Vilniaus miesto savivaldybė balansuoja ties nemokumo riba. Kaip miestas žada spręsti šią problemą, ar turės pinigų valyti gatves žiemą, kaip tvarkys Kirtimų taborą ir nuo kelintos valandos po Naujųjų metų mokysis Vilniaus moksleiviai.
Be to, ar tikrai situacija Vilniaus valdančioje daugumoje bei paties mero frakcijoje „Taip“ yra stabili. O pamokų pradžios pavėlinimas iki 9 val. rytais esą išspręs spūsčių sostinėje problemas. Tai tik keli iš daugelio klausimų, į kuriuos atsakė sostinės meras Artūras Zuokas.
– Artėja metų pabaiga. Kokia šiuo metu yra Vilniaus finansinė situacija ir ar pavyks miestui metus pabaigti nebankrutavus? Ar gaus gruodžio algas mokytojai, socialiniai darbuotojai, kiemsargiai, savivaldybės darbuotojai? Ar kitų metų biudžetas Vilniui bus palankesnis ir kokią gyventojų pajamų mokesčio dalį gaus sostinė?
– Žinot, ne pastaraisiais metais taip atsitiko. Miesto finansinės problemos prasidėjo 2008 metais. Miestą perdavėme tuometinei valdančiajai daugumai su 274 mln. Lt skolų. Net kai pirmą kartą tapau meru, skolos buvo 286 mln. Lt.
Neturėjau tokios kelionės, iš kurios neparvežčiau realių pinigų miestui.
Tačiau ši naujoji valdančioji dauguma 4+, kai perėmė miesto valdymą po 2011 metų rinkimų, paveldėjo miestą su 860 mln. Lt skolų ir kreditorinių įsipareigojimų. Po pusmečio, 2012 metų pradžioje, privalėjome išpirkti dar beveik 200 mln. Lt mūsų savivaldybių įmonių parduotų skolų bankams ir kredito įstaigoms. Tad po pusmečio miesto skola buvo daugiau nei milijardas litų.
Deja, miesto skolos nuo 2008 metų augo drastiškai išimtinai dėl Vyriausybės politikos, nes ji ir Finansų ministerija rengia biudžetą, o Seimo nariai paklūsta premjerui ir priima biudžetą, kuris Vilniaus miestą gramzdina į skolas. Kaip yra gerai pastebėjęs premjeras Algirdas Butkevičius, Lietuvos valstybės skolos kreivė prie praeitos Vyriausybė kilo lygiagrečiai su Vilniaus miesto skola. Kaip yra pastebėję nepriklausomi ekspertai, Vyriausybė permetė valstybės finansinę naštą ant savivaldybės pečių. O Vilniaus savivaldos pečiai yra plačiausi, todėl ir auga skolos.
Tai – liūdna žinia Vilniaus miesto gyventojams, nes vienam vilniečiui tenka mažiausiai biudžeto lėšų – 1800 Lt, o tuo tarpu Kaune – 2047 Lt, o juk turėtume lygiuotis į sostines. Rygos gyventojui tenka per 3 tūkst. Lt, Talino – 3200 Lt, o Varšuvos – net 7000 Lt.
Turėdami tokį mažą biudžetą, negalime patenkinti pagrindinių miesto gyventojų poreikių. Kito kelio kaip kredituotis nebuvo. Gera žinia, kad ši Vyriausybė supranta ir mato, todėl Seimui pateiktame biudžete yra numatyta didesnė GPM dalis, kuri bus paliekama Vilniaus miestui. Tai bus pradžia, leisianti balansuoti finansus.
Kita vertus mes per pastaruosius dvejus metus esame sutaupę apie 70 mln. Lt. Tačiau tai nėra sąžininga, nes Vilniaus miesto gyventojai sumoka 1,5 mlrd. Lt gyventojų pajamų mokesčio. O Vilniui lieka kiek daugiau nei 300 mln. Lt. Deja, vilniečiai yra tiesiog išnaudojami.
Bankrutuoti nebankrutuosime, nes tai neįmanoma pagal įstatymus. Bet situacija tikrai sudėtinga, nes kasdien tenka spręsti, kad viešasis transportas išvažiuotų į gatves, būtų bent iš dalies atsiskaitoma su rangovais. Mūsų nuotaikos tikrai nėra kalėdinės.
– Mere, prasiskolinti daug proto nereikia, bet pasakykite, kaip, kada ir iš ko numatote grąžinti šias milžiniškas skolas? O gal jos liks amžinai? (Bronius)
– Aš manau, kad jau atsakiau į šį klausimą. Vilniečiai sumoka 1,5 mlrd. Lt mokesčių. Tą mokestį gauna valstybė ir nusprendžia, kiek jo palikti Vilniaus gyventojams. Kitąmet vilniečiams jo bus skiriama daugiau – bus jau beveik 420 mln. Lt. Tai leistų subalansuoti situaciją, nors problemų ir nespręs.
Visų pirma atsakomybė yra Vyriausybės ir Seimo, ypač praeitos Vyriausybės. Ne veltui turime ginčą su Vyriausybe. Teismas aiškiai pasakė, kad Vyriausybė ignoravo Vilniaus miesto finansinę situaciją ir miesto poreikius. Taip pat neturėjo priimti tokių sprendimų, kad Vilniaus finansinė situacija dar labiau blogėtų ir, kas itin svarbu, nediskriminuotų vilniečių. Būdami didžiausiu donoru, kuris sukuria 40 proc. BVP, mes šiandien jaučiamės prašantys to, kas mums ir taip priklauso.
Savivaldybės skola yra sudėtinė Valstybės skola. Mane džiugina, kad dabartinė Vyriausybė ir valdančioji dauguma Seime tą supranta. Yra šviesa tunelio gale. Ir tikiuosi, kad ta šviesa nėra atvažiuojančio traukinio
– Gal metų pabaigoje nereikėjo tokios brangios kelionės į JAV, kainavusios keliasdešimt tūkstančių litų? Geriau būtumėt paskyrę šiuos pinigus Vilniaus gėlynams. Nebent Amerikoje kuriate kokį nors verslą? (Janina)
– Nevažinėju į keliones, kelionės yra tada, kai važiuoji atostogauti. Tai yra darbo vizitai, kurie priklauso pagal pareigas, pagal tam tikrus susitarimus arba yra komandiruotės. Duokdie, kad visi Lietuvos politikai važinėtų taip į komandiruotes ir darbo vizitus, kaip aš važinėju, tokiomis pačiomis sąlygomis ir parvežtų tokius pačius rezultatus. Neturėjau tokios kelionės, iš kurios neparvežčiau realių pinigų miestui.
Taupydamas laiką ir lėšas, kurios išleidžiamos komandiruotei, iš San Francisko į Niujorką skridau naktį.
Ši kelionė į „Google“ atstovybę buvo lygiai tokia pati. Buvo ir dvi dienos Niujorke. Nenoriu kol kas kalbėti apie konkrečius dalykus, bet tai, ką man pavyko žodžiu sutarti ir ką reikia įgyvendinti, kalbame apie ne vieną milijoną litų Vilniaus miestui, jo ekonomikai ir miesto žinomumui.
Taupydamas laiką ir lėšas, kurios išleidžiamos komandiruotei, iš San Francisko į Niujorką skridau naktį. Kas yra keliavęs, tas supranta, ką reiškia perskristi pusę pasaulio, o po dviejų naktų vėl skristi į dar kitą pusę, grįžti ir būti darbe kitą dieną.
Aš susitikau su turtingiausiais ir įtakingiausiais pasaulio žmonėmis, pas kuriuos patekti daug kam nėra įmanoma, o kad aš turiu tokią galimybę ir galiu panaudoti miesto tikslams tą, reikia palaikyti ir sveikinti, o ne skaičiuoti 20 tūkst. Lt bilietų kainas, iš kurių 5 tūkst. Lt aš padengiau iš savo lėšų.
Nauda, kurią gauna miestas, yra šimtus kartų didesnė, nei išleisti pinigai.
– Pastaruoju metu Vilniaus valdančioji dauguma nėra itin vieninga spręsdama svarbius miestui klausimus. Ar tarp partnerių atsirado kažkokia trintis? Kokia situacija jūsų frakcijoje „Taip“?
– Tikrai sąjunga „Taip“ yra vieninga ir stabili. Sakyčiau, kad žiniasklaida arba net oponentai komentuodami nori palinkėti bloga. Dažnai mūsų laidojimas neturi nieko bendra su realybe.
Valdančiąją koaliciją 4+ sudaro 5 organizacijos. Nėra lengva priimti sprendimus, reikalingi kompromisai. Penkios politinės partijos turi ieškoti kompromisų. Nuoširdžiai darau viską, kad tie kompromisai nebūtų daromi kokybės sąskaita. Bet valdančioji dauguma dirba, o nuomonių skirtumai yra neišvengiami. Duokdie Seimui tokio stabilumo.
Taboras yra labai nemaloni socialinė problema, skylė Vilniaus miesto žemėlapyje.
– Kada planuojate pereiti į Socialdemokratų partiją? Kaip vertinate tai, kad jūsų žmona tapo socialdemokrate? (Mindaugas)
– Jokių planų neturiu. Esu judėjimo „Taip“ pirmininkas ir Vilniaus vadovas. Mano svarbiausias tikslas, kad mano vadovavimas būtų kuo efektyvesnis Vilniaus miestui, taigi ir Lietuvai, nes beveik pusę BVP sukuria Vilnius, o naudos turi visos Lietuvos gyventojai. Tačiau sprendimų nėra.
Mano žmonos apsisprendimas yra paprastas. Ji yra savarankiška asmenybė, aktyvi, turinti didelį žinių bagažą ir norinti būti naudinga visuomenei. Praeitos kadencijos Seime ji didžiąją dalį laiko dirbo su Socialdemokratų frakcija, susiformavo ratas pažįstamų ir jos sprendimas susijęs su tuo. Aš kaip vyras negalėčiau jai trukdyti.
Gal ji norėtų dalyvauti Vilniaus miesto projektuose, bet visi keliai jai yra uždaryti, nes vyras yra meras. Tad jai Vilniaus mieste praktiškai nėra ką veikti dėl galimo interesų konflikto, visuomenės nepakantumo, oponentų ir pan. Todėl ji pasirinko šią politinę organizaciją. Ji nori būti labai aktyvi sveikatos sistemoje, socialinėje sistemoje.
Palinkėčiau visoms Lietuvos šeimoms turėti tokią pagarbą vienas kitam. Šeima nereiškia, kad kažkas turi aukotis. Gali norėti aukotis, bet tai turi būti asmeninis apsisprendimas.
– Ar tikitės laimėti būsimus savivaldybių rinkimus ir, kaip manote, kokie rinkėjai po visų reformų už jus galėtų balsuoti? Pastaruoju metu jūsų reitingai nukrito, ar vis dar manote, kad miesto meras turėtų būti renkamas tiesiogiai? (Lina)
– Be abejonės. Kas bebūtų miesto vadovas, aš palaikau tiesioginių mero rinkimų idėją. Svarbu, kad meras tiesiogiai būtų renkamas, jis tada būtų mažiau priklausomas nuo kitų politikų ir mažiau paveikus įvairių grupių.
Ką reiškia miesto valdančioji dauguma? Tai skirtingos partijos, joms vadovauja partijų prezidiumai ir visada meras turi įsiklausyti į jų norus priimdamas sprendimus. Be to, interesų grupės daro įtaką per skirtingas politines organizacijas, tad ta įtaka pasiekia ir miesto vadovą. Todėl tiesiogiai rinktas miesto vadovas yra laisvas, savarankiškas ir galėtų geriau dirbti miesto gyventojams.
Palinkėčiau visoms Lietuvos šeimoms turėti tokią pagarbą vienas kitam. Šeima nereiškia, kad kažkas turi aukotis. Gali norėti aukotis, bet tai turi būti asmeninis apsisprendimas.
Kita vertus, labai geri pavyzdžiai yra Vokietijoje, kur merai renkami tiesiogiai, miestų ekonominė situacija yra geresnė.
Aš nedirbu dėl reitingų. Dirbu, kad priimčiau sprendimus, kurie yra reikalingi. Noriu, kad Vilnius būtų europietiškas miestas, taro geriausių miestų. Tikrai neblogai sekasi. Ne visi sprendimai visiems gal yra priimtini ar suprantami. Tam reikia laiko. Rinkėjai galės tą įvertinti per rinkimus.
„Eurostat“ apklausos duomenimis, 93 proc. vilniečių sako, kad jiems Vilniuje gera gyventi ir jiems patinka. Mes patekome tarp 10 geriausių Europos miestų, vadinasi, Vilniuje gera gyventi ir gyventojai juo patenkinti.
Tai rezultatai, kurie parodo, kad judame teisinga linkme. O pokyčiai yra neišvengiami. Viešojo transporto reforma buvo dėl geresnio keleivių aptarnavimo ir dėl finansinės situacijos.
Žmonės būna nepakantūs pasikeitimams, bet Vilnius yra kūrybingas miestas. Žmonės, kurie pokyčius priima kaip galimybes, o ne problemas, yra energingi, sveiki, nevaikšto pas gydytojus ir nekalba su televizoriumi.
– Šildymo kainos, miesto skolos ir visos kitos panašios bėdos atrodo juokingos palyginti su Kirtimų taboru. Turbūt net pradinukas žino, kur Vilniuje įsigyti kvaišalų, tad klausimas, kodėl visi žino, bet ten vis dar prekiaujama narkotikais? Kada bus sutvarkyta ši miesto vieta? (Julius)
– Taboras yra labai nemaloni socialinė problema, skylė Vilniaus miesto žemėlapyje. Galiu pasakyti, kad su policijos pareigūnais skiriame ypatingą dėmesį šiai vietai. Matote, kiek policija daro reidų ir daro pastovų spaudimą narkotikų prekeiviams. Prekybos mažėja.
Vilnius yra kūrybingas miestas. Žmonės, kurie pokyčius priima kaip galimybes, o ne problemas, yra energingi, sveiki, nevaikšto pas gydytojus ir nekalba su televizoriumi.
Mes darome spaudimą toms valstybės institucijoms, kurios privalo imtis sprendimų dėl, pavyzdžiui, nelegalių statinių griovimo. Jeigu savivaldybė turėtų galių, būtume seniai tas problemas išprendę. Praeitą savaitę keturi pastatai, pastatyti nelegaliai, išardyti, planuojame dar kelis nugriauti.
Taborui daromas rimtas spaudimas, jis nebesiplečia. Metų pradžioje buvome pastebėję, kad atsiranda atvykėlių iš kitų šalių, bet tas sustabdyta. Tikėkimės, kad iš kitos ES finansinės perspektyvos rasime sprendimų ir idėjų, kaip suteikti norintiems išsikelti romams geresnes gyvenimo sąlygas. Dalis jų nekeis gyvenimo būdo, jie bus visuomenės našta, su kuria teks kovoti.
Aš visada palaikysiu spaudimą šitai vietai, bet po pirmo karto, kai čigonų tabore buvo sudegintas mūsų pastatytas policijos postas ir išardyti keli nelegalūs pastatai, aš turėjau dvejus metus vaikščioti pas tyrėjus. Kartais tai primena Sizifo triusą, rideni rideni, o grįžta Puntuko akmens dydžiu.
– Kokių veiksmų žadate imtis, jeigu bus siekiama stabdyti UAB „Reenergy“ Vilniaus regiono komunalinių atliekų deginimo gamyklos statybas ir kaip galėtumėte pakomentuoti susidariusią situaciją? (Raimondas)
– Aš tikiuosi, kad teismai objektyviai įvertins esamą situaciją. Savivaldybė leidimus išdavusi yra teisėtai. Procedūroje dalyvavo ir Aplinkos ministerija, kaip ir daugelis kitų valstybės institucijų. Tai vertinu kaip labai negražų atvejį, kai įmonės naudojasi politikų pagalba, norėdamos įgyti konkurencinį pranašumą.
Berods rytoj bus susitikimas su Vilniaus gyventojais dėl naujos atliekų deginimo gamyklos statybų. Ją planuojama statyti, mano didžiai nuostabai šalia Trakų Vokės upelio, visiškai netoli gyvenamųjų pastatų Grigiškėse ir visiems tinka.
Gaila, kad aukščiausio rango politikai tiesiogiai daro įtaką ir kišasi į savivaldos reikalus, daro įtaką valdininkams, kad jie priimtų sprendimus, kurie būtų naudingi vienai ar kitai verslo grupei. O pasekmės yra labai liūdnos.
Jei nepastatysime iki 2016 metų rūšiavimo fabriko, jėgainės, kuri iš buitinių atliekų gamintų šilumą, mokėsime baudas, neturėsime mažesnės šildymo kainos. Nes pradėta statyti atliekų deginimo įmonė sumažintų šilumos kainą 10 proc. Be to, civilizuotume naudotume tas atliekas, jų nereikėtų vežti į Elektrėnų savivaldybės teritoriją, kur kertami miškai ir sąvartyno plotas tuoj priartės prie Kernavės.
– Kokia situacija su „Žalgirio“ stadionu? „Žalgirio“ futbolo komandai gerai pasirodžius atrankoje į Europos lygą ir laimėjus A lygą, matome, kad stadionas tikrai reikalingas. Ar yra vilties, kad jis atiteks „Žalgirio“ futbolo klubui? (Raimondas)
– Tokia yra ne tik viltis, bet ir galimybė. Sveikinu visus futbolo gerbėjus, kad didysis futbolas grįžo į Vilnių. Savivaldybės finansinė parama trejiems metams padeda pakelti Lietuvos futbolą, Vilniaus komandą į tam tikrą europinį lygį. Ji turi turėti savo namus, gerą stadioną.
Konkursas yra įvykęs, vedame derybas dėl „Žalgirio“ stadiono rekonstrukcijos, kur būtų automobilių aikštelė, prekybos centras ir jo viršuje – futbolo stadionas 12-14 tūkst. vietų.
Tai būtų tik futbolui skirtas stadionas, kas suprantą futbolą, žino, kad sėdėtume pirmoje eilėje labai arti aikštės. Kaip aš sakau, galima bus nepatinkančiam žaidėjui timptelėti už kojo plaukų, kad jis koją pakeltų ne vietoje.
Tikimės derybas baigti kitų metų pavasarį. Kitais metais, tikiuosi, pradėsime su nugalėtoju, turto savininku futbolo stadiono statybas. Stadionas priklausytų miestui, o prekybos centras – statytojui.
Tai būtų racionaliausias sprendimas, nes Šeškinės stadionas yra per brangus, nėra skirtas vien futbolui. Ten turėtume stadioną, kuriuo beveik nesinaudotume.
– Kai Vilniaus savivaldybė tapo krepšinio klubo „Lietuvos rytas“ dalininke, sakėte, kad greičiausiai keisis klubo pavadinimas. Kodėl klubo pavadinimas nepasikeitė ir jis toliau reklamuoja vienos žiniasklaidos grupės vardą už Vilniaus miesto pinigus? Ar savivaldybė „Lietuvos ryto“ krepšinio klubui ir „Žalgirio“ futbolo klubui laiku perveda pažadėtą paramą, ar ir čia augina skolas?
– Vilniaus miesto parama „Lietuvos ryto“ krepšinio klubui nėra didžiausia, nors svarbi. Krepšinio komandos biudžetas kasmet yra daugiau nei 10 mln. Lt. Miesto parama nėra didžiausia. Mes turime girdėti ir klubo bendraturčių, ir kitų rėmėjų nuomonę.
Ta tema buvo, gal tik mes jos neplėtojome. Jei vilniečiai aiškiai pasakytų, kad tikrai reikia klubo pavadinimą tikslinti, bandytume surasti sprendimą.
Šeimoms, kurios galvoja, kad užmiestyje gyventi pigiau, patariu paklausti patarimo tų, kurie jau gyvena užmiestyje.
Duokdie pasauliui tokių keistuolių, kaip, pavyzdžiui, Vainauskas, vienas pagrindinių „Lietuvos ryto“ klubo savininkų. Aš matau, kaip jis vaikšto ir renka pinigus paramai. Klubas jokios materialinės naudos savininkams neduoda. Tai nėra paprastas darbas. Kitas seniai būtų nuleidęs rankas, būtų spjovęs ir viską palikęs.
Mes turime sutartis ir jas vykdome. Gal ne taip, kaip norėtų klubai. Mes daugiau ar mažiau susitarimus iki metų pabaigos būsime įvykdę.
– Vilnius plečiasi chaotiškai. Jaunos šeimos išsikelia į priemiesčius, o seni rajonai sensta. Iš priemiesčių žmonės važinėja automobiliais, didėja spūstys, infrastruktūra priemiesčiams taip pat daug kainuoja, štai ir dabar brangsta vanduo visiems miestiečiams. Ar įmanoma suvaldyti miesto plėtrą? Ar teisinga, kad Lazdynų gyventojai moka už Tarandės gyventojų vandenį? (Gytis)
– Ne viskas mūsų rankose. Jei savivaldai būtų suteiktos didesnės galios, kaip planuoti miesto plėtrą, kai kurių ligų ir bėdų būtų galima išvengti. Aš tam tikra reikšme džiaugiuosi, kad Lietuvoje įvyko nekilnojamo turto krizė, nes ji pristabdė investuotojų spaudimą ir chaotišką plėtrą.
Mes turime aiškią politiką Vilniaus mieste, patvirtintus aiškius detaliuosius planus, kur siūlome statyti mažaaukščius namus ir nereikėtų keltis už miesto. Kodėl žmonės keliasi už miesto ribų? Nes ten perka pigiau žemę, bet paskui pradeda iš Vilniaus miesto reikalauti autobuso, darželio, mokyklos. Bet tai nėra miesto reikalas, reikia kreiptis į savo savivaldybę.
Mūsų politika labai aiški, norime plėtoti statybas mieste, pramoninių teritorijų konversiją. Tarkim, „Skaiteks“ gamykla šalia Užupio. Kitais metais prasidės statybos, ten atsiras apie tūkstantis kokybiškų butų. O šalia senamiestis, kultūros, švietimo įstaigos, net automobilio nereikia.
Šeimoms, kurios galvoja, kad užmiestyje gyventi pigiau, patariu paklausti patarimo tų, kurie jau gyvena užmiestyje. Nes tėvams tenka dirbti taksistais. Matome nemažą srautą žmonių, kurie grįžta į Vilniaus miestą.
– Kokiu tikslu buvo išpaišytos Kalvarijų g., Ševčenkos g. bei kitos miesto gatvės A juostomis? Kažkada teigėte, kad norite, jog Vilnius taptų švariu miestu, tačiau spūstys tik padidėjo, miestas dūsta. Ar pasiteisino šis sprendimas? (Edgaras)
– Pasiteisino. Kai kurie oponentai teigė, kad bus visiška katastrofa, net sužlugdysime pirmininkavimo ES Tarybai renginius, tai nieko tokio neįvyko.
Mes turime tikrai didžiulį srautą padėkų, kurie supranta, kad didieji maršrutai yra tikrai patogiau. Bet kas tai yra greitasis maršrutas? Mes turime užtikrinti jam galimybę važiuoti greičiau. Kaip tai padaryti? Skirti eismo juostų būtent viešajam transportui.
Mes matome skaičius, kad Vilniečio kortele naudojasi per 460 tūkst. vilniečių ir miesto svečių. Po pertvarkos keleivių srautą padidinome 5 proc. Gauname 13 mln. Lt pajamų daugiau, gal kitąmet nebereikės dotacijų. Taupome pinigus ir teikiame geresnę paslaugą.
Mes skiriame prioritetą viešajam transportui ir tai tik stiprės.
– Kitas klausimas apie „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojų atlyginimus. Ar yra normalu, kad nuostolingoje įmonėje, priklausančioje prasiskolinusiai Vilniaus savivaldybei, vadovai gauna didesnius nei ministrų atlyginimus, o vairuotojai ir valytojos uždirba daugiau nei valstybės tarnautojai, policijos pareigūnai, ugniagesiai ar mokytojai? (Jonas)
– Atlyginimai mūsų visų įmonių yra internete. „Vilniaus viešojo transporto“ įmonės vadovo atlyginimas – 10 tūkst. Lt iki mokesčių, į rankas būtų nepilni 7 tūkst. Lt
Atlyginimai buvo padidėję dėl pasikeitusių įstatymų. Mes reagavome ir sumažinome. O įmonės darbas tikrai sudėtingas. Tai įmonė, kurioje dirba per tūkstantį žmonių, yra 700 transporto priemonių, tai yra įmonė, kuri yra sudėtingoje finansinėje situacijoje ir kiekvieną kartą tenka derėtis, kad parduotų šiandien tiekėjai degalų, už kuriuos mes sumokėsime rytoj. Tai yra darbas, reikalaujantis daug energijos.
„Vilniaus viešojo transporto“ įmonės vadovo atlyginimas – 10 tūkst. Lt iki mokesčių, į rankas būtų nepilni 7 tūkst. Lt
Dėl vairuotojų ir kitų darbuotojų atlyginimų. Vyksta derybos su profsąjungomis, kurios yra labai stiprios. Mes norime peržiūrėti sutartį ir siekti bent jau esminio sutarimo – kad premijos priklausytų nuo įmonės veiklos rezultatų. Tikiuosi, kad derybos bus sėkmingos. Priešingu atveju, įmonė bankrutuos.
Vairuotojų atlyginimai yra didžiausi Lietuvoje, praktiškai didesni negu Rygoje. Turime rasti kompromisą. Visada 13 atlyginimo mokėti negalėsime, nebent įmonė turėtų pelno. Turime kitų derybinių momentų, kurie yra pateikti profsąjungoms.
– Kada sutvarkysite problemas su vaikų darželiais, registravimo sistemos? Vietų vis dar trūksta, mamos priverstos sėdėti namuose su vaikais, o ne dirbti, mokėti mokesčius, kurių dalis kristų ir į Vilniaus sąskaitą. (Tėvas)
– Situacija yra gerokai pasikeitusi. Nebėra kažkokios ypatingos kritikos ir tokių veiksmų, kurie keltų aistras. Šiemet mes priėmėme beveik 7 tūkst. vaikų į darželius, o 2011 m. buvo tik 5400 vaikų. Sukūrėme daugiau vietų turėdami aibę finansinių problemų.
Sugebėjome per dvejus metus be ypatingų investicijų, tik efektyviau tvarkydami savo turtą, sukurti 2,5 tūkst. papildomų vietų. Turime deficitą apie 700 vietų. Kitą savaitę pradedame naujo darželio statybas Santariškėse. Turi atsirasti darželis Perkūnkiemyje ir Pilaitėje, bet dar neradome sprendimų ir finansų. Tada vietų netruks ir dar galėsime pagerinti ugdymo kokybę darželiuose.
Registracijos sistemą kūrėme pirmieji, specialistai dirbi tokie, kokie yra, paslaugas tiekia konkursus laimėjusios bendrovės. Be to, gal tėveliai neteisingai iš pradžių įsivaizdavo, kad naujoji registracijos į darželius sistema užtikrins visiems vaikams vietas darželiuose. Bet sistema garantuoja tik informaciją. Taip pat labai svarbu, kad nebėra galimybės kyšininkavimui.
– Aš gyvenu už 100 metrų nuo Vilniaus. Tačiau turėjau dėl vaikų darželio fiktyviai kraustytis gyventi į Vilnių. O mano giminės atvirkščiai – fiktyviai atsikraustė pas mane, nes nusprendė, kad jiems labiausiai tinka darželis Vilniaus rajone. Gal galėtumėte mums visiems leisti gyventi savo namuose? Gal kažkokį darželinuko krepšelį galima būtų įvesti? (Vaidas)
– Taip, tai būtų teisinga. Bet šie sprendimai – ne mūsų galioje. Tą turi priimti Seimas, paruošti Švietimo ir mokslo ministerija. Mes priversti kovoti, kad žmogus, kuris naudojasi Vilniaus infrastruktūra – darželiais, mokyklomis keliais, padėtų išlaikyti mokesčiais.
Mes negalime užsidaryti. Vilnius turi būti atviras, čia dirba žmonės iš visos Lietuvos, bet veža atlyginimą į Pagėgius ar Šilutę. Deja, neišvengiamai turime rūpintis, kad tie žmonės, kurie naudojasi miesto gėriu, mokėtų mokesčius čia, nes čia jie ir dirba.
Šiandien Vilniaus miestas perveda Kaunui 80 mln. Lt per metus GPM už tuos, kurie gyvena Kaune, bet dirba Vilniuje. Į Vilniaus rajoną pervedame 20-24 mln. Lt. O tie žmonės naudojasi tuo, ką mes turime išlaikyti. Finansų ministerija remiasi tvarkomis, kurios patvirtintos dar 1998 m.
– Vilniuje po Naujųjų metų planuojama mokyklose pradėti pamokas valanda vėliau – nuo 9 val. Kaip bus su šia naujove, ar nesutriks visa ugdymo sistema, kad vaikai ne tik mokosi mokyklose, bet ir lanko būrelius, muzikos, sporto mokyklas?
– Nėra tvarkos, kuri patenkintų visus. Tai yra neįmanoma. Miestas yra didžiulis organizmas, todėl turime žiūrėti į kritinę masę, kam tai priimtina ir tiktų. Mes atlikome didžiulius tyrimus, analizes, skaičiavimus. Žinome, kaip juda mokiniai iš vienos miesto vietos, kur gyvena, į kiekvieną mokyklą. Mūsų siūlymas nėra šiaip sau. Didžiulis analitinis darbas yra padarytas.
Aš siūliau ir valstybės institucijoms susitarti: viena Neries pusė pradėtų darbą anksčiau, kita – vėliau.
Kai 8 valandą ryto pamokos prasideda – vaikas neišsimiega visų pirma. Mes visi, mokytojas turi suprasti, kad mes dirbame ne sau, o tiems, kurie naudojasi mūsų paslaugomis. Mes turime matyti jų akimis. Aš auklėju savivaldybei priklausančių poliklinikų vadovus dėl automobilių stovėjimo aikštelių šalia poliklinikų. Kam jos skirtos? Darbuotojams. O kas yra paslaugų gavėjas? Pacientas. Negi ir viešbučio direktorius darbuotojams leistų statyti automobilį prie durų, o svečius siųsti po velnių?
Mes manome, kad vaikai turi jaustis patogiau, turėtų laiko mankštai, kad papusryčiautų ne bėgdami pro duris ir atvažiuotų be streso.
Jeigu visas devynaukštis vienu metu norėtų patekti į liftą, tektų laukti tris valandas, nes tai neįmanoma. Ieškome sprendimų, kurie garantuotų vaikams galimybę laiku atvykti į mokyklas ir nesukoncentruotume visko į vieną valandą.
8 valanda Vilniaus mieste kol kas yra kritinė, nes absoliuti dauguma įstaigų, įmonių darbą pradeda būtent 8 valandą. Tad ar logiška stovėti kamščiuose, važiuoti perpildytuose autobusuose, jeigu galime išdėlioti tą piko valandą.
Manau, kad vienokį ar kitokį sprendimą rasime. Turime ištempti kritinį laikotarpį.
– Ar įvesdami pamokas nuo 9 val. po Naujųjų metų nesujauksite vaikų rutinos ir užklasinės veiklos? Kai kuriems vaikams muzikos pamokos, treniruotės sporto mokyklose prasideda kone iškart po mokyklos, tad pavėlinus pamokas apie užklasinę veiklą galėsime tik pasvajoti. (Akvilė)
– Viskas pasislinks atitinkamai. Naktį jie savo užsiėmimų nebaigs. Anksčiau visada pamokos būdavo nuo 9 valandos.
Klausimas, ar mes viską turėsime pakeisti nuo Naujųjų metų. Gal tik dalis mokyklų pakeis savo laiką, gal tik keturmetės gimnazijos vėliau pamokas pradės nuo kitų metų pradžios.
Keli universitetai mūsų prašymu perėjo nuo 8 į 9 valandą. Aš siūliau ir valstybės institucijoms susitarti: viena Neries pusė pradėtų darbą anksčiau, kita – vėliau. Tada visi vienu metu nesusitiktų ant to vieno tilto, kurį reikia pervažiuoti. Taupytume laiką, neterštume oro. Ir nebūtų kamščių. Deja, Vyriausybė tokios galimybės mums nedavė.
– Ir pabaigoje – apie Kalėdas. Kokias šiemet jas planuojate Vilniaus miestui?
– Metai, noriu pasakyti, Vilniui yra tikrai geri. Daug investicijų, daug naujų statybų. Dar nemažai jų pamatysime per artimiausius mėnesius. Kitą savaitę atidarome Vakarinio aplinkkelio antrąjį etapą, tad Pilaitės, Karoliniškių, Viršuliškių gyventojams bus patogiau.
Vilniuje, matau, krizė yra pasibaigusi, Vilnius atgavo investuotojų pasitikėjimą. O ir vilniečiai tiki, kad sostinėje gera gyventi.
Kalėdos bus gražios, ryškios. Startuosime paskutinį lapkričio ir pirmą gruodžio savaitgalį. Nenorime būti tas miestas, kurie jau dabar švenčia Kalėdas, nes toks šventimas daugiau skirtas komercijai, prekybininkams. Norėtųsi, kad tai būtų dvasinė šventė.
Miestą papuošime, vaikų ir tėvelių lauks kalėdinis traukinukas. Tikiuosi, kad šis mėnuo Vilniui bus toks, kai galėsime pasidžiaugti pastarųjų metų rezultatais, pabūti su šeima ir paplanuoti, ką galėsime nuveikti kitąmet.
Konferencija baigėsi.
