Į klausimus, kaip atsirado Žolinės šventė, kokia jos istorija ir papročiai, 15min atsakyti padėjo etnologė Gražina Kadžytė.
Ką Žolinė tradiciškai reiškė lietuviams?
Pasak G.Kadžytės, Žolinė – tai diena, kuomet švenčiama visuotinė augmenijos branda ir dėkojama už naują derlių. Šios šventės šaknys ir pavadinimas slypi gilioje senovėje.
„Žolinės pavadinimas galėjo išlikti dar iš tų laikų, kai nebuvome žemdirbiai, o maitinomės tuo, ką motulė žemelė mums išauginusi dovanodavo. Augalai pirmieji apgyvendino žemę, vėliau tapdami pirmuoju žmonių maistu, juk žolę nuskinti lengviau, nei žuvį ar kitą gyvūną sugauti. Laukiniai augalai gelbėdavo žmones ištikus badmečiams. Padėka už žemės subrandintą, aukštesniųjų jėgų palaimintą ir žmonių triūsu pelnytą derlių yra šios šventės prasmė“, – sako G.Kadžytė.
Kokia yra krikščioniška šios šventės prasmė?
Nuo pagonybės laikų likusi Žolinė, įvedus krikščionybę, buvo sutapatinta su bažnytine švente – švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.
Pasakojama, kad po Kristaus nukryžiavimo jo motina liko gyventi pas apaštalą Joną. Po Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet vietoj kūno kape rado tik žolynų pilną karstą – Mergelė Marija buvo paimta į dangų. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi saule, su Mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos.
1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė dogma. Rugpjūčio 15-oji yra seniausia ir garbingiausia Marijos šventė.
1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė dogma.
„Beje, kai mes švenčiame Žolinę, liturginiame kalendoriuje įvardintą Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun ėmimo švente, Latvijoje pagerbiama Mara – Pasaulio Motina. Kaip matome, net fonetiškai šie vardai siejasi. O slavų kraštuose, kurie turi ilgesnę krikščionybės patirtį, švenčiamas Uspenije Materi Božijei – Dievo Motinos užmigimas. Tad nenuostabu, kad pietrytiniuose Lietuvos kraštuose randama įdomiai pakitusi šio įvardinimo tarminė forma: Ašpažia. Gražiai tautosakoje apsakytas legendinis įvykis: kai Dievo Motina, užmigusi amžinybės miegu, buvo paimta į dangų, jos karstas prisipildė gėlių. Tam atminti šventintos Žolinių puokštės laikomos namuose, kad nutikus laidotuvėms būtų ką įdėti į karsto pagalvėlę – velioniui palydėti Dievo Motinos parodytu keliu“, – pasakoja G.Kadžytė.
Ar Žolinė švenčiama tik Lietuvoje?
G.Kadžytės teigimu, ši šventė egzistuoja tūkstančius metų ir buvo žinoma įvairiose civilizacijose. Tiesa, priklausomai nuo gyvenamosios vietovės kalendoriaus ir klimato ypatybių, šios šventės detalės gali skirtis.
„Įvairių tautų įvairiomis kalbomis ji gali turėti įvairių pavadinimų, tam tikrą kalendorinį metą ir nuo vietos papročių priklausomus ritualus. Tačiau padėkoti už gaunamą gerą susipranta kiekvienas mąstantis žmogus“, – sako G.Kadžytė.
Ką simbolizuoja per Žolinę bažnyčioje šventinamos puokštės?
Kaip sako G.Kadžytė, per Žolinę bažnyčioje šventinamos puokštės savo sandara simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę.
Per Žolinę bažnyčioje šventinamos puokštės savo sandara simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę.
„Aplink veržliai aukštyn besistiebia diemedžio šaka, kviečio arba pelyno stiebas, komponuojamos javų varpos, darželio gėlės, vaistinės bei maistinės žolės... Lietuviškoji ikebana – galėtų pasakyti mėgstantys globaliuosius lyginimus. Jos svarbą nusako tautosakos tekstas: „Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks“, – sako etnologė.
Ji atkreipia dėmesį, kad skintų žolynų pomėgis apskritai yra būdingas lietuvių mentalitetui.
„Tą liudija ir grožinės literatūros tekstai. Merginos netgi kasdien segdavosi gėles į plaukus, eidamos į bažnyčią visada, jei tik turėjo, nešdavosi gėlių puokštelę, moterys maldaknygių skirtukais naudojo džiovintus žolynus... Tad ir Žolinių puokštę Lietuvoje galima pripažinti kaip vieną išskirtinesnių šios šventės raiškų“, – sako G.Kadžytė.
Kokių dar tradicinių Žolinės papročių turi lietuviai?
G.Kadžytė pasakoja, kad ankstesnių amžių etnografiniuose aprašuose minima, jog tą dieną į bažnyčią veždavo šventinti ne tik puokštes, bet ir naujo derliaus grūdus, daržoves, vaisius.
„Dabar matome šią tradiciją atgaivintą didžiuosiuose Krekenavos bei Pivašiūnų atlaiduose. Senesnių laikų žmonės mums aiškindavo, kad dalį pašventintų gėrybių ūkininkai palikdavo parapijos špitolėms (taip buvo vadinami anuometiniai senelių bei ligonių globos namai prie bažnyčių), o kitą dalį parsivežę į namus pašventindavo aruodus, rūsius bei podėlius, kad sočiai ir sveikai išgyventų iki kito derliaus“ – teigia G.Kadžytė.
Taip pat ji priduria, kad šeimininkės Žolinės šventei iš to paties derliaus pirmųjų vaisių ruošdavo vaišes, į kurias kviesdavo gimines, bičiulius, o ypač kaimynus, kurių pagalbos ir talkos ne kartą prisireikdavo.
„Tą irgi liudija tautosakos užrašas: „Kas per Žolinę neviešės – tas visą amžių skurdžiai nugyvens“, – sako etnologė.
Ar Žolinė buvo švenčiama sovietmečiu?
G.Kadžytė pasakoja, kad sovietmečiu, ugdant liaudį ateizmo dvasia, Žolinių dieną buvo bandoma keisti per kitas dienas išbarstytomis pabaigtuvių, derliaus šventėmis.
„Tačiau ir tada rugpjūčio 15-osios pavakariais bažnyčiose padaugėdavo maldininkų, laukiančių žolynų pašventinimo“, – pažymi G.Kadžytė.
Pirmą kartą šis tekstas publikuotas buvo 2016 m.
