Choreografas J.Smoriginas visuomet garsėjo novatorišku požiūriu į šokį, jo vadovaujamas choreografinių projektų teatras „Vilniaus baletas“, dirbantis toli gražu ne šiltnamio sąlygomis, apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Tačiau pastaruosius keletą metų daugiausia aistrų kelia žodinės J.Smorigino dvikovos su režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu TV laidoje „Šok su manimi“ bei kituose panašiuose projektuose. Daugiausia klausimų sulaukėme apie J.Smorigino teisėjavimą šokių projekte. Labiausiai skaitytojams rūpėjo, kodėl ir po griežtos kritikos Seimo narė Inga Valinskienė iš choreografo sulaukia tik aukščiausių balų. Ką į tai atsakys J.Smoriginas?
– Pastebėjau, kad internete daug ginčijamasi, kokie tikrieji jūsų nuopelnai Lietuvos kultūrai. O kaip jūs save apibūdintumėte kultūros pradžiamokslio vadovėlyje? (Robertas) Ar manote esąs prisidėjęs prie lietuviško meno puoselėjimo. Jei taip, tai kaip? (Karolina)
Faktiškai žmogus uždavė gan kvailą klausimą. Kad užduotum tokį klausimą, reikia šiek tiek pasidomėti. Dabar man kvaila aiškintis kažkokiam vaikėzui, ką nuveikiau.
Ypač prisidėjau prie lietuviško meno puoselėjimo, kuriu pagal lietuvių kompozitorių muziką, ką daro labai nedaug kas. Turbūt esu vienintelis Lietuvos kūrėjas, kuris prikėlė Lietuvos kompozitorius ir grąžino į baleto sceną.
– Nuo kelerių metų pradėjote šokti? (Valentas) Kodėl pasirinkote šokį, o ne kokią nors kitą meninės raiškos priemonę? Ką tokio, pasak Jūsų, šokis turi, ko neturi kitos meno šakos? (Danielius)
– Aš gimiau špagate. Mano mama buvo šokėja, balerina. Nuo pat mažens ėjau į šokį, tik tai dariau sudėtingai.
Kiekvienas žmogus gimsta su savo profesija, tik reikia savyje atrasti ją. Daug kas klausosi tėvų ar patarėjų ir renkasi profesijas iš pragmatiškų paskatų – tai nelaimingi žmonės. O aš gimiau su profesija, kuri yra labai vyriška. Vyrai dažniausiai yra tinginiai, o dirbti tiek, kiek dirbama balete, gali tik vyriško tvirtumo turinčios asmenybės. Aš labai žaviuosi baletu, nes tai labai vyriška.
– Nuolat pabrėžiate, kad didžiuojatės, jog esate iš Kauno, bet jūsų teatras, kiek žinau, vadinasi Vilniaus baletas. Kodėl? (Galina)
– Mes gi žinome valstybės politiką, kad visi finansai nukreipti į Vilnių. Todėl man būtų savižudiška pasivadinti Kauno baletu gyvenant Vilniuje.
– Ar tiesa, kad į Vilniaus baletą priimate tik tuos balerūnus, kurie jau gavo traumą ir nešoka pas Kėvišą? (Artūras)
– Pas mus nėra jokių balerūnų, tik baleto solistai. Aš atsirenku nežymius, o po kurio laiko jie tampa Operos ir baleto teatro solistais. Tai visiškai netiesa.
– Ar reikia darbą pramogų versle derinti su Vilniaus baletu? (Mindaugas) Kaip pasikeitė jūsų, kaip menininko, gyvenimas, kai pradėjote dirbti šokių TV projekto komisijoje? (Irena)
– Aš negyvenu iš Vilniaus baleto – tai daugiau mano kūrybinė virtuvė. Esu sukūręs tokią politiką, kad jei neteksiu profesinės dirbtuvės, greitai nustosiu būti profesionalas. Baletas, modernas reikalauja vidinės kultūros, išmanymo – tai nėra labai populiaru. Bet man to reikia, kad nežlugčiau kaip asmenybė. Šalia to turiu rasti pinigų butui, žmonai, vaikams išlaikyti.
Dabar mano gyvenimas stipriai pagerėjo teigiama prasme. Pasakysiu nekukliai: pajutau, kad esu tautos didvyris. Gal dėl krizės žmonės negali niekur nuvažiuoti, todėl žiūri šou per televiziją. Viename pakete žmonės gauna ir šokių, ir paplepėjimų. Tai atitinka Lietuvos žiūrovų poreikius.
– Koks žmogus jus atrado ir parodė plačiajai visuomenei? Kam už tai esate, o gal nesate dėkingas? (Živilė)
– Antanui Beliukevičiui, savo mokytojui. Jis atvažiavo į Kauną ir rinko mokinius į Maskvos baleto mokyklą, bet sužinojęs, kad aš jau senas, 15 metų, pasiėmė pas save. Jo bacila mane užkrėtė. Dar didelis nuopelnas Tatjanos Sedunovos, kuri dirbo televizijoje muzikos redaktore. Ji mane pastūmėjo, nors pati gal to ir nesuprato.
Negalima pamiršti ir Indrės Ceciūnienės, kuri sukūrė „Šokių dešimtukus“. Mes buvome seni pažįstami.
– Spaudoje karta esate užsiminęs, kad Jūsų ir atlikėjos Živiles Baikštytės kūrybiniai keliai išsiskyrė. Ar tai reiškia, kad daugiau nepamatysime jos Jūsų spektakliuose?
– Niekada nesakyk „niekada“. Mano gyvenime buvo atkarpa, kai viską dariau Operos ir baleto teatre. Vėliau įkūriau Vilniaus baletą, kuriame buvo tik operos ir baleto teatro solistai. Tada atėjo kažkoks laikas, kai nusprendžiau, kad mums nepakeliui.
– Ar planuojate dar rodyti dviejų veiksmų baletą „Idiotas“? Kaip manote, ar šis spektaklis buvo sėkmingas? Kurį savo pastatymą laikote sėkmingiausiu Lietuvoje? Užsienyje? (Lina)
– Neplanuoju. „Idiotas“ yra filosofija apie pasaulį, visuomenę, apie santykius tarp žmonių. Mano spektaklyje buvo problemų tarp tarp artistų, turbūt tai per sudėtingas kūrinys šokio scenai. Vėliau pamaniau, kad tai per sudėtingas kūrinys Lietuvos žiūrovui. Negali būti nieko sėkmingiausio, nes tai keičiasi kaip žmogaus kraujas.
– Kaip jūsų paskutinis kūrinys „Jausmai“ siejasi su dabartiniu gyvenimo etapu? (Lina)
– Labai siejasi – tas spektaklis visas apie mane. Dabar perėjau tokį etapą, kai bet kokiame kūrinyje randu savo gyvenimo akimirkų. Ne dėl to, kad aš išskirtinis, bet turiu jau tiek patirties, kad galiu kalbėti apie viską. Jurijus Smoriginas jaučiasi nuolat stumiamas, spardomas – tai spektaklis apie mane.
– Dažnai menininkai didžiuojasi savo veikla Maskvoje. Ką dabar statote Maskvoje ir Suomijoje? (Migrena)
– Labai didžiuojuosi, kad Maskvoje sukūriau tokius didelius spektaklius, būdamas kaimo choreografas. Tai tikriausiai mano didžiausias gyvenimo pasiekimas. Krizė, žinoma, paveikė mano kūrybinius planus. Man Maskva yra tokia pat moralinė paspirtis kaip televizija.
– Kodėl Lietuvoje teatras ir šokis dažnai linksta į popsiškumą, kodėl bandoma žiūrovus pasotinti greitai vartojamu produktu? (Karolina iš Vilniaus)
– Ne žiūrovus bandoma, o žiūrovai neina į spektaklius, nelanko jų, jie priima teatrą kaip pramogą. Žinoma, nesakau to apie visus žiūrovus, studentija būna išmintingesnė. Komercija veši dabar visuose teatruose, net klasika statoma taip, kad primintų poilsio zoną.
– Ar tiesa, kad konfliktai tarp jūsų ir Vytauto Juozapaičio tęsiasi nuo tų laikų, kai Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbote antruoju baletmeisteriu ir vertėte V.Juozapaičio mokinius – operos solistus – šokti, nors tam prieštaravo V.Juozapaitis?
– Pirmą kartą tokią istoriją girdžiu! (Juokiasi.) Mes susipažinome Kauno muzikiniame teatre, kai operetėje Vytautui siūliau šokti, o jis nenorėjo. Tuo metu užpykau, bet dabar jau pamiršau. Vytautas yra narcizuojantis žmogus, kuris nori būti geriausias. Aš jį pažįstu labai seniai ir jo dabartinė dirbtinė neapykanta man yra juokinga.
– Ar visi neišvengiamai pildo Jūsų sumanymus? Ar yra tokių dainininkų, kurių neprivertėte šokti? Kaip tada jaučiatės?
– Turiu 20 metų darbo praktiką su dainininkais, jie kitaip muziką girdi, todėl ir norėjau Liudui Mikalauskui ranką pabučiuoti per vieną laidą. Jis yra genialus. Nenoriu susipjauti su visais dainininkais.
– Gerb. J.Smorigino norėčiau paklausti, ar jis mato Lietuvoje dėmesio vertų šokėjų. Ar mes turime tokių žmonių, kurie iš jo kritikos nesulauktų? (Raimonda)
– Žinoma, yra ir tokių. Mane jaudina menininkas, kuris yra juslus, originalus, todėl mano teatre šoka asmenybės. Mano teatre nėra tokių kaip Nerijus Juška, kuris yra aukštas, gražus ir visų mylimas. Ne, mano teatre šoka įdomūs žmonės.
Galiu pasakyti, kad aš Lietuvai užauginau Eglę Špokaitę – ji man kaip dukra. Yra daug talentingų šokėjų, pavyzdžiui, Arturas Bajoras. Tik mūsų karalystė maža, negali artistai parodyti savo talento. Žinoma, yra ir tokių, kuriuos greitai pamirštu.
– Ar galima šiais laikais išgyventi iš klasikinių (baleto) šokių mokytojo darbo? (Andrius) Ką dar mokate, be šokio? Iš ko galėtumėte užsidirbti pragyvenimui? (Liolekas ir Bolekas)
– Aš jau daug metų dirbu tą darbą. Visą gyvenimą savo profesijos profilį plėčiau, kiek galėjau, buvau vienas pirmųjų, kuris teatre kūrė moderną. Aš nebijojau darbo ir striptizo bare. Buvau choreografas, bet ir nusirengti man nebuvo baisu, bet striptizo nešokau. Šokėjas turi būti universalus.
– Ar jūs labiau menininkas, ar skandalistas? Ir ar menininkas privalo būti skandalistas, kad jį išgirstų? (Renata)
– Visuomet buvau menininkas, o žiūrovai iš manęs padarė skandalistą. Aš visada reikalauju, kad atėjęs į šou turi ne tik krūtis ar snukutį parodyti, bet ir sukurti ką nors talentinga. Kita vertus, jeigu nori ką nors pasiekti savo profesijoje, turi būti skandalistas. Man tai padeda.
– Kodėl kiekvieną kartą šokdamas televizijoje aukštai iškeliate koją? (Virga)
– Todėl, kad ji man pati kyla. Kodėl to nerodyti, jei turi?
– Jūsų aštrus liežuvis yra įgimtas ar įgytas dalykas? (Aurimas)
– Aš esu labai drovus žmogus, daug gyvenime patyriau, kentėjau, siurbiau kaip kempinė, todėl dabar galiu daug ką pasakyti.
– Man, tiesą sakant, jūs patinkate – taip, kartais nepaskaičiuojate žodžių, bet tuo ir esate žavus personažas. Kokius sau lygius konkurentus, kitaip tariant, ryškias asmenybes Lietuvoje galėtumėte išskirti? (Kotryna)
– Neturiu konkurentų. Niekas negalėtų pasakyti, kad Kostas Smoriginas yra talentingesnis nei Jurijus Smoriginas. Lygiai taip pat Anželika Cholina negali būti lyginama su manimi. Mes esame skirtingų sričių menininkai.
– Ar tikrai jūsų vaikystė buvo sunki, ar tik taip atrodo? (Marta)
– Jeigu Marta septynerių metų būtų atsibudusi ir pamačiusi šalia pasikorusį tėvą, ji to neklaustų. Mano mama užaugino du berniukus, ji dirbo po dvi pamainas Radijo gamykloje. Aš gyvenau internate – visi, kas tai patyrė, žino, ką tai reiškia...
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis galima išvysti švelnų ir jautrų Smoriginą? (Danguolė)
– Reikia žiūrėti ir pamatysi. Mano Vilniaus baleto studijoje mane pamatytų tikrą. Mes visi gyvenime išsirenkame žmogų – pas mane yra žmonių, su kuriais esu jau aštuonerius metus ir mes vis dar kartu.
– Gerb. Jurijau, kiek aš stebiu Jus per TV, neabejotinai įsitikinu Jūsų talentu ir erudicija. Jūsų pasisakymai kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaringi ir daugumai nesuprantami. Tai sukelia auditorijos nepasitenkinimo ir dažnai purvo bangą Jūsų atžvilgiu. Bet jūs išliekate orus ir ginate savo nuomonę. Sakykite, prašau, kas padeda išlaikyti gerą nuotaiką ir oriai atlaikyti tai? Kaip tai darote? Gal vartojate kokias nors... savijautą gerinančias tabletes? (Juokauju.) (Steponas iš Kauno)
Aš dvidešimt metų buvau artistas ir, kai tavęs nemėgsta baleto meistras vien dėl to, kad jam netinka tavo tipas... Vytenis Pauliukaitis mane prieš daugelį metų vadino debilu ir nevykėliu, o aš turėjau būti kantrus. Galėjau išeiti, bet neišėjau, nes buvau išmokytas išklausyti, išgirsti, nuryti – tai grynai profesinis dalykas. Galų gale nepamirštu, kad tai yra pramoginis renginys.
– Ar labai reikia ruoštis toms laidoms, kuriose reikia kandžiotis? (Juozas)
– Viskas priklauso nuo pasirodymų. Jei jie mus įaudrina arba Vytautas Šapranauskas paskatina, tada prasideda improvizacijos menas ir visiškas ekspromtas.
– Pasakykite nuoširdžiai: ar jums negaila ir nebaisu, kad televizijoje ir apskritai viešojoje erdvėje neliko pagarbos pašnekovui, žiūrovui? Suprantame, kad ta persūdyta leksika yra jūsų vaidmuo, už kurio atlikimą gaunate pinigus, tačiau ar dėl jų verta aukoti bendravimo jaukumą ir paprastumą? (Saulius)
– Įvairių yra bendravimo formų. Televizija turi daug kanalų, o žiūrovas turi pultelį – gali išsirinkti, ką nori žiūrėti. Čia yra šou. Žiūrovas turėtų išsirinkti tai, kas jos neaudrina, nešokiruoja. Jeigu įsijungiu laidą apie krepšinį arba politiką, visada perjungiu. Bet nesmerkiu žmonių, kurie žiūri, tai yra jų gyvenimas.
– Ar savo mobiliajame turite V.Pauliukaičio telefono numerį? (Marija)
– Turiu, be kalbos. Tai, kas buvo jaunystėje, nieko bendra neturi. Mes esame subrendę žmonės...
– Ar tas pasižnaibymas su Pauliukaičiu tik dėl laidos reitingų, ar mielai traukiate vienas kitą per dantį ir už studijos durų? (Aurimas) Ar galėtumėte atsakyti nuoširdžiai: Vytenį Pauliukaitį norėtumėte matyti savo gimtadienio šventėje? Juk vis dėlto esate ne konkurentai, o tandemas... (Darius)
– Mes tandemas niekada nebuvome. Man nepatinka tokie geručiai, manieringa apranga. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, kurie turi smarvės. Aš netikiu Vytenio gerumu. Galiu bendrauti darbo sąlygomis – mes gi seni teatralai. Kartais žaidžiame. Žmonės mane vadina chamu, o negirdi, kad jų dievaitis žemina pačiomis bjauriausiomis priemonėmis.
– Kodėl bučiuojate vyrus per šou, ar tai yra būdas šokiruoti puritonišką visuomenę? (Konstantinas)
– Mūsų giminėje vyrai bučiuojasi į lūpas – tai labai normalus dalykas. Kodėl turiu amerikoniškai baladoti per nugarą apsikabinęs. Dabar, kai atsirado gėjų mada, vyrai taip bijo apsikabinti, pasibučiuoti, nes juos gali įtarti esant gėjais. Elgsiuosi taip, kaip esu įpratęs.
– Ar nesate sulaukęs kalbininkų kritikos už riebius ir žiauriai netaisyklingus komentarus tiesioginiame eteryje? Gal ir honoraras už tai jau mažintas? (Raimonda)
– Gaunu pastabų – visi jų gauna. Aš – ne laidos vedėjas, o personažas. Gavau priekaištų, bet aiškinau, kad esu gyvas žmogus, turintis savo slengą, ir nesu diktorius. Neprivalau keisti savęs – esu toks, koks esu.
– Sveiki. Norėčiau paklausti, kuri pora iš projekto „Šok su manimi'', jūsų manymu, yra verčiausia nugalėti. (Visvaldas)
– Niekad to nesakysiu – išsirinkite patys ir balsuokite. Žinoma, turiu savo favoritus... Bet tai keičiasi.
– Vienoms poroms būnate atlaidesnis, kitiems dvigubai kritiškesnis. Kodėl? Ar iš anksto esate suskirstę poras į autsaiderius ir lyderius? (Aurimas) Ar jums negėda akivaizdžiai būti šališkam Valinskienės naudai? (Nerijus)
– Negalime lyginti vienodai visų porų, nes vieni jų – profesionalai, o kiti yra tik mėgėjai. Reikėtų nuo Valinskienės atstoti, nes ji būdama 40 metų ir tokia aukšta yra vienodai gyva kiekvieną šeštadienį. Politika su šou nieko bendra neturi.
– Pastarojoje šokių projekto laidoje neslėpėte, jog Ingos ir Andriaus pasirodymas – šlamštas, bet vertinote jų šokį dešimtuku. Iš kur ta meilė Ingai? Kodėl Inga – „forever“? (Raimonda) Pastarojoje laidoje Valinskienei skyrėte 10 balų, o prieš tai sumalėte į miltus. Tai vien asmeninė simpatija ar daug rimtesnis dalykas? (Pagarbiai, Austa)
– Artimiau su ja susipažinau tik šiame projekte. Man paprasčiausiai buvo smagu erzinti žiūrovą, kai pamačiau, kad žiūrovai politiškai serga. Tegul jie putoja. (Juokiasi.)
– Ar nemanote, kad jūsų kritika kartais tampa pažeminimu? (Jovita) Gerbiamasis Smoriginai, kodėl taip netaktiškai vertinate visus komisijos dalyvius? Nejaugi I.Valinskienė šoka tokiu pačiu lygiu kaip Šorena? Jas vertinate taip pat, o sakote, kad Šorena ir Deividas yra geriausi. Beje, kartais jūsų žodžiai ir pastabos įžeidžia dalyvius, nors jūs to nejaučiate. Jums reikėtų pasimokyti tolerancijos, džentelmeniškumo iš Vytenio Pauliukaičio! (Pagarbiai Renata) Kodėl šis ponas negali išsakyti kritikos taktiškai, kaip kad daro p. Jūratė ar kiti pakviesti į laidą specialistai? Gal daugiau moka, kad sukels daugiau skandalų? Kultūringiems ir save gerbiantiems žmonėms darosi neįdomu žiūrėti projektą vien dėl šio pono nusišnekėjimų. (Pagarbiai Joana)
– Kartoju: visada galima perjungti kanalą. Ponią Jūratę Norvaišienę labai gerbiu, bet jei kalbėčiau taip, kaip kalba ji, būtų neįdomu. Visi šokėjai atėjo į projektą žinodami, kas juos vertins. Jie žinojo, ko gali sulaukti. Tai gal baikime...
– Norėjau paklausti Jurijaus Smorigino, kodėl jis keikia šokėjus, ant jų rėkia, kad jam tas ar anas netiko, bet kelia aukštus balus arba, atvirkščiai, sako, kad patiko, viskas gerai, bet kelia kokius 6–7. (Simona)
– Priminkite, kada nusikeikiau – nusivesiu jus į restoraną.
– Ar nemanote, kad savo kandumu, kartais net nesiskaitymu su kitais žmonėmis įgysite daug priešų ir vieną dieną pasidarys nesaugu vaikščioti gatvėmis? (Dovydas)
– Dėl šokių projekto atsėdėti porą metų būtų neišmintiga.
– Kam leidžiate save vadinti Juročka, o kam neleidžiate? (Gražvydas)
– Jurijus aš buvau tik afišose, namie esu Jurgis, mama ir uošviai mane taip vadino. Šiame projekte Vytautą Šapranauską esu įsimylėjęs kaip vyras vyrą. Kad jis mane Juračka vadina, tai komplimentas iš jo pusės.
– Kokiomis priemonėmis siekiate išlaikyti tinkamą figūrą? Kokių produktų atsisakote, ko nevalgote ar negeriate, ką dar darote? Dėkui už patarimus... (Petras) Ar mėgstate sočiai, riebiai, kaip tikras lietuvis pavalgyti? (Justinas)
– Visą gyvenimą mėgau sočiai pavalgyti, bet dirbau kaip arklys – negalvojau apie dietas. Dabar jau medžiagų apykaita sulėtėjo, bet darbų padaugėjo. Iš vienos salės į kitą bėgioju, viskas sudega pas mane kaip Ignalinos reaktoriuje.
– Ar domitės kokia nors sporto šaka, papildomai sportuojate laisvalaikiu, ar manote, kad fizinio krūvio užtenka baleto pamokose?
– Tegul tas žmogus ateina pas mane ir, bijau, jis į jokią kitą sporto šaką neis.
– Sakoma, kad jūsų žmona yra auksinė. Ar tai reiškia, kad ji jums viską atleidžia? (Gripas) Nuolat pabrėžiate, kad esate dėkingas žmonai už kantrybę. Ką tokio baisaus esate padaręs jai? (Rasa)
– Visi vyrai tai turi kartoti savo žmonoms, nes vyrai visą gyvenimą lieka berniukais, o moterys velka visą buitį. Juokinga būtų klausti, kodėl esu dėkingas žmonai.
– Ar jūs turite vaikų? Jei taip, kaip jie vertina jūsų veiklą? (Tadas)
– Turiu dukrą, gyvenančią ne Lietuvoje, ir sūnų, kuris gyvena Lietuvoje. Jie didžiuojasi manimi. Dukra panašesnė į mane, o sūnus į žmoną – savo jausmus man rodo droviai. Tai yra vyras, konkurentas...
– Ar turite meilužę? Jei taip, tai jūsų reikalas, o jei ne, tai kodėl?! (Saulius)
– Net jei ir turėčiau, kodėl turėčiau tai sakyti. Absurdų absurdas!
– Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite hobį?
– Neturiu laisvalaikio, baletas yra mano hobis.
– Ar mylite gyvūnus? Gal net turite ar turėjote?
– Daug metų turėjau kačių, auginome Sarą, bet ji visus mus padarė alergiškus, todėl negalime dabar jų turėti. Auginau seniau ir šunį, triušių. Gyvenau su gyvūnais.
– Kaip saugotės nuo kiaulių gripo? (Daktaras)
– Kas šitą isteriją sukėlė? Ar bus nubausti tie žmonės, kurie pasijuto nesaugūs. Aš esu ruonis – žiema ir vasarą šaltas vanduo, valgau česnakų, bet psichologiškai esu susilpnėjęs, nes tas visuotinis spaudimas susargdina. Visuomenė dabar yra parklupdyta žiniasklaidos, esu įpykęs dėl to.
– Kokia vieta Lietuvoje jums mieliausia?
– Dzūkija, man labai patinka pušynai. Turiu sodybą prie Druskininkų – ten gamta kitokia, gyvūnai kitokie. Nors žmonės ten pikti – jau dešimt metų ten gyvenu, bet su kaimynais neturiu gerų santykių.
