Tituluotas 63 metų ralio lenktynininkas mielai sutiko atsakyti į visus 15min.lt skaitytojams rūpimus klausimus.
– Sveiki. Esu didelis Jūsų gerbėjas ir norėjau pasiteirauti, kada pradėjote savo karjerą automobilių sporte? Kiek kilometrų jau nuvažiavote ir kiek dar nuvažiuosite? Ačiū. (Ligitas)
– Pirmasis mano ralis „Banga“ įvyko 1963 metais. Tai buvo nedidelė – 250 km ilgio – trasa, rato keitimo rungtis. Važiavau su tėvelio „Volga“ ir užėmiau pirmą vietą. Rimtas krikštas buvo 1964 metų vasarį. Kaip tik man suėjo 17 metų. Draugai pamėtė mane į orą. Tai buvo Tarybų Sąjungos komandinis čempionatas, žiemos ralis. Startas ir finišas buvo Lietuvoje. Tai buvo rimtas krikštas: sniegas, pūgos, sudėtingos sąlygos, ledinis rūkas, apšalę langai. Iš 150 automobilių sveikų liko tik keli, tarp jų – ir mano tėvelio „Volga“. Tai buvo mano sportinės karjeros pradžia.
Kilometrus suskaičiuoti nėra paprasta, bet per metus būdavo nuvažiuojama 150–200 tūkst. kilometrų. Tai ir varžybos, ir važiavimas į jas, ir treniruotės. Maždaug 1 000 kilometrų per parą. Per 20 metų intensyvios karjeros turėtų būti apie 4 mln. kilometrų.
– Kas sustabdys kelių erelius? Didelės baudos ar, Jūsų manymu, reikėtų sugalvoti ką nors kito?.. (Laura)
– Baudos yra veiksmingas dalykas. Kaip inžinierius didelį dėmesį kreipiu į inžinierines priemones. Pavyzdžiui, Vokietijoje prieš įvažiavimą į gyvenvietę yra posūkiai ar susiaurinimas kelio, kur neįlėksi. Stacionarūs radarai neduoda didelio poveikio, ypač jeigu perspėja ženklai. Daugiau naudos duoda mobilieji radarai.
Bausmės neišvengiamumas – rimtas kelių erelių stabdis. Kai viskas bus mechanizuota iki laiško į pašto dėžutę, arešto ir teisių atėmimo, tai duos gerą rezultatą. Didelį rezultatą duoda vien tai, kad kalbama apie tai. Įrodyta, kad tai duoda naudos ir sumažėja avarijų keliuose. Psichologinis spaudimas žmonėms, supažindinimas, kas gresia keliuose, duoda teigiamą rezultatą. Lietuvoje daug padėjo tai, kad žiniasklaidoje pasirodė įtaigių vaizdo klipų, šiurpių vaizdų. Svarbu, kad žmonės suvoktų, jog automobilis yra pavojinga transporto priemonė. Supratimas gerėja. Aišku, visada bus išimčių – bus tų erelių. Be to, dar yra alkoholis ir narkotikai. Per mažai kreipiamas dėmesys į narkotikų kontrolę. Lietuvoje 2008 metais vos 44 pagauti vairuojantys pavartoję narkotikų. Vokietijoje 2007 metais – 20 tūkst. Keista.
– Sveiki. Norėjau paklausti, kuo baigėsi planai statyti Vilniaus rajone lenktynių trasą, kompleksą? Kaip manote, ar tai galėtų bent iš dalies išspręsti saugumo kelyje klausimą, jeigu būtų sudaryta galimybė jaunimui išsidūkti trasoje, o ne gatvėse, kaip vyksta dabar? Nelegalios „drag“ tipo varžybos, šoninio slydimo treniruotės viešose aikštelėse bei žiedinėse sankryžose – tai yra vienas žingsnis iki nelaimės. Dėkui. (Darius)
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Stasys Brundza |
– Tai galėtų tikrai tą problemą išspręsti. Projekto vadovas buvo garsusis Hermanas Tilke, projektuojantis garsiąsias „Formulės-1“ trasas. Ten buvo numatyta ir tęstinio vairavimo trasos, mokymo centras. Vairuotojų mokymas yra svarbus. Ten buvo galima skirti vieną trasos dalį tęstiniam mokymui, o kitą dalį – žemesnio rango varžyboms. Ten tikrai 2,5 km ilgio trasoje jaunimas galėtų išsidūkti. Užsienyje tai jau praktiškai įgyvendinta ir labai veiksminga. Ten galėtų būti ir autokrosas, ir motociklų krosas, ir „drag“ lenktynės. Labai gaila, kad to nepavyko padaryti. Problema – labai arti Lentvario dvaro. Dėl triukšmo, dėl vizualinio reljefo. Kita problema – finansai. Valdžia gal nepasitikėjo, reikėjo apie 80 mln. litų, iš jų apie pusę iš Europos Sąjungos pinigų. Galbūt saugaus eismo centras galėtų būti įrengtas Vaidotuose. Svarstoma, gal ten galima būtų pridėti ir lenktynių trasą. Tai būtų traukos centras.
– Norėčiau paklausti, ar gerb. Stasys Brundza atsimena, kiek kartų ir už kokius KET pažeidimus buvo baustas? O galbūt policininkai atpažinę tiesiog apsiriboja įspėjimu, jei ir buvo koks nežymus KET pažeidimas? (Artūras)
– Esu baustas. Stengiuosi tvarkingai važinėti, bet priklausomai nuo vairuotojo kvalifikacijos ta saugaus eismo sąvoka skiriasi. Kartais apsiriboja ir įspėjimu, kai paspaudžiu daugiau. Daugiau pavojaus yra iš jaunimo, kai jie mano, kad moka važiuoti, o automobilis senas. Tuomet pasekmės gali būti tragiškos.
– Norėjau paklausti, kaip ir kodėl Jūsų automobilių kolekcijoje atsidūrė „Audi V8 Long“ ir su kuriuo automobiliu iš savo kolekcijos važinėjate daugiausia? Kuris mėgstamiausias, brangiausias? (Martynas)
– „Audi V8 Long“ važinėjo prezidentas Algirdas Brazauskas nuo 2004 iki 2008-ųjų. Pirkau, tiesa, ne iš jo. Man kilo mintis surinkti Lietuvos prezidentų automobilių kolekciją. Prieškario automobilių rasti jau nepavyks, bet prezidento A.Brazausko galima. Dar esu nupirkęs šarvuotą „Mercedes“, kuriuo važinėjo Vytautas Landsbergis. Dar turiu 1935 metų „Lincoln“, su kuriuo važinėjo prezidentas Antanas Smetona. Užduotis sunki, nes nuotraukų yra, bet kai ko rasti jau neįmanoma. Gal pavyks šią kolekciją bent iš dalies surinkti.
Šiaip normaliame atvirame kelyje 47 metus važiavau be avarijų. Reikėtų pabelsti tris kartus į medį...Šiuolaikiniai automobiliai žymiai geresni, todėl pats su kolekciniais mažai važinėju. Be to, kolekciniams mūsų keliai, ypač tie duobėti Vilniaus, nėra tinkami. Normaliam važinėjimui geriau šiuolaikinis saugus automobilis. 1937 metų automobilis „Horch“ yra vienas mano mėgstamiausių laisvalaikiu pavažinėti.
– Sveiki. Kaip pradėti užsiimti autosportu, neturint automobilio ir lėšų tokiu nepalankiu ekonomikai metu? Ar taupyti, ar ką daryti? Ačiū už atsakymą. (Lukas)
– Sudėtingas dalykas, nes šis sportas išties brangus. Man buvo paprasčiau, nes tėvai turėjo volgą. Anksčiau pradinio mokymo ir automobilių sporto sistema buvo tvarkoma centralizuotai. Kiekvienas miestas turėjo automobilių klubus ir finansine prasme toks sportas atskiram sportininkui daug nekainavo. Dabar reikalingas tam tikras patyrimas ir techniniai įgūdžiai. Reikėtų pradėti nuo pagalbos žinomiems lenktynininkams, šlietis prie jų ir susipažinti su automobilių sportu. Norint pasiekti rezultatą, reikia ne tik daug ir sunkiai dirbti, bet šiais laikais dar reikia daug pinigų. Rėmėjų dabar dar sunkiau rasti, jie remia tuos sportininkus, kurie matomi ir ką nors gali.
– Kokia nemaloniausia avarija buvo nutikusi per sportinę karjerą? O gal buvo ir kokia juokingiausia?.. (Klaipėda)
– Priešpaskutinė 1976 metais. Galbūt ir juokingiausia. Lijo, važiavome asfaltu Vokietijoje, paslydome ant sakų „snarglio“ ir nuskridome į mišką 130 km per valandą greičiu. Nuskynėme apie 9 eglaites, dar dvi reikėjo nupjauti, kad ištrauktume mašiną. Kelio nesimatė net. Po tos avarijos 12 metų lenktynėse važiavau be įbrėžimo, iki 1988 metų. Atsimenu, tuomet buvome nusipirkę viščiuką, tai nuo kelmo žiūrėdami ir suvalgėme, dar buvo nespėjęs ataušti.
Šiaip 12 rimtų avarijų buvo. Pirmos trys avarijos – su zaporožiečiu apsiverčiau. Buvo, kad ir į medį įvažiavau. Tai buvo ir treniruočių, ir lenktynių metu. Šiaip normaliame atvirame kelyje 47 metus važiavau be avarijų. Reikėtų pabelsti tris kartus į medį...
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Stasys Brundza |
– Sveiki, norėjau paklausti Jūsų, kada žadate surengti savo automobilių kolekcijos parodą? Kur ji vyktų, gal kokios informacijos yra? (Tomas)
– Kaip tik šiandien važiuosiu tartis dėl to. „Litexpo“ parodų rūmai nelabai draugiški šiuo metu, nors ir tiktų. Tariamės, gal „Vilniaus vartuose“. Ten 1 000 kv. metrų, o man reikėtų 2 000 tūkst. kv. metrų. Gal dalį pavyks parodyti.
– Kiek automobilių yra Jūsų kolekcijoje? Kokia, jūsų manymu, būtų jų vertė šiandien? (Zoja)
– Apie pinigus nekalbėkime. Galėjau nupirkti kelis automobilius, kurių vertė labai auga. Mano kryptis kita – supažindinti Lietuvą su amerikiečių automobilių pramone. Europoje per mažai apie tai žinoma. „Cadillac“ ir „Cadillac“ limuzinai – smaigalys. Kai pradėjau domėtis, kiekvienais metais jie skiriasi. 1952, 1953 ir 1954 metų skiriasi. Tuos skirtumus įdomu matyti. Tad parodyti 100 metų amerikiečių automobilių pramonės istoriją sudėtinga: reikėtų 100 automobilių. Dabar turiu apie 50 „Cadillac“, Europoje vienintelė tokia kolekcija.
Šiuo metu mano kolekcijoje 103 eksponuotini automobiliai, 10 motociklų ir 20, kuriuos reikėtų tvarkyti. Nežinau, ar pavyks juos sutvarkyti, tad gali būti, kad atiduosiu kam.
– Laba diena. Ar Lietuva kada nors gamins savo automobilius, ar turės savo automobilių pramonę? (Arnoldas)
– Tokie mėginimai buvo ir mano iniciatyva. Oficiali sportinių automobilių gamykla EVA (Eksperimentinė Vilniaus automobilių gamykla) gamino apie 200 automobilių per metus. Deja, buvo nelaimių. Uždraudė ir leido tik serijinius gaminti. Negalėjome 5 000 automobilių gaminti. Buvo derybos su „Citroen“. Po Lietuvos pripažinimo jos atsinaujino, bet prancūzai dingo. Kalba ėjo apie AX ir ZX modelių citroenų gamybą. Juos galima prilyginti „Opel Astra“. Parodėme jiems tuščius laivų gamyklos korpusus. Kelios įmonės buvo orientuotos į gamybą. Tas projektas galėjo būti pelningas, bet tarpžinybinių institucijų ambicijos visa tai sugriovė. Prasidėjo peštynės, kas darys. Buvo tuo metu ir trukdžiai ekonomikoje, nekompetencija, pramonė Lietuvoje sunkiai judėjo, biurokratinės kliūtys. Tai, kas buvo gamybinis potencialas, viskas pranyko. Dabar per vėlu.
– Ar turi ateitį Lietuvoje elektriniai automobiliai? (Marius)
– Aišku, kad turi. Elektrinis automobilis turi ir pliusų, ir minusų. Jų veikimo zona nėra didelė, tačiau tai įmanoma sutvarkyti su keičiamais akumuliatoriais. Hibridiniai automobiliai turi savo pranašumų. Miesto sąlygomis, kai stovi spūstyje, gali pavažinėti elektros varikliu. Tai pigiai kainuoja, bet, gaila, pats hibridas yra brangus. Hibridas ekonomiškas, o antra, kurie mėgsta greitį, galingumas didėja sudėjus elektrinį ir benzininį variklius. Tai žingsniai į priekį. Pradėti reikėtų nuo biudžetinių organizacijų, viešųjų pirkimų. Ten turėtų būti vykdomi centralizuoti pirkimai ir uždrausti naudotų automobilių pirkimai. Žmonės turėtų sulaukti didesnės valdžios paramos įsigyjant hibridinius arba ekologiškus automobilius. Valstybė sako esanti nepajėgi, tačiau tos lėšos grįžta per PVM, „Sodrą“, darbo vietų kūrimą. Vokiečių pavyzdys rodo, kad ta programa veiksni.
– Automobilių statymas invalidų vietoje yra Lietuvos mentaliteto požymis ar įžūlumo perteklius? (Povilas)
Šiuo metu mano kolekcijoje 103 eksponuotini automobiliai, 10 motociklų ir 20, kuriuos reikėtų tvarkyti.– Gerai, kad žmonės apie tai praneša. Turėtų būti gėda žmogui sustoti tokioje vietoje. Turėtų būti ir ženklų tinkamų. Net ir man teko atsistoti į neįgaliojo vietą, bet tas žymėjimas buvo nusitrynęs nuo asfalto. Turėtų būti absoliutus nepakantumas tokiems atvejams.
– Laba diena. Pastebėjau, jog Stasys Brundza spaudoje save pristato kaip akademiką, profesorių. Gal galėtumėte pasakyti, iš kur Jūs šiuos titulus gavote ar „įsigijote“? (Jonas)
– Nė karto taip nesu savęs pristatęs. Briuselyje 2007 metais apgyniau techninių mokslų daktaro disertaciją, tos akademijos esu ir profesorius. Turiu du doktorantus. Pirmosios diseratijos ašis – saugus automobilis, o „grand“ daktaro disertacijos tema – hibridiniai automobiliai.
– Laba diena. Ar buvote patenkintas „Ferrari F430“ per praėjusių metų 1 000 km lenktynes Palangoje? Ar pakankamai patikimas automobilis tokioms lenktynėms? Kitoms lenktynėms vėl pasirinktumėte „Ferrari“ ar geriau rinktumėtės kito gamintojo modifikuotą modelį? (Žilvinas)
– Automobilis labai geras. 2006 metais važiavau su „Corvette“, bet su ja sunkiau. „Ferrari F430“ – komfortabilus ir patikimas. Gaila, turėjome problemų dėl bėgių, praradome laiko, tad teko tenkintis penkta vieta. Automobilis man labai patiko. Jeigu pakvies, važiuosiu ir šįmet.
– Su kokiais automobiliais Jums teko lakstyti savo karjeros zenito metais? Kokios galios varikliai buvo montuojami į tų laikų lenktyninius automobilius? (Sigitas)
– Tai buvo „Moskvič“ ir „Lada“. Galingumas buvo toks, kokį pasidarydavome. Su dviem karbiuratoriais ten buvo apie 130 arklio jėgų. Lengvas paskirstymo mechanizmas, lengvi vožtuvai, daug dirbdavome, kad palengvintume automobilį. Daugiausia pakeldavome iki 170 arklio jėgų, patys sukonstravome penkių pavarų greičių dėžę, teko naudoti rimtesnes sankabas, tai ir rezultatai buvo.
Konferencija baigta.
