Koks yra popiežius Pranciškus, kai su juo pabendrauji ilgiau? Kas popiežiui labiausiai įsiminė Lietuvoje? Apie ką jis daugiausia klausinėjo? Ir ar tikrai sustojimas prie Vilniaus Pal. kun. M.Sapočkos hospiso buvo visiškai atsitiktinis ir spontaniškas?
Apie įspūdžius iš popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje kalbėjomės su Vilniaus arkivyskupu G.Grušu, kuris buvo pagrindinis Šventojo Tėvo palydovas Vilniuje ir Kaune.
Taip pat su arkivyskupu aptarėme Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves, naujai kylančias bažnyčias Vilniuje, besiplečiantį katalikiškų švietimo įstaigų tinklą Lietuvoje, tuštėjančias ar vis dėlto – pilnėjančias bažnyčias.
Įspūdžiai ilgam
„Su labai dideliu džiaugsmu ir dėkingumu, kad viskas tikrai gerai pasisekė, sklandus vizitas buvo. Bet, manau, tie įspūdžiai dar ilgai liks, dar yra ką apmąstyti, perskaityti visas kalbas, nes tai, ką popiežius čia pasakė, buvo labai gilu, užtruks laiko visa tai apmąstyti, sukramtyti ir tikrai patirti tą gelmę, ką jis ten mums pasakė“, – paklaustas, kokie įspūdžiai jį lydi pastarąsias kelias savaites, kalbėjo arkivyskupas G.Grušas.
Jis sakė, kad bendraudamas su popiežiumi Pranciškumi jautėsi lyg kalbėtų su Tėvu, dvasios Tėvu, ne su viršininku, nors Šventasis Tėvas yra visos Bažnyčios vadovas.
„Jo žmogiškas jautrumas gal man šį kartą daugiau pasirodė negu bet kada. Kaip jis kreipia dėmesį į žmones, kaip skiria jiems savo laiką, dėmesingumą, atidumą. Tas santykis, kurį jis sugeba užmegzti, net būdamas minioje, su kiekvienu, su kuriuo susitinka, yra įspūdingas. O su juo bendraudamas jautiesi kaip su savo tėvu, dvasios tėvu, ganytoju, o ne viršininku. Nėra to viršininko vaidmens“, – pasakojo Vilniaus arkivyskupas.
Tas santykis, kurį jis sugeba užmegzti, net būdamas minioje, su kiekvienu, su kuriuo susitinka, yra įspūdingas, – sakė G.Grušas.
Anot G.Grušo, apsilankymas Okupacijų ir laisvės aukų muziejuje buvusiuose KGB rūmuose popiežiui paliko didžiulį įspūdį, jį itin sujaudino, tad išėjęs Pranciškus atrodė pavargęs galbūt irgi labiausiai dėl emocinio, dvasinio krūvio.
„Akivaizdžiai matėsi, kad jis susijaudino, įdėmiai klausėsi tų istorijų, faktų, kas ten buvo, kaip buvo, ir giliai išgyveno. Jis supranta, kad tai yra ne tik žmonių, bet ir žmonijos tragedija. Net tik tų, kurie ten kentėjo, bet viso krašto istorija tame skausme. Ne tik užjautė iš šalies, bet ir giliai viduje išgyveno“, – prisiminė G.Grušas.
Spontaniškas sustojimas
O kaip tas jautrus momentas, kai popiežiaus papamobilis sustojo šalia Pal. kun. Mykolo Sapočkos hospiso? Ar tai buvo surežisuota ir visi žinojo iš anksto apie suplanuotą sustojimą? G.Grušas tvirtina, kad ne:
„Popiežius žinojo iš anksto, kad ten bus tie ligoniai, kad yra katalikiškas hospisas ir kad pravažiuos, matys tuos ligonius ir galės juos laiminti. Bet sustojimas yra grynai popiežiaus sprendimas, jei popiežius sako, papamobilis sustoja ir jis eina. Seselė Michaela Rak turėjo vilties, bet užtikrintumo tikrai nebuvo, kol popiežius nenusprendė išlipti ir palaiminti. Tai jaudinantis momentas, bet tipinis popiežiaus elgesys – dėmesys ypač ligoniams, mažutėliams, vargstantiems įvairiose srityse.“
Popiežius žinojo iš anksto, kad ten bus ligoniai, kad yra katalikiškas hospisas ir kad pravažiuos, galės juos laiminti. Bet sustojimas yra grynai popiežiaus sprendimas.
Bažnyčios tuštėja, kiek tuštėja Lietuva
Popiežius išvyko, o Lietuvos bažnyčios tikrai nėra perpildytos. Bet kaip sako G.Grušas, bažnyčios pastaraisiais metais tuštėja tiek, kiek tuštėja pati Lietuva – ne tiek mažėja tikinčiųjų, kiek mažėja žmonių. Bet tokių žmonių, kurie atranda tikėjimą, daugėja, tvirtina G.Grušas, ypač tokių, kurie nesitenkina tokiu tikėjimu, kokį prisimena iš vaikystės, bet skaito, gilinasi, ieško atsakymų.
Popiežius vizito metu kalbėjo ir apie pašaukimą, buvo susitikęs su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis. Paklaustas, kokia situacija dabar, G.Grušas visų pirma priminė, kad tarpukariu Lietuvoje dirbo apie 2,2 tūkst. kunigų, o atkūrus Nepriklausomybę 1990 metais – vos 700. Kunigų seminarijos tikrai nėra perpildytos, tačiau pastarieji metai parodė, kad ir čia seminaristų daugėja.
„Pastaruosius 3 metus matome ženklus, kad vėl auga skaičiai jaunuolių, ateinančių į seminarijas. Praeitais metais – vadinu tą palaimintojo Teofiliaus efektu – buvau kardinolo A.Amato, popiežiaus pasiuntinio, palydovu, tai visur, kur sustodavome, šventovėse jis meldėsi už pašaukimus, prašydamas palaimintojo užtarimo. Ir turiu sakyti – suveikė. Vilniaus seminarijoje buvo 10 klierikų, įstojo dar 10. Tas pats ir Kaune. Meldžiuosi ir tikiu, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas irgi paskatins jaunimą išgirsti tą kvietimą ir atsiliepti į jį“, – sakė G.Grušas.
Klausiamas, kad galbūt celibato panaikinimas prisidėtų prie kunigų skaičiaus augimo, Vilniaus arkivyskupas teigė nemanąs, jog tai yra ta priežastis, kuri atbaido ar – atvirkščiai – pritrauktų daugiau žmonių į kunigystę.
„Rytų apeigų katalikų bažnyčiose yra galimybė eiti arba celibato keliu, arba rinktis santuoką ir kunigystę. Nemanau, kad tas turi labai didelį efektą. Jeigu žmogus pasiruošęs sekti tuo keliu, jam ir yra duota ta dovana. Tai nereiškia, kad nėra sunkumų kelyje, bet tai yra savęs atidavimas kitiems. Santuoka yra savęs atidavimas kitam, tai kunigystė – savęs atidavimas kitiems.
Mes gyvename labai suaistrintoje visuomenėje, bet manau, viskas yra labai reliatyvu. Tiems žmonėms, kurie labai rūpinasi dėl celibato panaikinimo, kai duodi Motinos Teresės pavyzdį, kuri buvo labai pasiaukojusi, vyresnio amžiaus, tai niekas nekelia jos celibato klausimo taip aršiai“, – kalbėjo G.Grušas.
Jau keli popiežiai yra kalbėję apie tai, kad visiškai celibatas nebus panaikintas, anot G.Grušo, Bažnyčioje yra atšakų, kur kunigai vedę: „Kartais minimos problemos, dėl kurių esą kaltas celibatas, bet statistika rodo, kad ne ten yra esmė.“
Agituoti kunigai neturėtų
Kiti metai – rinkimų metai, kai Lietuva rinks merus, savivaldos tarybas, vėliau prezidentą, europarlamentarus. Kunigai kartais irgi įsivelia į politinę agitaciją.
„Džiaugiuosi, kad per 25 metus yra labai sumažėję tokių atvejų. Nepriklausomybės pradžioje buvo daug daugiau. Kai sužinome apie tokius atvejus, pasikalbame, neturėtų būti tiesioginio politikavimo. Bet atskirčiau principų pristatymą, kas dera, kokios Bažnyčios pozicijos būtų socialinio mokymo, rūpinimasis vargšais ir t.t. Už vieną ar kitą kandidatą nuo sakyklos tikrai neturėtų būti agituojama“, – tvirtino G.Grušas.
Mes gyvename labai suaistrintoje visuomenėje, bet manau, viskas yra labai reliatyvu.
Vilniuje šiuo metu kyla trys bažnyčios. Tiksliau – kol kas dvi: Pilaitėje ir Grigiškėse. Trečioji bus Pašilaičiuose, čia kol kas statoma mokykla, kurioje bursis ir naujai įkurtos Jono Pauliaus II parapijos tikintieji.
Katalikiškų mokyklų, anot G.Grušo, poreikis auga ir jų labai trūksta. Populiarumą rodo ir pavyzdžiai kitose šalyse, net musulmoniškose, kur musulmonai tėvai leidžia savo vaikus į katalikiškas švietimo įstaigas dėl geresnio išsilavinimo. Vilniaus Jėzuitų gimnazija irgi yra itin populiari.
