Pasirodo, nuo vaikino kenčia ne tik verslininkas, bet ir kiti miestelėnai. Jų teigimu, jiems teko susidurti su paauglio seksualinės energijos išraiškomis. Vienoje feisbuko grupėje, jungiančioje Telšių mamas, kalbama, kad vaikinas vaikšto įsikišęs ranką į kelnes.
„Priėjo prie mano penkerių metų mergaitės, jos veidas jo klyno aukštyje. Ranka pasiėmęs savo „pelę“, kelnės nusmauktos. Jei nebūčiau užklykus, nežinau, ką būtų daręs. Mano vaikas išsigando žiauriai. Po to sako, kad jam ten buvo plaukai“, – rašo viena moteris.
„Jis mane užtiko prie kavinės einančią ir tik atsisukus pamačiau, kad išsitraukęs savo „daiktą“. Suklykus irgi pabėgo“, – teigė grupėje kita mergina.
Įrašas grupėje sulaukė daugiau nei 400 komentarų.
Tuo metu paauglio mama anksčiau 15min yra kalbėjusi, kad susitvarkyti su vaiku yra itin sudėtinga, labai trūksta pagalbos.
„Aš vaiko teisių specialistų klausiu – patarkite, kaip man jį suvaldyti. Juk jeigu pradėsime patys prieš jį smurtauti, tuomet mus apšauksite blogais tėvais ir atimsite vaiką. Jie tik gūžčioja pečiais, o mes po sūnaus išsišokimų mokame baudas už jo nepriežiūrą“, – tuomet sakė moteris.
15min žiniomis, gydytis jis išvežtas į kitą miestą.
„Dešimtą kartą mus apvagia“
Vienos baldų parduotuvės vadovas sako, kad jo kantrybė trūko po paauglio išpuolio pirmadienį – jis peiliu supjaustė baldus. Anot prisistatyti nepanorusio vyro, vaikinas baldus pjaustė ir praėjusią savaitę.
„Šeštadienį atėjo pas mus į parduotuvę ir beveik valandą slėpėsi, išmėtė visur baldus, paskui supjaustė, kai ką pavogė – jo braižas. Dešimtą kartą mus apvagia. Praėjusį kartą buvo apvogęs, bet tėvai buvo atnešę atgal. Neadekvatus vaikas, nesiorientuoja aplinkoj. Ir niekas negali nieko padaryti“, – sako jis.
Jo teigimu, „policija netgi sprigto negali duoti, apklausti be socialinių darbuotojų“, o ekspertizė esą paskirta tik gruodžio mėnesį. Iki tol direktorius teigia nežinantis, ką daryti.
„Jis turi tokį polinkį į baldus. Ir, mūsų nelaimei, atrado mūsų parduotuvę. Jam ten kaip Meka, kaip rojus baldų. (…) Mama man skambina ir sako: žinok, aš tave perspėju, jis pas jus ateina tavęs apvogti“, – sako direktorius.
Jau uždarytas stacionariam gydymui
15min susisiekus su Telšių rajono meru ir paklausus apie jaunuolį, Kęstutis Gusarovas kiek atsiduso.
„Oi, čia plati tema, – sakė jis. – Būtų geriau, jei atsiųstumėte klausimus paštu.“
Išsiuntus paklausimą, į jį atsakė savivaldybės Teisės ir administravimo skyriaus vyriausioji specialistė Skaistė Sadonytė. Jos teigimu, šiuo metu jaunuolis miesto gatvėmis jau nebevaikšto.
„Nuo pirmadienio jaunuoliui taikomas priverstinis stacionarus gydymas“, – sakė ji.
15min žiniomis, gydytis jis išvežtas į kitą miestą.
Mes jaučiame tik institucinį smurtą, o ne pagalbą.
S.Sadonytės tikinimu, paauglį auginančiai šeimai yra teikiamos pagalbos paslaugos namuose, po pamokų socialinio darbuotojo padėjėja jį palydi į nevyriausybinę organizaciją „Atjauta“, kur organizuojamas darbinis užimtumas.
„Buvo siūlytos įvairios socialinės paslaugos (užimtumo paslaugos Telšių centre „Viltis“, atokvėpis socialinės globos namuose, transporto paslaugų pirkimas nuvežant kasdien į Plungės specializuotą ugdymo įstaigą). Tačiau tėvai atsisako dalies paslaugų“, – teigė specialistė.
Policija: atliekami tyrimai
Telšių policija plačiau jaunuolio atvejo komentuoti nepanoro – į 15min paklausimą sureagavo gana lakoniškai.
„Situacija apie paauglį žinoma. Aplinkybė tikslinamos ir atliekami tyrimai. Taip pat pareigūnai intensyviai bendrauja su paauglio tėvais ir atsakingomis tarnybomis“, – sakė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Dokumentų valdymo poskyrio vedėja Edita Ubartienė.
Paprašyta patikslinti, kaip gyventojams elgtis, kad apsaugotų savo turtą, vaikus, ar tiesa, kad vaikinui yra iškeltos bylos, kokiu pagrindu – atsakymo nebeatsiuntė.
Minėtoje telšiškes jungiančioje feisbuko grupėje merginos teigia, kad policija nesiima veiksmų prieš paauglį, nes esą trūksta pareiškimų.
„Nukentėjusios mamos ar išgąsdintos, vykit į policija rašyti pareiškimų. Nes šiandien (pirmadienį – red.) ryte domėjausi – nėra nė vieno pareiškimo. Jei kas neturit su kuo nuvykti ar nedrąsu – parašykit man, nuvešiu, nuvyksim kartu“, – rašė mergina.
„Norisi iš skausmo klykti“
Paauglio motina Renata su 15min žurnalistais bendravo šią vasarą. Jos teigimu, stengiamasi su vaiku bendrauti, susitarti, tačiau to padaryti nepavyksta. O ir pagalbos iš institucijų nesulaukia.
„Aš vaiko teisių specialistų klausiu – patarkite, kaip man jį suvaldyti. Juk jeigu pradėsime patys prieš jį smurtauti, tuomet mus apšauksite blogais tėvais ir atimsite vaiką. Jie tik gūžčioja pečiais, o mes po sūnaus išsišokimų mokame baudas už jo nepriežiūrą. Štai ir šiandien vėl sulaukiau skambučio, kad vaikas buvo nusimovęs kelnes. Paskambino vaiko teisių specialistė ir aiškina: „Tai jūs su juo daugiau kalbėkite, kontroliuokite, kur eina, ką daro.“ Tarsi mes to nedarytume“, – liepą sakė moteris.
Jos teigimu, skaudu, kad pagalbos nebuvo ir tuomet, kai vaikas augo, kai buvo tinkamas metas jį ugdyti.
„Kas dabar prisiims atsakomybę už prarastą laiką, kai dar buvo tik problemos užuomazgos, kai ji nebuvo įsisenėjusi? Mes jaučiame tik institucinį smurtą, o ne pagalbą. Visi tik stumdė mus nuo vieno pas kitą, nes jau seniai nurašė, o mes norėjome jį auginti patys. Tad atrėžiau: „O kur man tą vaiką dėti? Į Mėnulį? Langus ir duris užkalti?“
Realios pagalbos nėra.
Visada prašydavau vaikui psichologo, bet jo arba nėra, arba negali su juo dirbti. Mokykla taip pat jo kratėsi, kaip tik galėjo. Likdavo tik psichiatrai ir psichiatrinės ligoninės. Esame labai pavargę, norisi iš skausmo klykti“, – pasakojo Renata.
D.Migaliova: pagalba deklaruojama tik popieriuose
Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova teigė žinanti šią situaciją.
„Situacija tokia, kad pagal teisinę bazę atrodo viskas labai gražu ir gerai, tačiau gyvenime viskas priklauso nuo vietos politikų valios, nes, norint suteikti pagalbą tokioms šeimoms, reikia skirti pinigų.
Autistams – tiek vaikams, tiek suaugusiems – labai reikalinga griežta dienos struktūra ir veikla, kuri būtų jiems suprantama, patiktų ir stimuliuotų, taip pat fiziniai krūviai. Tam šalia vieno neįgalaus žmogaus turi būti du arba trys asistentai.
Teoriškai popieriuose galimybė gauti pagalbą užfiksuota, bet faktiškai neįmanoma.
Tėvams visa tai užtikrinti labai sudėtinga, ypač jeigu šeimoje yra ir kitų vaikų. Prisitaikant prie autisto vaiko, šeimai iš esmės reikia pakeisti visą gyvenimą, nes ir šeimos gyvenimas turi vykti pagal struktūrą. Vaikas dieną namuose visada turi pradėti ta pačia tvarka, gyvenimas mokykloje arba dienos centre irgi turi vykti pagal rutininę dienotvarkę, o po pietų namo jis vėl grįžta į griežtą struktūrą.
Todėl labai liūdna, kad vadinamasis laikinas atokvėpis, t. y. specialistų pagalba namuose, atsidūrė paslėptas tarp kitų paslaugų“, – svarstė pašnekovė.
Pasak D.Migaliovos, galimybė gauti asistentą trims ar keturioms valandoms kasdien, kad tėvai galėtų susitvarkyti savo reikalus, tiesiog pailsėti, teoriškai popieriuose vis dar užfiksuota, bet faktiškai neįmanoma. O pasamdyti tokį pagalbininką yra labai brangu.
„Sudėjus visas išmokas, kurias gauna neįgalų vaiką auginanti šeima, geriausiu atveju susidaro 500 eurų per mėnesį, o viena prižiūrėtojo valanda kainuoja vidutiniškai apie 10 eurų. Iš kur gauti šeimai tokius pinigus, juolab kad yra ir kitų išlaidų? Vilniuje per kančias ir skandalus dar padedame tėvams ko nors pasiekti, tačiau mažesniuose miesteliuose tėvai bijo bartis su vietos valdžia.
Pagalbos šeimai ir vaikui labai reikėjo mažiausiai prieš 4–5 metus, kai vaikas dar buvo lengviau valdomas.
Taigi realios pagalbos nėra – sakau tai su visa atsakomybe. Tokia atskira paslauga, kaip mes, neįgaliųjų vaikų tėvai, ją įsivaizduojame, neįtraukta į socialinių paslaugų katalogą. Nuspręsta, kad pagalba bus teikiama per dienos socialinės globos įstaigas, trumpalaikę socialinę globą ar paslaugas į namus bendrąja tvarka. Tačiau tai yra ne tai, ko reikia mums“, – aiškino moteris.
Pašnekovės teigimu, dabar valstybė deklaruoja, kad naikina dideles globos įstaigas, nepriima į jas naujų gyventojų, tačiau alternatyvios paslaugos bendruomenėje nekuriamos.
„Tai kur žmonėms dėtis? Gyviems į žemę sulįsti? Šiuo konkrečiu atveju padėtis jau katastrofiška – struktūruotos pagalbos šeimai ir vaikui labai reikėjo mažiausiai prieš 4–5 metus, kai vaikas dar buvo lengviau valdomas. Tokia pagalba susijusi su bendruomeninių paslaugų plėtra, o tai kainuoja, todėl ir nieko nedaroma, o apie tai, kad vėliau už žmogaus išlaikymą globos įstaigoje valstybė turės mokėti apie 1000 eurų per mėnesį, negalvoja. Nėra žmogaus – nėra problemos“, – tikino D.Migaliova.
D.Pūras: tėvai neturi būti kaltinami dėl vaiko elgesio
Žinomas vaikų ir paauglių psichiatras, Jungtinių Tautų atstovas, Vilniaus universiteto prof. Dainius Pūras, susipažinęs su šiuo atveju, dar praėjusių metų pavasarį pateikė savo ekspertinę nuomonę.
Pasak jo, vaikai, paliesti autizmo, neretai turi elgesio bei emocijų sutrikimų ir labai jautriai reaguoja į nepalankius veiksnius ar permainas aplinkoje. Visi šie sutrikimai turi būti koreguojami ne tiek vaistais, kiek psichologiniais ir psichoedukaciniais metodais. Mat autizmas yra sutrikimas, o ne liga.
-
Autistas Tomas save sukūrė pats: mano smegenys fiksuoja visus garsus aplinkoje ir visas vaizdų detales
-
Šeima neviltyje: jų 16-metis sūnus autistas – nevaldomas, tačiau vietoj pagalbos jie gauna tik baudas
-
Specialistai: šeimos neišgali pasirūpinti autistiškais vaikais, o valstybė – nenori arba nesugeba
Tokiems vaikams labai kenkia neįprasta ir nenatūrali (ne namų) aplinka, paguldžius juos į psichiatrijos skyrių arba bandant apgyvendinti globos įstaigoje, paprastai jų būklė pablogėja, todėl jiems būtina užtikrinti pagalbą ir paslaugas ten, kur jie gyvena.
Tėvai nėra kalti ir neturėtų būti atsakingi už neįgalaus vaiko elgesio ir emocijų sutrikimus bei jų suvaldymą.
„Tėvai vieni negali išspręsti problemų, kurios kyla dėl vaiko elgesio ypatumų. Tėvai nėra kalti ir neturėtų būti atsakingi už neįgalaus vaiko elgesio ir emocijų sutrikimus bei jų suvaldymą. Vaikui turi būti teikiama kompleksinė pagalba, sudarant individualų pagalbos planą, ir tai yra valdžios struktūrų prievolė. Jei vykdomos priemonės nėra veiksmingos, būtina peržiūrėti planą ir įtraukti tokias priemones, kurios būtų veiksmingesnės, tačiau nepažeistų neįgalaus asmens teisių, t. y. užtikrinti visą reikiamą pagalbą bendruomenėje.
Jei gyvenamojoje vietoje kvalifikuotų specialistų tokiai pagalbai užtikrinti nėra, vietinė valdžia turėtų kreiptis į aukštesnes institucijas ir kelti klausimą, kad yra rimtų spragų teikiant paslaugas tokiems vaikams. Turėtų būti išgyvendinta netikusi praktika, kai nevykstanti nemedikamentinių paslaugų plėtra ir akivaizdus paslaugų trūkumas dangstomas pertekliniu gydymu psichotropiniais vaistais ir guldymu į ligoninę, o taip pat imamasi netgi tokių priemonių kaip spaudimas tėvams atsisakyti vaiko ir perduoti jį globos įstaigai“, – teigė psichiatras.
Renata 15min yra pasakojusi, kad buvo sulaukusi pasiūlymų atiduoti vaiką į globos įstaigą. Tačiau to daryti ji neketinanti.
R.Klišytė: kaip ir kas nustūmė šeimą ant liepto galo
Skaudi šios šeimos padėtis žinoma ir medicinos psichologei Rūtai Klišytei.
„Ir ji turi savo dėsningą istoriją – kaip ir kas nustūmė ją ant liepto galo. Nes būtent taip jaučiasi gyveną sugniuždyti, viltį praradę tėvai, priversti kasdien ne tik vargą vargti, bet dar ir kariauti su institucijomis. Tomis, kurios privalo padėti, o ne reikalauti ir bausti.
Deja, ši istorija yra tik viena iš daugelio man žinomų, kai psichikos ar proto negalią turinčio vaiko tėvai palikti vieni tvarkytis ne su jo sutrikimu, o, pabrėšiu, su savalaikės sistemingos profesionalios pagalbos vaikui ir šeimai negavimo padariniais.
Taigi prie liepto galo juos nustūmė valstybės galingieji, per ilgus jos Nepriklausomybės metus negebėję sukurti jokios būtinos pagalbos ir paslaugų sistemos. Taip yra padaryta nepataisoma žala ne tik raidos sutrikimų turintiems ir jų šeimoms, bet ir visuomenei – neapšviestai, nemokytai pakantumo. Juk baidomės žmonių su elgesio ir emocijų sutrikimais būtent todėl, kad nežinome, „kas jiems yra“ ir kaip su jais elgtis. Nežinome, kad autizmą ar proto negalią turintis jaunuolis nusimauna kelnes ar nusiplėšia drabužius ne todėl, kad siekia ištvirkinti ar išgąsdinti, o todėl, kad pats yra suglumęs, sukrėstas arba nekontroliuoja nesuvokiamų impulsų.
Pasakysiu drastiškai – šių paauglių ir jaunuolių motinos, būdamos visiškoje desperacijoje, sako neturinčios teisės net pasidaryti sau galo, nes didžiausias jų sopulys – kas nutiks vaikui po jų mirties. Skaudu pripažinti, kad galiu tik atjausti, bet negaliu padėti jų atžaloms – nes, pirma, smarkiai pavėluota, antra, šiam lauke vienas – ne karys.
Savalaikė, reguliari, profesionali kompleksinė pagalba, teikiama vaikui nuo mažens, gali koreguoti socialiai netinkamą jo elgesį, mokyti savivokos ir savitvardos, tačiau po lytinės brandos, kai vaikas tampa dvigubai sunkesnis už motiną ir stipresnis už tėvą, šaukštai po pietų“, – teigė pašnekovė.
Pasak psichologės, apmaudu ir pikta – juk yra paruoštų specialistų, mums žinoma užsienio šalių geroji patirtis, bet nėra sąlygų dirbti komandoje, nesukurta sistema. Užtat pristeigta koordinatorių ir atvejo vadybininkų, kurie vadybina „reikalus“ ir koordinuoja popierių judėjimą.
15min paprašė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos komentaro, tačiau jo dar nesulaukė.
