Ministerija atmetė rektorių pasiūlymą įvesti vienodą priėmimo balą, tačiau patvirtino privalomą matematikos egzaminą. Ar tai – lygiaverčiai „mainai“, siekiant į geriausius universitetus pritraukti geriausius studentus ir kilstelėti studijų kokybę? Ir dar dėl privalomojo matematikos egzamino. Eglė rašo esanti visiška humanitarė, todėl bijau, kad matematikos egzaminas gali pakišti koją. Bijo, kad jis nulems ateitį. Kaip nuramintumėt studentę Eglę?
P.B.: Tai subtilus, nelengvas klausimas. Nėra šimtaprocentinių atsakymų, kaip tai padaryti. Žinau vieną garsų Lietuvos menininką, jis dvejus metus studijavo matematiką. Pajuto, kad ne jo terpė ir išėjo į meną. Kai jį sutikau, jis sakė, kad jam mene padėjo daug pasiekti matematika. Jis pabrėžė, kad jo mąstymas tapo visai kitoks. Ką, galvojate, kad skandinavai matematiką šiaip sau įsivedė? Ne, tai tikrai padeda loginį mąstymą vystyti. Žinoma, nereikia sakyti, kad menininkai turi aukštąją matematiką išmanyti, tačiau logikos prideda. Eglę noriu nuraminti, kad šiek tiek ją reikia mokėti.
Be matematikos brandi asmenybė neišugdoma
A.M.: Palaikyčiau mintį, kad matematika yra proto gimnastika. Tačiau tai nereiškia, kad labai giliai jos reikia mokytis. Šiandien vargu ar visi įrodytų Pitagoro teoremą, bet loginis mąstymas liko ilgam. Matematikos egzaminas yra išeities paieška. Aš pats, kai mokiausi mokykloje, gėdijausi dviejų dalykų nemokėti – krepšinio žaisti ir matematikos. Daug priklauso ir nuo mokytojo, jo autoriteto, charizmos. Mums buvo įdomu mokytis. Šiandien mokytojai pasenę. Net mano mokykloje amžiaus vidurkis per 60 m. Darželiuose naujovės taip pat nediegiamos. Be matematikos brandi asmenybė neišugdoma. Egle, jūs teisi dėl mechaninio spaudimo, tačiau matematikos svarba yra didelė.
– Lietuvoje yra 46 aukštosios mokyklos. Dažnai keliamas klausimas, ar tiek reikia – esą jų per daug. Kiek, jūsų nuomone, jų turėtų būti, jeigu siekiame kokybiško išsilavinimo? Kodėl? (Deimantas)
P.B.: Kartais nesinori vis tą patį kalbėti. Ko mes siekiame? Valstybė turi pirmiausiai pasakyti, koks tikslas. Jei socialinės garantijos – puikiai dirbame ir šiandien. Jei tikslas turėti 5 universitetus, atitinkančius kriterijus tapti Europos lyderiais – kiti sprendimai. Pasaulyje universitetai jungiasi, stiprėja. Jei mes einame 46 universitetų kryptimi – išblaškomas finansavimas. Pinigų kaip valstybė skiriame pakankamai, bet mes juos neefektyviai naudojame. Kodėl estai šneka, kad jiems užteks trijų universitetų. Mes šnekame kita linkme, kad visiems vietos užteks, nieko nejungsime, nieko nedarysime. Jei tikrai kalbam apie tikrą universitetą, turime orientuotis į mokslą, nėra kito varianto – turime daryti tinklo optimizaciją.
Mokslu grįstos studijos – esminis dalykas. 46 mokslu grįstų studijų universitetų neturėsime
A.M.: P.Baršauskas turėtų tapti politiku. Reikėtų strateginės politinės valios, turi būti nukreipti pirmiausiai rimti finansiniai instrumentai, matant uždavinius. Pritariu nuomonei, kad reikia koncentruoti išteklius, turi keistis darbo užmokestis ir t.t. Politikams turėtų rūpėti ne mokslas dėl mokslo.
P.B.: Kokybiniai reikalavimai turi būti keliami universitetui. Mokslu grįstos studijos – esminis dalykas. 46 mokslu grįstų studijų universitetų neturėsime.
– Esame trečia Europos Sąjungoje valstybė pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių. Kodėl darbdaviai negali rasti tinkamus įgūdžius ir žinias turinčių darbuotojų?
P.B.: Nesinori kartotis, bet diplomai turi būti nedevalvuoti. Nueikite į „Maximą“ ir sužinosite, kad dauguma kasininkų baigę universitetus. Noriu jauniems patarti: prasto diplomo be žinių svoris yra mažesnis nei geros profesinės mokyklos pažymėjimas. To niekas dar šiandien nesuvokia. Visi galvoja, kad bus diplomas – bus darbas. Bet taip nėra. Bus žinios – bus darbas. Darbdaviai taip pat turi pradėti žiūrėti į žmogų, o ne į diplomą.
Prasto diplomo be žinių svoris yra mažesnis nei geros profesinės mokyklos pažymėjimas
A.M.: Šiuolaikiniai darbdaviai diplomų nebeskaičiuoja. Asmenybės svarbios ir universitetams, ypač, kai jie galvoja apie mokslinius tyrimus. Nedramatizuočiau padėties, kad su aukštuoju išsilavinimu žmonės turi bėdų. Tokių yra, bet, pagal tyrimus, universitetus baigusieji 3,5 karto dažniau patiria sėkmę ir daugiau uždirba nei tie, kurie nebaigė. Neatsitiktinai žmonės vis dėlto veržiasi siekti aukštojo išsilavinimo.
P.B.: Praktinis parengimas taip pat labai svarbu. Čia teisingas akmuo mestas universitetams, nes praktinis parengimas yra vidutinis. Mes bandome daryti programas kartu su verslu. Kai kas pavyksta. Labai svarbios tos programos, kai dalis teorijos įsisavinama universitete, paskui metus dirbama įmonėje, o tada vėl grįžtama į universitetą. Bandome tai daryti, bet nėra lengva, nes riboja kreditai visokie ir biurokratija.
A.M. Praktika dabar trunka standartiškai du mėnesius, o tai – labai mažai. Kitur būna bent dieną per savaitę, o pas mus visokie reglamentai neleidžia to daryti.
– Kaip tik dabar, kai kalbamės, vyksta studentų piketas, kuriame studentai pasisako prieš Švietimo ir mokslo ministerijos siekį apibrėžti „gerai besimokantį“ pilietį kaip tą, kurio vidurkis po reguliarios žinių patikros didesnis nei septyni ir neturintį akademinių skolų. Ar jūs sutinkate su tokiu gerai besimokančio studento apibrėžimu ir kodėl? (Laura)
P.B.: Iš esmės su niekuo nesutinku čia. Kokią jūs sistemą bedarytumėt, visada nebus objektyvu. Kai vienoje grupėje sėdi žmogus, kuris yra valstybinėje vietoje, ir kuris yra nevalstybinėje vietoje, kai tarp jų bus kažkuri balo dalis, nebus objektyvumo. Finansavimo sistemą reikia keisti. 7 vidurkiui nepritariu.
A.M.: Iš esmės pritarčiau tam, ką sako studentai. Tik kaip pakeisti finansavimo sistemą, klausimas. Studentai turi pasiūlymą, kad mokosi gerai tas, kuris laiku įvykdo kokybės reikalavimus. Mano galva jis vertingas tuo, kad jei ne šioje kadencijoje, tai kitoje politikai turi diskutuoti, kaip tai išspręsti. Pritariu kolegai, kad finansinius instrumentus reikia nutaikyti taikliau. Aukštojo mokslo ir socialinio teisingumo klausimas yra labai aktualus.
P.B.: Visos visuomenės mokymas labai svarbu, kad kuo daugiau būtų išsilavinusių žmonių.
– Mūsų lektoriai uždirba tiek, kad negali banke nė pasiimti paskolos būstui. Turi dirbti papildomai, ne tik universitete, kad išgyventų. Kaip išsaugoti mūsų lektorius dirbti universitetų labui? (Lukas)
P.B.: Jei norime lyderių, turime finansuoti universitetus. Mes iš jauno žmogaus reikalaujame dviejų kalbų, daktaro laipsnio, užsienio projektų, o jam mokame 400–500 eurų. Kokiu būdu man jų rasti? Niekaip. Štai ir lazda – du galai.
Mes iš jauno žmogaus reikalaujame dviejų kalbų, daktaro laipsnio, užsienio projektų, o jam mokame 400-500 eurų. Kokiu būdu man jų rasti? Niekaip
A.M. Vidutiniškai mūsų algos yra triskart mažesnės nei perkamasis standartas. Universitetai gali kai ką patys padaryti. Mes bandome investuoti į dėstytojus. Kartais veikia ne materialūs dalykai, bet mažinamas krūvis, parodymas, kad jie svarbūs. Už mokslinę produkciją galima mokėti papildomai. Pritariu, kad tai vis tiek bus ne tiek, kiek turėtų gauti jaunas lyderis.
P.B. Visi pyksta už palyginimus su Estija, bet ten 2,5 didesni lektorių atlyginimai.
A.M. Tas pats ir su mokytojais.
– Žymiai mažėja stojančiųjų į magistrantūrą skaičius. Panašu, kad jauni žmonės nebemato perspektyvos Lietuvoje. Ar pastebint šią tendenciją reikėtų sunerimti? Ir jeigu tai jau darosi problema, kaip ją reikėtų spręsti, jūsų manymu? (Rūta)
A.M.: Iš tiesų buvo metas, kai magistro diplomas buvo labai svarbus daug kur. Pritariu, kad pats laipsnis, diplomas – dar ne žinios. Žmonės nebenori leisti pinigų dėl popieriaus, labiau žiūrima į tai, ką duos universitetas, ar prasiplės jo kompetencijos, ar padės turėti geresnę karjeros perspektyvą. Universitetams reikia padirbėti šioje srityje. Universitetai yra suinteresuoti magistrantų gretose matyti mokslininkus, siaurėja ta niša – gerai, čia kokybės klausimai aktualizuojasi.
P.B.: Lietuvos prasme Rūta teisi – mažėjimas akivaizdus, ir tai yra labai baisus signalas Lietuvai. Bakalauras – ne universitetinis parengimas, magistrantūra yra labai svarbus dalykas. KTU mes nelabai šio jaučiame, magistrantūroje studijuoja 2500–2600 žmonių. Kalbamės su dekanais, kodėl mažiau ateina į šias studijas žmonių? Nes negauna pridėtinės vertės.
– Seime įregistruotos prezidentės pasiūlytos aukštojo mokslo įstatymo pataisos, kurios numatytų, kad net į valstybės nefinansuojamas vietas galima būtų įstoti tik gavus brandos atestatą ir išlaikius bent vieną valstybinį egzaminą. Pritariate tam?
P.B.: Buvau toje grupėje ir pritariau, bet tai tik detalė. Ten buvo svarbi mintis – suvienodinimas valstybinių ir nevalstybinių vietų, kad studentas pats rinktųsi. Kalbant apie vieną egzaminą, KTU taiko triskart didesnius reikalavimus.
A.M.: Tikrai tai detalė. Ji viena nieko nereiškia. Gal tai labiau signalas. Tačiau tai ne vienų universitetų klausimas. Reikia pažiūrėti ir į mokyklas. Mes bandome inicijuoti Didlaukio akademinį miestelį kartu su VU Matematikos ir informacijos fakultetu, kuriame bus integruotos ir mokyklos. Negabių ir netalentingų vaikų nėra, bet reikia rasti tuos talentus ir pradėti tai daryti anksti, o ne universitete. Jei vaikas norės, jis ir po profesinės mokyklos gali baigti universitetą.
P.B.: Kažkodėl žiniasklaida pastebėjo tik vieną detalę apie vieną egzaminą. Bet dar du dalykai išnyko. Skaidrumas. Kol kas matome labai blogų dalykų. Visi duomenys turi būti vieši. Dar vienas svarbus dalykas – programų akreditacija.
– A.Monkevičiau, dukra šiemet baigs mokyklą. Norėtų studijuoti teisę. Kadangi dukters senelis yra teisininkas, savo aplinkoje turiu daug draugų, skirtingo amžiaus teisininkų, dirbančių įvairų teisinį darbą. Dukters būsimų studijų tema kalbėjausi su įvairiais teisininkais. Net paties aukščiausio lygio teisininkai rekomenduoja studijuoti teisę tik Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Mano klausimas būtų toks: kodėl teisinėje visuomenėje ignoruojami MRU absolventai? Kas daro įtaką tokiam nusistatymui? Patikslinu: tokia nuomonė yra skirtingose teisinėse institucijose dirbančių ir skirtingo amžiaus teisininkų, todėl atmestini sentimentai VU Teisės fakultetui.
A.M.: Na, dėkui už gerą klausimą. Nesiruošiu ginti ar teisintis. Gerai, kad ne viena teisės mokykla yra. Vilniaus universitetas turi labai seną, šimtmečiais grindžiamą, savo teisės mokyklą. Pažiūrėkime optimistiškai: objektyvūs mokslo rezultatai, mes tikrai nenusileidžiame, o kai kur net pranokstame Vilniaus universitetą.
Geriausias teisininkas Lietuvoje, Prezidentūroje apdovanotas, stipendiją gavęs teisės studentas – visi yra iš MRU, ministras Saulius Skvernelis mūsų dėstytojas, daug teisėjų, taip pat ir Konstitucinio Teismo.
Dukrą pakviesčiau apsilankyti universitete, pasižiūrėti, pasikalbėti. Profesūra yra visur maždaug to paties lygio.
– Pati esu baigusi KTU studijas, teko susidurti su mentoriavimo programa užsienio studentams. Universitetas visada pabrėžia, kad siekia ne kiekybės, o kokybės. Tuomet, jeigu kokybė yra traktuojama kaip universiteto vertybė, kodėl kasmet į universitetą priimama vis daugiau užsienio studentų, kurių anglų kalbos žinios yra minimalios. Tokie studentai turi pusmetį parengiamuosius anglų kalbos kursus (įvadą, A1 lygis), tačiau, gerbiamas rektoriau, negi nuoširdžiai tikite, kad pusmetį parengiamuosius kursus lankęs studentas sugebės visavertiškai studijuoti universitete anglų kalba? Ar jis geba įsisavinti žinias, ar tai studijų kokybė? Kaip toks studentas gali būti priimtas studijuoti, jeigu elementariai nesugeba pristatyti savęs anglų kalba. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu, galbūt derėtų įvesti anglų kalbos pereinamąjį balą, jeigu studijų kalba yra anglų?
P.B.: Puikus klausimas. Mes diskutuojame ilgai ir daug, ką darome ir kodėl nevyksta procesas. Yra vienas kitas papuolęs toks, kaip apibrėžta. Mes skaitėme nuostatus ir matėme, kad reikia atverti duris visiems. Tačiau dabar žiūrime labai griežtai. Neturi patekti nė vienas, o jei patenka, jie turi iškristi. Visada turi balansuoti tarp kokybės ir ekonomikos. Man lengva užkelti kartelę, tačiau atleisti turėsiu krūvą žmonių.
– Ar buvote kviečiami jungtis prie įsteigto kelių universiteto klasterio? Ar ketinate artimiausioje ateityje jungtis prie jo, o jei neketinate, tai kodėl?
A.M.: Taip, pasitarimų, pasikalbėjimų ta tema yra. Gerbiame kolegų iniciatyvas, čia yra VDU iniciatyva. Labai linkime sėkmės, gal prisidėtume, jei matytume, kaip tai galėtų pagerinti mūsų kokybę. Gal ne viską suprantame, reikia kalbėtis. Mūsų pagrindinis tikslas – Vilniaus teritorijoje, kur turime įdomias sąveikas su kolegijomis, mokyklomis, kitokį darinį kurti – Didlaukio akademinį miestelį, kuriame sieksime koncentruoti išteklius. Tikslas jo bus daugialypis, jei matytume prasmę, galėtume jungtis ir į kitą tinklą, kur keltume kokybę ir atvertume žmonėms tikslą.
P.B.: Niekaip, ten yra apgaudinėjimas savęs, kitų, siekiant gauti pinigų, tokia yra esmė šito darinio. Jie galėjo veikti 25 metus, bet jie neveikia. Sukurti konsorciumą ir bėgti pasiimti pinigų – neturiu ką pasakyti.
– Ne kartą minėjote, kad siekiate studijų kokybės, nustatydami minimalaus konkursinio balo slenkstį. Dėl to 2015 m. netekote apie 1 mln. eurų. Kiti universitetai neva priima „visus norinčius“. Kaip tuomet paaiškinti statistiką (pagal LAMA BPO duomenis), kuri rodo, kad į KTU valstybės nefinansuojamas studijas priimtų studentų vidutinis balas yra gerokai mažesnis nei VU, KU, VDU ir ne ką didesnis už MRU į valstybės nefinansuojamas studijas priimtų studentų vidutinius balus. Ar jūsų komentarai kokybės tema nėra tiesiog viešųjų ryšių dalis?
P.B.: Čia yra keli variantai. Arba klaida, arba tyčia ištraukta iš konteksto. Taip nėra, kaip čia sakoma. Aš labai gerai pamenu, kad mus lenkė VU, LSMU ir menininkai. Kiti visi buvo daug žemiau. Turiu tokius oficialius duomenis. Galime susitikę aptarti.
– Kokias matote naujai atidarytos MRU laboratorijos perspektyvas? Kokie pagrindiniai sunkumai laukia tų perspektyvų įgyvendinimo kelyje? Pvz., ar užteks kvalifikuoto personalo projektų kūrimui, ar nebus per didelė finansinė našta išlaikyti laboratoriją?
A.M.: Jos buvo sukurtos ir įkurdintos mažame pastate, išryškėjo 19 branduolių, kurie įrodė, kad gali su partneriais labai sėkmingai komercializuoti, tiesa, galbūt šis žodis čia nelabai tinka. Kalbama apie problemą, kad pas mus daug mokslo, kuris neturi pridėtinės vertės versle. Jei nuvažiuotumėt, pamatytumėt, kad ten jau ėmė virti gyvenimas. Labai sėkmingai veikia sveikatos laboratorija. Jų darbas įsibėgėja, o uždavinys – beveik 10 proc. turime įplaukų iš mokslo komercializavimo, mes siekiame per penkerius metus padaryti, kad tai būtų 30 proc. Universitetas yra tiek, kiek jis padeda perduoti žinias.
– Kauno Santakos slėnį traktuojate kaip KTU nuopelną, tačiau puikiai žinote, kad jame nevyksta jokios rimtos KTU mokslinės veiklos – erdvės naudojamos paskaitoms, moksleiviams vedžioti ir rodyti, koks KTU pažangus. Tuo tarpu, realybė kitokia – tyrimai vangiai vykdomi, o visi kiti KTU pastatai nematę remonto bent 20 metų. Pajamos, gaunamos iš verslo užsakymų, KTU pastaraisiais metais sumažėjo per pusę. Gal verta pagalvoti apie bendradarbiavimą su kitais Lietuvos universitetais, kurie yra lygiaverčiai Santakos slėnio partneriai, o ne imituoti veiklų? (Susirūpinęs KTU darbuotojas)
P.B.: Sumetė krūvą problemų į viena, ir atsakyti nepaprasta. Kviečiu ateiti ir pažiūrėti, kaip viskas vyksta. Valstybiniu mastu Santakos slėnis pripažintas kaip puikus. Kad nugyventa infrastruktūra, faktas. Dabar įtikinau Vyriausybę, kad penkis pastatus leistų parduoti. Tada galima bus kai ką renovuoti. Šiandien turime patvirtinimus, kad kartu su amerikiečių Mičigano universitetu atidarysime naują kompleksą, kur menas susijungs su technika.
– Kada Viešojo saugumo fakultete bus atidaryta valgykla, (kai tuo tarpu Vilniuje esantys fakultetai ją turi)? Girdime tik pažadus ir jokių naujų veiksmų. Studentai, gyvenantys ne bendrabučiuose ir lankantys visas paskaitas, priversti valgyti miesto centre esančiose kavinėse, kur pietūs studentams kainuoja didelius pinigus.
A.M.: Na, turiu atsiprašyti studentų už laikinus nepatogumus. Kaip ir valymo paslaugas esame perdavę privačiam verslui konkurso tvarka. Valgykla yra ne viena, per keletą vietovių ir Vilniuje, ir Kaune, reikalavo 1 mln. eurų investicijų iš mūsų biudžeto. Mano galva, laikini tokie dalykai, sutvarkysime tuos reikalus. Jei sutaupysime 800 tūkst. eurų kitąmet, juos skirsime mokslo poreikiams, tai rimtesnis prioritetas.
