Spalio 15-ąją, šį penktadienį, 42-ąjį gimtadienį švęsiantis mados kūrėjas atsakė į 15min.lt skaitytojų klausimus apie naująją kolekciją, mados subtilybes, darbo ypatumus ir gyvenimo džiaugsmus.
Šio mėnesio pabaigoje, spalio 28-ąją, 20 val. Vilniaus Pramogų arenoje vyks naujosios J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas. Kaip ir kas kartą, kūrėjas pristatydamas savo darbus sieks nustebinti publiką ir pranokti save.
– Mada slepiasi visur: suknelėse, interneto puslapiuose, objektuose, net sausainių pakuotėse. Ar manai, kad gero dizaino formulė yra visur ta pati? (Tomas)
– Žinoma, taip. Bet ką reiškia „gero“? Čia ir prasideda diskusija. Kažkam gera siuvėja, o man ne, kažkam gera siuvimo mašina, kitam – ne. Nėra taisyklės. Gero dizaino lygis apskritai yra kritęs, nes visi prisidengia krize, komercija. Vis dėlto Amerika laimėjo – mes visi su džinsais, visi valgome mėsainius, bet pažiūrėsime po daugiau metų...
– Ar Lietuvoje yra kitų tavo lygio dizainerių? Kas jie tokie? Gal galėtum bent kelis išvardyti? (Arūnas)
– Galiu pasakyti ne savo nuomonę, o Aleksandro Vasiljevo nuomonę: kad nė vienoje Baltijos šalyje nėra net arti esančio dizainerio. Nė vienas dizaineris neturi savo kvepalų, nėra sukūręs kostiumų 60 spektaklių, kurių vienam spektakliui kartais reikia net 700 kostiumų. Kuris iš mūsiškių gali surinkti 3 000 klientų, kurie mielai nori ateiti žiūrėti mano kolekcijos pristatymo? Kuris iš mūsų dizainerių yra pristatęs kolekcijas užsienyje su garsiausiais užsienio madų kūrėjais? Bet būti geriausiam nėra paprasta. Aš galėjau emigruoti, bet nusprendžiau Lietuvoje būti karalius.
Yra gal 30 „Vogue“ žurnalų, kuriuose minimas mano vardas, o mano drabužiais vilki pasaulio žvaigždės. Aš esu pasaulio mados sistemoje, o ne žaidžiu madą. Aš daug mačiau ir žinau, kad kai kurie mūsų madų demonstravimai yra geresni nei ten, Paryžiuje ar Milane. Ir ten yra visko. Todėl aš nesu arogantiškas, tiesiog jau gerai pažįstu mados pasaulį.
Aš galėjau emigruoti, bet nusprendžiau Lietuvoje būti karalius.– Kelintos rūšies ar kategorijos valstybė mados pasaulyje yra Lietuva? Kitaip tariant, ar esame gūdi provincija?
– Mes žinome itališką ar prancūzišką madą, bet nežinome latviškos ar kanadietiškos... Tiesiog taip yra. Todėl reikia suprasti, kad gyvename mados provincijoje.
– Kur Jūs jaučiatės labiau pripažįstamas ir vertinamas. Užsienyje ar Lietuvoje? (Živilė)
– Labai sunkus klausimas. Kai Paryžiuje pasirodžiau pirmą kartą, visi susižavėjo. O jau antras šou kainavo perpus pigiau. Ten tokių kaip aš – pilna. Kad rodytumeisi Paryžiuje, reikia padaryti daugybę dalykų. Man labai padėjo Vasiljevas, kurio spektakliui kūriau kostiumus.
– Visi daug kalba, kad reikia atrasti savo kelią ir tada viskas bus puiku. Jūs esate vienas iš tų žmonių, kuris yra savo stichijos lyderis. Ar turite patarimą, kaip rasti tą kelią? (Ina)
– Reikia klausyti širdies. Aš daugiau nieko nemoku. Visi mados kūrėjai turi ką pasakyti. Aš kaifuoju nuo savo darbo, bet kai pavargstu, einu į teatrą. Ten yra tikroji magija, o tu esi paskutinė grandis po režisieriaus, dainininko ir t. t. Tada ateina klientės ir nori, kad sukurčiau joms ką nors panašaus, ką matė scenoje... (Juokiasi.)
– Gerbiamasis Juozai, aš labai žaviuosi jūsų darbais, nes jūs tikrai turite talentą ir bent jau man atrodo, kad visada siekiate aukščiausios kokybės. Ar iš tiesų esate perfekcionistas? Ar visada toks buvote? (Gilija)
– Žiaurus. Pedantas. Perfekcionistas. Man gerai yra mažai. Pas mus rasti siūlų špulę ar tam tikros spalvos užtrauktuką – labai sudėtinga. Todėl kartais aš savaitę ieškau to užtrauktuko...
– Koks, jūsų akimis, yra tradicinis lietuvis vyras? Ar jis pakankamai domisi mada? Ko jam derėtų pasimokyti iš kitų europiečių? (Natalija) Ką manote apie lietuvių požiūrį į madą? (Živilė)
– Į viską reikia žiūrėti paprasčiau. Kartais taip viską susidaro pagal madą: ir laikrodis, ir mašina, ir net žmona. Bet atrodo totali nuobodybė! Būti madingam yra talentas. Neužtenka žurnalo paskaityti.
Lietuviai linkę likti šešėlyje, jie labai atsargūs. Ši krizė labai daug padės, nes jaunimas dabar važiuoja į užsienį mokytis ir jie pamatys tikrąją madą. O valstybė jais visai nesirūpina. Jeigu turėčiau bombą, tikrai ką nors susprogdinčiau... Beje, Sausio 13-ąją prieš mane ėjusį vyruką nušovė... Tai ar už tai mes kovojome?..
Aš žinau, kad esu negražus, bet žinau, kaip galiu gražiai atrodyti. Bet tam aš neturiu laiko.– Kokia, jūsų nuomone, yra stilingiausia Lietuvos įžymybė (be jūsų)? (Dolita)
– Aš žinau, kad esu negražus, bet žinau, kaip galiu gražiai atrodyti. Bet tam aš neturiu laiko. Man stilinga Rimantė Valiukaitė, Daina Bosas, Dalia Ibelhauptaitė. Pavyzdžiui, Dalia yra apkūni, ji visada su plačiomis kelnėmis, juodai apsirengusi, pabrėžianti savo apkūnumą. Bet ji turi savo stilių. Jeigu žmogus įdomiai galvoja, mąsto, lankosi spektakliuose, yra tolerantiškas, man nusispjauti, kokios jo kelnės!
– Jei jūs būtumėte vidutines pajamas uždirbantis žmogus, neturintis didelių santaupų, ar ryžtumėtės skolintis ir užsakyti iš garsaus dizainerio vestuvinę suknelę savo išrinktajai? O gal jums atrodo neprotinga, jei poros skolinasi ir užstato namus dėl gražios vestuvinės suknelės? (Šiuo atveju nekalbu apie turtingus žmones, kurie tai gali sau leisti.) (Mindaugas) Kiek kainuoja pas jus siūtis vestuvinę suknelę? (Gintarė)
– Tai irgi kultūrinis dalykas. Pavyzdžiui, Švedijoje užtenka kostiumėlio ir pakalnučių puokštės vestuvėms. Bet pas mus yra kažkokia tradicija. Mes taip susitapatinome su Holivudu, nors pas mus nėra net jo kvapo. Jeigu žmonėms norisi, kodėl ne. Bet tai tikrai nebūtina. Man geriau, kad jie laimingai gyventų kartu daugelį metų... Bet kodėl ne... Juk negali būti visi vienodi.
O dėl kainos – tai priklauso nuo norų. Jei suknelė didelė, pūsta, medžiagos metras kainuoja tūkstantį litų, tai suknelė kainuos apie penkis tūkstančius, bet jei suknelė labai kukli, užteks ir tūkstančio.
– Kadaise esate sakęs, kad su jūsų kurtomis vestuvinėmis suknelėmis nuotakos gyvena su savo išrinktaisiais amžinai ir nesiskiria. Tačiau pažiūrėjus atidžiau jau daug žymių porų išsiskyrė, kurios puošėsi jūsų suknelėmis. Ar kažkas atsitiko ir jūsų vestuvinės suknelės prarado tą laimę nešančią galią? Kaip jūs pats manote? (Dainė)
– (Juokiasi.) Buvo tokia istorija ir ji tęsėsi gal 15 metų. O po Laimučio Pinkevičiaus ir Astos Valentaitės skyrybų juokiausi, kad tarp trijų Astos suknelių buvo ir Ramunės Piekautaitės – tai gal dėl to. (Juokiasi.)
– Visų pirma siunčiu didžiausius komplimentus ryškiausiam ir talentingiausiam Lietuvos dizaineriui. Noriu paklausti kuriam darbui – scenos kostiumams ar mados kūrimui – skiriate daugiau laiko? Kuris darbas iš jų vis dėlto sunkesnis? (Eglė)
– Vienodai sunkus, jei darbą atlieki sąžiningai. Aš visada galvoju, kad žiūrovas mokėjo už bilietą, todėl negaliu jo apgauti. Šį sezoną padariau devynis spektaklius, o lapkričio mėnesį dar bus Varno premjera „Publika“. Tad maždaug naujas spektaklis kas tris savaites. Na, nežinau, kada išprotėsiu... Pasakykit. Jeigu aš klausysiu... Atvažiavo Holivudo prodiuseriai, kurie nori kažką daryti didelio – galbūt ateityje kursiu drabužius kino filmams...
– Gerb. Juozai, kaip jūs visur spėjate? Atrodo, kad beveik visuose teatruose yra jūsų kurtų kostiumų... Ir vis dėlto kuriems iš menininkų Lietuvoje mieliausiai siūlote savo pagalbą? P.S. „Anos Kareninos“ kostiumai buvo nepakartojami! (Regina)
– Manau, kad esu profesionalas, todėl man nesvarbu, kas mane kviečia. Piere'as Cardenas susižavėjęs mano kostiumais, tai mane labai džiugina. Jau daug metų kuriu kostiumus Varno spektakliams, nes jis nelenda į komerciją. Kita vertus, nebijau ir komercijos. Man patinka dirbti su D.Ibelhauptaite ar Anželika Cholina, nes jos žino, ko nori, viską man surašo. Aš dirbau su visais Lietuvos režisieriais. Net Dalia Grybauskaitė, atėjusi į spektaklį, man pasakė: „Kur tik aš ateinu, ten – jūs.“ Sakiau jai: „Taip, aš jus seku.“ (Juokiasi.)
– Kiekvienas aktorius turi svajonių vaidmenį, operos solistas – svajonių ariją. O koks yra jūsų svajonių spektaklis, kuriam norėtumėte sukurti sceninius drabužius? (Augustė)
– Jis ateityje dar. Nors man labai patiko spektaklis „Madam Pompadur“. Ten buvo įspūdingi kostiumai! Reikia žiauriai stengtis įlįsti į tam tikrą epochą ir ją perprasti.
– Ar kurdamas menininkams neužsinorite kartais pats pabandyti dainuoti ar vaidinti, o gal šokti? (Žaneta)
– Aš žinau, kad moku dainuoti ir šokti. Dainavau chore penkerius metus. Aš daug ką pabandęs, esu profesionalus plaukikas, o vėliau palinkau į meną. Aš esu laimingas. (Šypsosi.) Šokti aš moku, o populiarumo man užtenka. O dainuoti galiu per gimtadienius. Be to, jeigu šoksiu ar dainuosiu, tai negalėsiu tuo metu kurti kostiumų, o gi aš turiu firmą, ten žmonės dirba 20 metų, jie turi šeimas, turiu jiems mokėti atlyginimą.
– Kokia bus naujoji jūsų kolekcija? Kiek joje modelių? (Tina) Koks turėtų būti aprangos kodas svečiams į spalio 28 d. vyksiantį renginį? (Goda)
– Kolekcija bus didžiulė – 50 komplektų. Net Dioras kolekcijai sukuria 30 kostiumų. Jokių raudonų kilimų, daugiau dėmesio dieniniams drabužiams ir naujiena, kad atsiranda vyriškų drabužių. Beje, vyriškus drabužius kūriau savo diplominiam darbui.
Geriau nusipirkti vieną gerą švarką ir nešioti jį visomis progomis. Be to, atsiranda nauja aksesuarų linija, rankinių – kiek vyrai gali vaikščioti su tomis mažomis rankinėmis, turinčias juokingą pavadinimą... Tai turi pasikeisti.
Atvažiuos Dexteris Flecheris, jis vaikščios kaip modelis. Taip pat atvažiuos didžiausias baleto primarijus N.Ciskaridzė, vaikščios su Svetlana Greznova. Visos manekenės, kurios prasimušė į mados pasaulį, atvažiuoja ir filmuoti, ir žiūrėti, ir vaikščioti.
Taip ir atšvęsime gimtadienį. Geriau padaryti vieną BOOM, ir viskas.
Dabar bus visiškai kitokia muzika, ypatingas dekoras. Bus tikrai žiauriai įdomu. Aš tikrai labai sąžiningai žiūriu į tai ir kokio šūdelio nemetu žmonėms. O apsirengti žiūrovams reikėtų kokteiliniais drabužiais. Aš visada sakau, kad niekada nesuklysi apsirengęs juodai. Juk jaunas moteris puošia tiesiog jaunystė.
– Kas jūsų mūza? Juk visi garsūs dizaineriai jas turi. Ar jus įkvepia vis kita mūza kas kartą? (Asta)
– Kaskart vis kita. Mane žavi aktorės. Pleškytė, Balandytė, Mainelytė, Gabrėnaitė, Onaitytė... Jos tiesiog gimė tokiame krašte, tokiomis aplinkybėmis... Dabar yra gražių aktorių, bet ne tokių gražių. Jos nebe taip moka gražiai atrodyti.
– Kodėl jūs užsienyje pasirašote sutrumpinta pavarde? Spėju, sakysite, neva ilga jūsų pavardė sunkiai įkandama užsieniečiams. Bet juk ir užsieniečių ilgos pavardės, pavyzdžiui, JAV krepšinio rinktinės treneris yra Mike'as Krzyzewskis ir t. t. (Irena)
– Niekas neištaria tos pavardės. Be to, aš išsiaiškinau, kad mano pavardė yra sulenkinta, o tikroji yra Statkus.
– Norėčiau Juozą Statkevičių asmeniškai pasveikinti su būsimu gimtadieniu ir palinkėti, kad išsipildytų pastaraisiais metais jį kankinanti svajonė. Kokia ji? (Benas)
– Neturiu tokios svajonės, bet labai dėkoju. (Juokiasi.) Man tas gimtadienis, aišku, yra kančia. Bet man labai svarbus supratimas, kai klientai patys nusipirko bilietus. Nors seniau visada darydavau pristatymus tik su kvietimais. Krizės metu galėsiu sumokėti už šviesas ir kitą liuksą, kuris man labai svarbus. Suoliukus noriu uždengti, kad visiems būtų patogiau, ir šiaip noriu pateikti viską labai gražiai. Man tai labai svarbu.
– Kas lėmė jūsų sprendimą pakeisti plaukų spalvą? Prieš darydamas tokius žingsnius domitės mados tendencijomis ar tiesiog tuo, kas jums tinka prie veido? (Maja)
– Labai paprastas sprendimas. Buvau Prancūzijos pietuose penkias savaites, neišlindau iš jūros, nenaudojau jokių kremų, neploviau galvos ir man tiesiog nubluko plaukai. Nedažiau aš tų plaukų – juk man ir netinka, mano akys rudos! (Juokiasi.)
– Laba diena, man 28-eri, laukiuosi kūdikio. Noriu patarimo, kaip stilingai atrodyti būsimai mamai. (Virginija)
– Apsiginkluoti kantrybe ir džiaugtis tuo įvykio, kurio ji laukia. (Juokiasi.) Galima tiesiog ignoruoti tą storumą ir jaustis labai gerai. Sportiniai drabužiai, plačios kelnės. Jeigu ji sau leis būti stilingai, tai persiduos ir jos vaikeliui.
– Ar jūsų profilis facebook.com tinklalapyje tikras? (Santa) Kodėl negaliu pakviesti J.Statkevičiaus draugauti „Facebook“? Ar jūs nepriimate tiesiog gerbėjų? Kiek apskritai laiko praleidžiate prie kompiuterio ir interneto? (Simas)
– Turiu du puslapius, kuriuose pats rašau, neturiu sekretorės. O pakviesti žmonių negaliu, nes visus, kurie norėjo, jau priėmiau ir man tiesiog techniškai nebeleidžia.
– Kaip jūs ilsitės? Kaip ir kur pramogaujate? Ir kaip dažnai tai sau leidžiate? (Kamilė)
– Bet kaip. Kartais guliu lovoje ir žiūriu į lubas, kartais norisi į sanatoriją su lašeline pagulėti, kartais važiuoju į Palangą ar Nidą.
– Ar keliaudamas po įvairias šalis ar net Lietuvoje ieškodamas įmantresnių ir originalesnių aksesuarų, drabužių apsilankote vadinamuosiuose blusų turguose ar „second-hand“ parduotuvėse? (Gintarė).
– Visada. Aš vertinu senų laikų kokybę, nes dabar to nebėra. Einu visur: Paryžiuje, Rygoje ir Lietuvoje. Kaifuoju nuo to.
– Jūs jau sukūrėte savo kvepalus, išleidote knygą – ką dar norėtumėte padaryti, kam suteiktumėte savo vardą? (Monika)
– Darysime galbūt antrus kvepalus. O dar turiu svajonių ir planų, bet jei nepavyks, mūsų žmonės rodys pirštais. Juk kai tu eini pirmas, visas šūdas ant tavęs. Aš seniai supratau, kad visų pinigų darbu neužsidirbsiu, o vogti nemoku. Todėl aš kaip koks durnelis moku visus mokesčius. Na, ką darysi... Už tai aš padarau taip, kaip nė vienas vagiantis negali.
O iš pradžių mano tėvai netikėjo manimi: „Ką čia tu tuos sijonus siūsi...“ O dabar jau mama pamatė, kad čia rimti dalykai ir kitas mastelis. Tai labai sunku, vargina, užknisa, bet kai pamatai rezultatą, širdis dainuoja. Tokia mano laimė...
