Portalas 15min pateikia atsakymus į dažniausiai visuomenėje kylančius klausimus apie translyčius asmenis ir transseksualumą.
Kas yra tie translyčiai asmenys?
Translytis asmuo – tai asmuo, kuris savęs netapatina su savo biologine lytimi – lytimi, kuri jam „teko“ pagal genus, kurią nurodo jo išvaizda ir lyties organai. Ši sąvoka gali apimti daug kategorijų, o netapatinimas gali pasireikšti įvairiais bruožais – tiek noru dėvėti kitai lyčiai būdingus drabužius, tiek noru pasikeisti lytį.
„Mes labai mėgstame dėlioti viską į dėžutes, tarp jų ir tai, koks turi būti vyras ir kokia – moteris. Skirtingose kultūrose ir skirtingais istoriniais laikotarpiais tos dėžutės, aišku, gali būti visiškai skirtingos. Bet, pavyzdžiui, mes įsivaizduojame, kad ką tik gimusios mergaitės turi būti rengiamos rausvai, o berniukai – žydrai. Kad moterys gali dėvėti sukneles ir dažytis lūpas, o vyrams tai nepriimtina.
Tuo pat metu mes pamirštame, kad makiažas ir suknelės ar sijono tipo drabužiai tam tikrose epochose ar kultūrose laikomi vyriškais dalykais“, – 15min 2017 m. lapkritį pasakojo psichologė Grytė Ruzgė, vedanti savipagalbos grupę tėvams, kurių vaikai prisipažino esantys translyčiai ar homoseksualūs.
Mes pamirštame, kad makiažas ir suknelės ar sijono tipo drabužiai tam tikrose epochose ar kultūrose laikomi vyriškais dalykais.
Daugeliui visuomenės narių tapatinimasis su viena ar kita „dėžute“ problemų nesukelia. Bet, pasak G.Ruzgės, kai kurie žmonės jaučia, kad jie visiškai arba iš dalies nepataiko į tas „dėžutes“. Savo viduje jie jaučiasi esantys kitokie negu tai, ką rodo jų lyties organai.
„Tas nesitapatinimas gali būti labai įvairus. Yra visas translytiškumo spektras. Vieni žmonės jaučia, kad nėra nei vyrai, nei moterys, kiti – kad jie apima abi lytis, dar kiti – kad jaučiasi kitos lyties asmenys negu biologinė lytis ir kad jiems reikia specialių medicininių procedūrų, kad pasijustų „savo kailyje“, – aiškina psichologė.
Kuo translyčiai skiriasi nuo transseksualų ar transvestitų?
Translyčiai asmenys – platesnė sąvoka negu transseksualai. Sąvoka „translytis“ apima visus žmones, kurie jaučiasi kitokie, negu jų biologinė lytis. Tuo tarpu žodis „transseksualai“ apima asmenis, kurie jaučiasi esantys priešingos lyties negu jų biologinė lytis ir nori pasikeisti savo lytį medicininiu būdu, kad galėtų visą gyvenimą nugyventi kaip priešingos lyties atstovai.
„Transseksualūs žmonės dažniausiai nori atlikti lyties keitimo procedūrą, įskaitant ir medicininį jos aspektą. Tai yra, jei toks asmuo yra biologinis vyras, jis nori tapti moterimi, jei yra moteris, ji nori tapti vyru. Ir tokie žmonės dažniausiai tam deda visas reikalingas pastangas, įskaitant ir chirurginę lyties keitimo operaciją.
Tuo tarpu translyčiai asmenys nebūtinai nori pasikeisti lytį. Kai kurie iš jų nesivadovauja binarine lyčių sistema ir savęs nelaiko nei vyrais, nei moterimis, kiti, pavyzdžiui, nori, kad visuomenė juos matytų kaip priešingos lyties asmenis, tačiau nepageidauja atlikti medicininės lyties keitimo operacijos. Translytiškumas – žymiai platesnė kategorija negu transseksualumas“, – sako Lietuvos gėjų lygos (LGL) Žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius.
O kas tuomet yra transvestitai? Pasak T.V.Raskevičiaus, šis žodis apibūdina asmenį, kuris retkarčiais persirengia kitos lyties atstovu turėdamas konkretų sumetimą, tačiau savęs netapatina su ta kita lytimi. Toks sumetimas gali būti įvairus – pavyzdžiui, kultūrinis, pramoginis performansas. Kitaip tariant, aktorius, TV humoro laidoje vaidinantis moterį, irgi yra savotiškas transvestitas.
„Labai geras transvestito pavyzdys yra Conchita Wurst – „Eurovizijoje“ ji dainavo persirengusi moterimi, bet yra vyras. Transvestitų atveju tas persirenginėjimas, kitos lyties personažo įkūnijimas neturi nieko bendro su jų lytine tapatybe. Beveik visų transvestitų biologinė lytis sutampa su lytimi, kuriai jie patys save priskiria“, – sako T.V.Raskevičius.
Kiek translyčių žmonių yra Lietuvoje?
T.V.Raskevičiaus teigimu, suskaičiuoti sunku, nes konkretūs tyrimai daryti nebuvo. Bet jei situacija Lietuvoje atitinka kitų šalių patirtį, translyčių asmenų turėtų būti apie tris šimtus.
„JAV buvo daryti moksliniai tyrimai, kurie tyrinėjo tam tikrų būklių paplitimą populiacijoje. Perkeliant tyrimus į lietuvišką kontekstą, 3 milijonams Lietuvos gyventojų turėtų tekti apie 300 translyčių žmonių. O jei kalbėtume apie asmenis, su kuriais darbe susidūriau tiesiogiai ir kurie norėtų pasikeisti asmens dokumentus į kitos lyties, tai manau, kad dokumentų keitimas šiandien Lietuvoje aktualus maždaug 50–100 žmonių“, – sako T.V.Raskevičius.
Ar translytiškumas – tai liga?
Psichologės G.Ruzgės teigimu, į tarptautinę ligų klasifikaciją yra įtraukta keletas diagnozių, susijusių su lyties tapatumu, bet šiuo metu Vakarų pasaulyje yra nemažai diskusijų, ar tos diagnozės reikalingos.
Anot jos, reikėtų nepamiršti, kad klasifikacijoje galima rasti pačių įvairiausių dalykų, tokių kaip „Košmariški sapnai“ arba „Mikčiojimas“.
„Diagnozės yra susitarimo reikalas ir jos kinta priklausomai nuo laikotarpio ir kultūros. Tai, kas laikoma nenormalumu vienoje kultūroje, kitoje gali būti laikoma privalumu. Kalbant apie psichikos sveikatą, svarbiausi yra du kriterijai – kiek žmogaus elgesys ar emocinės būsenos trukdo pačiam žmogui jaustis gerai ir kiek tai kenkia aplinkiniams. Tai translytiškumas šiuo atveju yra daugiau aplinkos priėmimo problema.
Translyčiai asmenys dažnai patiria įvairių sunkumų, nes aplinka jų nepriima, ir jei mes gebėtume šiuos asmenis priimti normaliai, daugelis problemų išsispręstų. Kalbėjimas, kad jie yra nesveiki ir panašiai, kaip pas mus mėgstama, žaloja translyčius asmenis ir trukdo jiems gyventi. Esama daug atvejų, kad būdami palaikančioje aplinkoje translyčiai žmonės gyvena puikų, visavertį gyvenimą“, – sako G.Ruzgė.
Ar įmanoma išgydyti translytiškumą?
Pasak G.Ruzgės, translytiškumo „gydymas“ dažniausiai yra tiesiog žmogaus sulaužymas.
„Atsakymą į šį klausimą kiekvienas turėtų įsivaizduoti sau asmeniškai. Pavyzdžiui, jei aš esu moteris ir jaučiuosi esanti moteris, ar galima padaryti taip, kad aš staiga pradėčiau jaustis vyru? Na, teoriškai, per kažkokias dideles įtaigas, gal ir galima sulaužyti žmogų tiek, kad jis ims tuo tikėti, bet ar jis bus laimingas?“ – sakė psichologė.
Jei aš esu moteris ir jaučiuosi esanti moteris, ar galima padaryti taip, kad aš staiga pradėčiau jaustis vyru? Na, teoriškai, per kažkokias dideles įtaigas, gal ir galima sulaužyti žmogų tiek, kad jis ims tuo tikėti, bet ar jis bus laimingas?
Specialistės teigimu, kiekvienas žmogus turi savo vidinį „aš“ – tam tikrą vaizdinį, su kuo žmogus tapatina save, kokiu jaučiasi esantis. Ir jei jis dėl kokių nors aplinkybių yra priverčiamas „nueiti“ nuo to vidinio „aš“, kyla vidinis konfliktas.
„Taip yra su daugeliu translyčių žmonių, kurie nedrįsta savo aplinkai pasakyti, kad yra tokie. Jie gyvena sulaužytą gyvenimą. Jie visiems prisistato esantys tokie, kokiais būti iš jų tikisi aplinka, bet viduje išgyvena didelį konfliktą“, – aiškino psichologė.
G.Ruzgės teigimu, svarbu suprasti dar vieną dalyką – lyties tapatybei būdingas fluidiškumas (takumas). „Jei nesilaikytume taip stipriai įsikibę savo dėžučių, galbūt dauguma taip jaustumėmės – tam tikru metu labiau vyriški, kitu – moteriški, arba ir tokie, ir tokie. Taigi, lyties tapatybė per gyvenimą gali kisti, tačiau nereikia bandyti pakeisti jos per prievartą“, – sako G.Ruzgė.
Kaip psichologai stengiasi padėti translyčiams žmonėms, jei jų „išgydyti“ neįmanoma?
Pasak G.Ruzgės, pirmiausia psichologai padeda translyčiam asmeniui „sulaužyti“ izoliaciją.
„Neretai yra taip, kad psichologas yra pirmasis žmogus, kuriam translytis žmogus papasakoja savo išgyvenimus. Daugelis translyčių žmonių susiduria su negatyviu priėmimu, ir psichologas turi būti žmogus, kuris priima tą asmenį tokį, koks jis yra. Tada kalbama apie dalykus, kuriuos patiria translytis žmogus – aplinkos atstūmimu, iš to kylančiais konfliktais. Jei translytis asmuo ryžtasi gyvenimo pokyčiams, psichologas jį palaiko tame procese, yra šalia apsvarstant įvairias alternatyvas ir ieškant tinkamiausių sprendimų, esant reikalui nukreipia pas gydytojus“, – aiškina psichologė.
G.Ruzgė atkreipia dėmesį, kad neretai translyčiai asmenys dėl patirtų traumų ir aplinkos nepriėmimo turi ir kitų psichologinių problemų, pavyzdžiui, serga depresija. Tuomet dirbama ir su tuo.
Ar translyčiais asmenimis gimstama, ar tampama?
Pasak G.Ruzgės, vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti negalima. Egzistuoja tam tikri genetiniai ir biologiniai veiksniai, bet vieno geno, lemiančio translytiškumą, nėra.
Kiti mokslininkai translytiškumą sieja su aplinkos veiksniais, bet čia situacija ta pati – aiškaus priežasties-pasekmės ryšio nėra.
„Apskritai psichologai ir kiti mokslininkai šiais laikais dažnai atsisako skirstymo į „įgimta“ ir „įgyta“. Nes šis skirstymas tiesiog niekur neveda – labai sunku atskirti, kas yra „įgimta“ o, kas – „įgyta“. Pavyzdžiui, kalbant apie vėžį, daug kas turi genetinį polinkį į vėžį, bet niekada nesuserga, nes vėžio genas išlieka neveiksnus ir niekad nepasireiškia. Taip yra ir su translytiškumu – yra tam tikri genetiniai ir aplinkos veiksniai, bet viskas persipina ir sakyti, kad yra viena priežastis, kodėl žmogus tampa translytis, mes negalime. Lygiai kaip ir negalime pasakyti, kodėl vienas žmogus yra introvertas, o kitas – ekstravertas. Nėra aiškių priežasčių, kodėl tai atsitinka“, – sako psichologė.
Vis dėlto, pasak psichologės, galima atkreipti dėmesį į vieną dėsningumą – dažnai translytiškumas pasireiškia labai anksti. „Gana dažnai jau 5–6 metų berniukas sako, kad jis nėra berniukas, ir prašo dalykų, su kuriais įprastai žaidžia mergaitės, ar nori rengti mergaitiškai. Bet būna visokių atvejų“, – teigia G.Ruzgė.
Kaip turėtų reaguoti tėvai į berniuką, kuris nori rengtis mergaite, ar mergaitę, norinčią būti berniuku?
Psichologės teigimu, pats blogiausias variantas – bausti vaiką už tokius norus, juos prievarta slopinti.
„Geriausia, kaip tėvai gali reaguoti – priimti tokius vaiko norus. Leisti vaikui būti tokiu, kokiu nori. Priėmimas ir leidimas būti, tokiu, kokiu vaikas nori būti, būtų geriausias variantas. Jei tėvai nerimauja, jei jiems sunku priimti vaiko elgesį, jiems derėtų ieškoti pagalbos sau“, – sako ji.
Psichologė sako, kad ne visi vaikai, norintys dėvėti priešingos lyties drabužius ar žaisti su priešingos lyties žaislais, yra translyčiai: tai gali būti ir tiesiog smalsumas.
„Vaikai mėgsta žaisti, persirenginėti ir panašiai. Pavyzdžiui, berniukas gali paimti mamos lūpdažį ar norėti persirengti princese vien iš smalsumo. Tačiau visko nurašyti tik smalsumui negalima. Smalsus vaikas pabandys tą lūpdažį ir pamirš, bet translyčiams vaikams būdingas nuoseklumas. Jie nuolat nori tam tikrų dalykų, jų nuomonė nesikeičia kasdien. Todėl, jei, pavyzdžiui, berniukas nuolat nori, kad jį vadintu mergaitišku vardu ar princese nori rengtis dažnai, tai yra kriterijai, pagal kuriuos galima įtarti translytiškumą“, – aiškina G.Ruzgė.
Jei berniukas nuolat nori, kad jį vadintu mergaitišku vardu ar princese nori rengtis dažnai, tai yra kriterijai, pagal kuriuos galima įtarti translytiškumą.
Ką daryti paaugliui, kuris jaučiasi esantis ne tos lyties, kurios gimė?
Pasak G.Ruzgės, tokiam paaugliui galima ieškoti psichologinės pagalbos. Jos teigimu, jei vaikas bijo tėvams prisipažinti, kad jaučiasi gyvenantis „ne savoje lytyje“, jis vis dėlto galėtų užsiminti, kad nori nueiti pas psichologą, nors ir neįvardindamas priežasčių. Taip pat ji pažymi, kad dabar psichologai dažnai dirba ir nuotoliniu būdu, konsultuoja per „Skype“.
Dar vienas dalykas, kurį rekomenduoja G.Ruzgė – skaityti, ieškoti informacijos apie translytiškumą, ieškoti žmonių, kurie buvo atsidūrę panašioje situacijoje.
„Labai sunku tokius dalykus išgyventi vienam ir nuolat bijoti, kad kažkas tave išaiškins, atpažins. Arba, jei gyveni gana atvirai, dažnai gali tekti susidurti su negatyviomis reakcijomis. Todėl svarbu ieškoti žmonių, kurie gali palaikyti, suprasti. Jei sunku išsipasakoti tėvams, aplinkoje ieškoti kito žmogaus, kuriam būtų galima pasipasakoti. Svarbiausia – nesėdėti vienam užsidarius. Nes vienam – labai sunku“, – sako G.Ruzgė.
Trumpalaikės, vienkartinės pagalbos ieškantis jaunuolis, pasak psichologės, gali kreiptis ir į „Jaunimo liniją“.
„Dar vienas dalykas, ką galima padaryti – kontaktuoti su organizacijomis. Lietuvos gėjų lyga, asociacija „In Corpore“ http://isgirsti.lt. Jie gali patarti, suteikti informacijos, padėti susisiekti su translyčių asmenų bendruomene, kad žmogus nesijaustų vienas“, – sako G.Ruzgė.
O su kokiomis teisinėmis problemomis susiduria translyčiai asmenys Lietuvoje?
Pasak T.V.Raskevičiaus, didžiausia teisinė problema – daugelis translyčių asmenų turi dokumentus, kurie neatitinka jų išvaizdos ir to, kaip jie suvokia save. Pavyzdžiui, jei translytis asmuo biologiškai yra vyras, bet jaučiasi moterimi ir rengiasi, gyvena kaip moteris, jo tapatybės dokumentai vis tiek yra vyriški.
„Tada daugelis galvoja, kad arba toks asmuo pavogė kažkieno dokumentus, juos klastoja, arba iškart suvokia, kad toks asmuo yra translytis. O lietuviškame kontekste tai yra labai didelis iššūkis“, – sako T.V.Raskevičius.
Dabar Lietuvoje asmens tapatybės dokumentus translyčiai asmenys pasikeisti gali tik per ilgą teisinį procesą, kreipęsi į teismą ir įrodę, kad faktinė jų lytis yra kita negu įrašyta dokumentuose. Tokia praktika susiformavo tik šiais metais – anksčiau iš translyčių asmenų buvo reikalaujama, kad jie pasidarytų operaciją. O operaciją pasidaryti jie galėjo tik užsienyje, nes Lietuvoje tokia procedūra tiesiog nėra reglamentuota ir daroma.
Teisingumo ministerija yra parengusi įstatymo projektą, kuris leistų translyčiams asmenims be teismo dokumentuose pakeisti nuorodą į lytį, vardą, pavardę ir asmens kodą. Tačiau jį dar turės svarstyti Vyriausybė ir Seimas.
Pagal įstatymo projektą, ši teisė asmenims, kuriems diagnozuotas transseksualumas, būtų suteikiama nepriklausomai nuo to, ar atlikta chirurginė lyties požymių pakeitimo procedūra.
Kita problema, su kuria susiduria mediciniškai lytį norintys pasikeisti asmenys, arba transseksualai, – Lietuvoje medicininė lyties pakeitimo procedūra nėra teisiškai reglamentuota, nėra aplinkybių, kuriomis ją galima atlikti, nėra to numatančio įstatymo, neparengtas diagnostikos ir gydymo aprašas. Nesant teisinio reguliavimo, Lietuvoje dirbantys plastikos chirurgai tokių operacijų neatlieka, nors medicininių žinių tam turi.
